Draugystei kilmės dokumentai nereikalingi

Gediminas sako, kad jo augintinė Mėta tikra nutrūktgalvė, maudynių entuziastė – jai maudymosi sezonas atviras visus metus. Tačiau parodoje Mėta pademonstravo ir puikius savitvardos gebėjimus.

Šeštadienį senoji Kauno sporto halė virto tikra geros nuotaikos ambasada. Visą popietę gyvūnų mylėtojai leido neeilinėje šunų parodoje „Mano namai – Tavo namai“. Renginyje vietos atsirado visiems – ir seniems, ir jauniems, ir veisliniams, ir mišrūnams šunims.

Dalyvių skaičius išaugo Nors tokio pobūdžio paroda Lietuvoje organizuojama tik antrą kartą, renginio organizatorius nustebino padidėjęs dalyvių skaičius – jų šiemet buvo apie 50. „Neveislinių šunų yra nemažai, tačiau ant pjedestalo dažniausiai keliami veisliniai, todėl norėjome sujungti veislinių ir neveislinių šunų parodą ir parodyti jų bendrystę, jog visi šunys turi vienodus gebėjimus, talentus. Nepaisant jų veislės, kilmės ar amžiaus, jie visi yra geri žmonių draugai“, – su pagrindine renginio idėja supažindino VšĮ „Lesė“ Kauno skyriaus savanorė ir renginio organizatorė Agnė Šiaučiūnaitė.

Augintinis atsirado neplanuotai Kad neaiški šuns veislė ar kilmė draugystei ne kliūtis, įsitikino ir Kauno r. Babtuose gyvenantis Gediminas Gaižauskas, kuris parodoje apsilankė su, ko gero, triukšmingiausia renginio dalyve mišrūne Mėta. „Loja, nes matyt pavydi dėmesio“, – ramindamas savo juodą it smala augintinę smagiai nusijuokė Gediminas. Vyriškis, rodydamas šuns atliekamus įvairius dresūros triukus, pasakojo, kad Mėta jų namuose įsikūrė neplanuotai. Prieš septynerius metus, kai Gediminas dar gyveno Kauno Aleksoto mikrorajone, vieną dieną jis pamatė gatvėje besiblaškantį vienišą šunelį. „Gal ją kas iš namų išmetė, nes niekas į skelbimus, kad rastas šuo, neatsišaukė“, – prisiminė vyriškis pridurdamas, kad tokio pat likimo šunelių kaip Mėta mieste matydavo kiekvieną pavasarį. Panašias istorijas pasakojo ir kiti šunų mylėtojai. Išskirtinio kailio šuo Bingas savo vardą gavo pagal vietovę, kur ir buvo rastas atsitiktinai – Bingelių miške. „Turbūt tai buvo likimas. Visai neseniai po sunkios ligos teko užmigdyti mūsų vilkšunį, o paskui vaikštinėdami miške suradome susigūžusį jauną šunelį. Nė nemirktelėję jį parsivežėme namo. Dabar be jo būtų sunku įsivaizduoti mūsų kasdienybę. Jis žaismingas, draugiškas, labai mėgsta žaisti futbolą. Jeigu pas mus atvažiuoja draugai ir giminaičiai, jis loja tik todėl, kad žmonės ateitų ir su juo pasisveikintų. Tai yra pirmoji tokia paroda, kurioje dalyvaujame, tikimės, kad ne paskutinė“, – plačiai šypsojosi Bingo šeimininkai Jolanta ir Audrius Žundos.

VšĮ „Lesė“ savanorės ir mišrūnų bei veislinių šunų parodos organizatorės Agnė ir Rūta su džiaugsmu rūpestingiems šeimininkams perleistų senjorų prieglaudoje gyvenančių Džiugo ir Laikos globą.

Demonstravo pavyzdinį elgesį Pirmąją rungties „Podiumas“ vietą užėmusi mišrūnė Puma šią garbingą vietą pelnė ne be reikalo. Vasaros madų kolekciją atidariusi keturkojė į parodą atžygiavo su jūreiviška apranga. Pumos šeimininkai Julija ir Justinas Kličiai šmaikštauja, kad augintinę į jų namus atvedė Kupidonas. „Iš gyvūnų prieglaudos Pumą parsivežėme prieš penkerius metus ir tai padarėme per Valentino dieną, – prisiminė Julija. – Prieglaudoje „Penkta koja“ su vyru savanoriavome jau keletą metų. Ne vienam šuniui buvome suteikę laikiną globą. Nors prižiūrėjome daug įvairių gyvūnų, net sunku paaiškinti, kodėl išsirinkome būtent Pumą. Matyt toks buvo likimas. Kai ją tik parsigabenome namo, nuo pirmųjų minučių ji stengėsi viską daryti gerai. Net jeigu netyčia ką iškrėsdavo, ji taip susigėsdavo lyg bijodama, kad mes ją grąžinsime atgal į prieglaudą. Ji galbūt matė, kad vienus šunis paima, kitus atveža, trečius grąžina, todėl visom išgalėm rodė, kad nori pasilikti. Tai pirmoji paroda, kurioje dalyvaujame kartu su Puma. Net darbe susikeičiau su kolege, kad galėčiau čia dalyvauti.“

Atėmė iš skriaudėjų Žiūrint į rungtis įveikiančius švarius, dailiai sušukuotus keturkojus, sunku patikėti, kad dar visai neseniai dalis jų buvo benamiai ar skriaudžiami ankstesniųjų šeimininkų. Vienas tokių šunų – labradoro mišrūnas Džiugas. Jam jau dešimt metų, bet jis vis dar trykšta jaunatviška energija, noriai bendrauja, moka pagrindines dresūros komandas. Dabar Džiugas džiaugiasi šuniška laime, tačiau anksčiau jis nebuvo lepinamas. Nors labradorai užvis labiausiai mėgsta laisvę, bendrauti su žmonėmis, ankstesnieji šeimininkai jį buvo pririšę prie būdos, menkai šėrė, skriaudė. Todėl tądien, kai jį paėmė gyvūnų prieglaudos atstovai, vaizdas buvo išties šiurpus – šuo buvo sulysęs, kailis išsišėręs, blyškus. Šiandieną Džiugas dienas leidžia „Lesės“ senjorų prieglaudoje laukdamas šeimininko, kuris suteiktų tai, ko jam visą gyvenimą trūko – draugystę, kompaniją.

Senjorų prieglaudoje gyvenantis Džiugas demonstravo nepriekaištingai vykdomas dresūros komandas.

Savanorystei būtini šalti nervai Parodoje dalyvavę šunų savininkai ir savanoriai pabrėžė, kad tokio pobūdžio parodos turi ir švietėjišką tikslą. Prieglaudose paliekamų gyvūnų daugėja, o augintinių atsikratančių šeimininkų motyvai lieka daugmaž vienodi – šuo nuseno, sugraužė batus, vaiko žaislus, emigruojama ir neturima kam palikti, pakeista gyvenamoji vieta. „Žmonės pasiima haskius, laikas nepasidomėję jų charakteriu, neįvertinę savo galimybių juos auginti ir prižiūrėti, todėl vėliau jie atsiduria mūsų prieglaudoje“, – nusivylimo neslėpė VšĮ „Lesė“ Kauno skyriaus savanorė Agnė. Jos teigimu, į prieglaudą savanoriauti ateina nemažai jaunimo. Tačiau tikrųjų savanorių lieka mažiau, nes darbas gyvūnų prieglaudoje daug sunkesnis, nei gali atrodyti. Pasak jos, savanorystė nėra tik šunų glostymas, vedžiojimas, šėrimas. Kiekvienas savanoris turi būti psichologiškai stiprus, mat tenka slaugyti sadistiškai sužalotus gyvūnus. „Požiūris į gyvūnus nepasikeis per dieną ar metus. Tam reikia visos kartos. Džiaugiamės, kad jaunimas pradeda į augintinius žiūrėti atsakingiau, pamažu keičiasi jų požiūris“, – atsiperkančiomis pastangomis šviečiant visuomenę džiaugėsi šunų parodos organizatorė Agnė.

Monika KAZLAUSKAITĖ „ŪP“ korespondentė

Autorės nuotraukos