Dviejų moterų optimizmo šaltiniai

Dalį žmonių atbaido šio kostiumo kaina, o kiti tam drabužiui visiškai abejingi ar laiko jį tik istorijos reliktu.

Šia tema, ir ne tik, pasikalbėjome su dviem Antašavos krašto moterimis Genovaite Družiene (Brazdžiūnaite) ir Irena Kirdiene (Tonkaite), kurios tautiniais drabužiais nesibodi vilkėti įvairiomis progomis, rodo visiems gražų pavyzdį, nepaisant garbaus amžiaus yra aktyvios kultūrinių renginių dalyvės.

Norėjo papuošti anūkes

Pokalbis vyko Ničiūnuose pas Genovaitę. Čia tą dieną svečiavosi ir Kupiškio viešosios bibliotekos Antašavos padalinio bibliotekininkė Virginija Vanagienė. Ji buvo šio pokalbio tarpininkė ir iniciatorė.

„Tai šviesūs žmonės, jų puoselėjamos vertybės nusipelno pagarbos ir aplinkinių dėmesio. Jų patirtį būtina išsaugoti ateities kartoms“, – buvo įsitikinusi V. Vanagienė.

Taigi nuo tautinio kostiumo ir pradėjome pokalbį. Paaiškėjo, kad Genovaitė ne tik vilki tautinius drabužius, bet jie ir pasiūti iš jos pačios išausto audinio.

„Pamačiau, kad į bažnyčią kai kurios mergaitės ateina tautiniais drabužėliais apsirengusios, o mano anūkės jų neturi. Pasikalbėjau su buvusia garsia šio krašto audėja Stase Alekniene, ar aš negalėčiau pati išausti anūkėms audinio tautiniams drabužiams.

Ji mane nuramino, kad kiekviena moteris seniau mokėjo austi, išmoksiu ir aš. Viską parodė. Susiradau šimtametes mamos stakles ir pradėjau austi būdama 70 metų amžiaus. Audinio raštus nusižiūrėjau iš kaimynės audėjos. Vėliau jų ieškodavau senose fotografijose, žurnaluose. Iš pirmo audinio rietimo buvo pasiūti tautiniai drabužėliai anūkėms Paulinai ir Editai. Mergaitės juos noriai vilkėjo eidamos ir į bažnyčią, ir į šventes, koncertus“, – pasakojo Genovaitė.

Virginija, tada dirbusi mokykloje, prisiminė, kad visus žavėdavo mergaitės, kai ateidavo apsirengusios tautiškais drabužiais. Juk ne kiekvieną vaiką taip aprengsi ir labai norėdamas.

Genovaitė pridūrė, kad užaugusios anūkės irgi mielai vilki tuos drabužius pasitaikius progai, pavyzdžiui, per Žolinę viena buvo atvažiavusi ir kartu ėjo į bažnyčią taip apsirengusios.

Ji parodė maždaug per du mėnesius išaustą apie 5 metrų ilgio ir maždaug 90 centimetrų pločio tautiniais motyvais išmargintą audinio rietimą. Jis bus skirtas naujiems anūkių tautiniams drabužiams.

Tautiškas karūnas padarė Irena. Ji tautinį kostiumą nusipirko. Audimu neužsiima. Tautiškas karūnas daro nusižiūrėjusi į matytas per televizijos laidą „Duokim garo“.

„Mes abi esame ne tik draugės, bet ir antros eilės pusseserės“, – paklausus apie judviejų draugystę, atsakė Genovaitė.

Jaunos būdamos nelabai bendravo. Kiekviena turėjo savų šeimos, darbo rūpesčių. Kai tapo pensininkėmis, pradėjo dažniau susitikti.

Genovaitė vairuoja automobilį. Tai jai tenka kitas moteris, kurios negali pačios atvažiuoti, pavėžėti į bažnyčią, įvairius renginius.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ/KUPIŠKĖNŲ MINTYS

Autorės nuotraukos. Titulinėje: Ničiūnuose susitiko dvi draugės ir bendramintės Genovaitė Družienė ir Irena Kirdienė

Plačiau galite skaityti rugsėjo 9 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruoti PDF