E. Bajarūnas: Briuselis prognozuoja naujas kryptis, ir tai gali tapti galimybe Lietuvos verslui

Kaip Lietuvos pramonininkų konfederacijos atstovas prie Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto esu prisidėjęs prie šios prognozavimo ataskaitos svarstymo.

Kas svarbaus Lietuvai ir Lietuvos verslui?

Šis dokumentas nėra reglamentas ar direktyva. Jis teisiškai neįpareigoja. Tačiau politiškai jis formuoja kryptį, iš kurios vėliau gimsta teisėkūros iniciatyvos, biudžeto prioritetai ir investiciniai sprendimai konkurencingumo, pramonės, gynybos, technologijų ir energetikos srityse. Tai strateginė matrica, kuri ilgainiui materializuojasi konkrečiais sprendimais.

Ši ataskaita – vienas svarbiausių pastarųjų metų ES strateginių dokumentų, Lietuvoje sulaukęs per mažai dėmesio. Strategiškesnio mąstymo reikia ir Briuselyje, ir Vilniuje.

Europos Komisijos sistemingos investicijos į strateginį prognozavimą rodo pripažinimą, kad krizės nėra laikinos, o saugumas – nebe „už ES sienų“ esantis reiškinys. Būtent iš tokių dokumentų vėliau formuojasi teisėkūros iniciatyvos, biudžeto sprendimai ir investicijų prioritetai, kurie tiesiogiai veikia Lietuvos ekonomiką ir saugumą.

Atsparumas 2.0: nuo reakcijos prie sistemos

Naujoji „atsparumo 2.0“ samprata reiškia mąstymo pokytį. Atsparumas nebėra suprantamas kaip gebėjimas ištverti sukrėtimą ir grįžti į ankstesnę būseną. Ankstesnė būsena gali nebegrįžti.

Covid pandemija, Rusijos karas prieš Ukrainą, energetiniai šokai, tiekimo grandinių sutrikimai, informacinės operacijos ir technologinė konkurencija rodo, kad krizės tampa struktūriniu fonu. Todėl atsparumas grindžiamas trimis elementais: numatymu, transformacija ir parengtimi.

Dokumente akcentuojamas „visos visuomenės“ (angl. „the whole of society“) požiūris – atsparumas tampa ne tik valstybės institucijų, bet ir verslo, savivaldos, infrastruktūros operatorių, žiniasklaidos bei švietimo sistemos atsakomybe. Saugumo samprata išplečiama į ekonominį, technologinį ir demokratinį stabilumą.

Ataskaita remiasi dviem esminiais postulatais.

Pirmasis – geopolitinėje konkurencijoje „viskas gali būti paversta ginklu“ (angl. „weaponisation of everything“). Tiekimo grandinės, migracija, energetika, prekyba, informacija ar technologijos tampa spaudimo instrumentais. Saugumo dimensija persikelia į tas sritis, kurios anksčiau buvo laikomos vien ekonominėmis.

Antrasis – siekis iki 2040 m. kurti „peace through European security“ modelį: taika turi būti grindžiama ne tik normatyvine galia, bet ir realiais atgrasymo bei apsaugos pajėgumais. Ko Europos Sąjungai visada labai trūko.

Praktiniu lygmeniu kalbama apie saugumo integravimą į visas politikos kryptis, civilinės ir karinės sinergijos stiprinimą, strateginių technologijų prioritetizavimą, kapitalo mobilizavimą per Santaupų ir investicijų sąjungą bei demokratijos atsparumo stiprinimą.

Kur trūksta aiškumo

Vis dėlto dokumentui stinga kelių esminių akcentų.

Pirma – karinės grėsmės konkretumas. Saugumo paradigmos pokytis pripažįstamas, tačiau Rusijos karinė grėsmė nepakankamai aiškiai įvardijama kaip struktūrinė. Jei šis faktas nebus nuosekliai integruotas į pramonės, infrastruktūros ir biudžeto prioritetus, atsparumas rizikuoja likti deklaratyvus. Atsparumas be atgrasymo tampa gebėjimu ilgiau kentėti.

Antra – JAV veiksnys. Dokumentas remiasi tęstinio transatlantinio bendradarbiavimo prielaida. Strateginis planavimas turėtų modeliuoti ir alternatyvas: galimą JAV dėmesio mažėjimą Europai ar ekonominį bei technologinį spaudimą. Strateginiai partneriai turi būti vertinami kaip kintamieji, o ne savaime suprantamos konstantos.

Trečia – scenarijų ribotumas. Trūksta „mažos tikimybės, bet didelio poveikio“ scenarijų, įskaitant ES vidinės fragmentacijos ar sprendimų paralyžiaus riziką. Strateginis prognozavimas turi tikrinti ir pačios ES valdymo atsparumą.

Ketvirta – ekonominis pagrindas. Ekonominis atsparumas reiškia kapitalo prieinamumą, energijos kainą, pramonės bazės stiprinimą ir produktyvumą. „Atsparumas 2.0“ negali konkuruoti su konkurencingumu – jis turi tapti jo dalimi. Be stipraus ekonominio pagrindo geopolitinė ambicija lieka neįgyvendinta.

Ką tai reiškia Lietuvos pramonei

Minėta EK strateginio prognozavimo ataskaita nėra teisės aktas, tačiau ji formuoja būsimų ES sprendimų architektūrą. Todėl jos kryptys neišvengiamai persikels į finansavimo programas, reguliavimą, investicijų prioritetus ir pramonės politiką.

Lietuvai, kaip rytiniam ES flangui, tai nėra teorinis dokumentas. Mes realybę patiriame greičiau nei daugelis kitų regionų. Todėl turime ne tik stebėti, bet ir aktyviai dalyvauti formuojant šias kryptis.

Lietuvos pramonei ši transformacija turi labai konkrečią reikšmę.

Jei saugumas tampa horizontaliu principu visose ES politikose, tai reiškia, kad prioritetas bus teikiamas Europos gamybos pajėgumams, strateginėms technologijoms, tiekimo grandinių saugumui ir kritinės infrastruktūros atsparumui. Tai atveria galimybes Lietuvos įmonėms – ypač inžinerijos, aukštųjų technologijų, energetikos, gynybos, transporto ir IT sektoriuose – tapti patikimais partneriais europinėse vertės grandinėse.

Kapitalo mobilizavimas per Santaupų ir investicijų sąjungą gali reikšti didesnį finansavimo prieinamumą pramonės modernizacijai, inovacijoms ir produktyvumo didinimui. Lietuvos verslui tai svarbu ne tik augimo, bet ir konkurencingumo išlaikymo kontekste.

„Weaponisation of everything“ logika reiškia, kad tiekimo grandinių patikimumas taps konkurenciniu pranašumu. Valstybės ir įmonės, kurios gali pasiūlyti stabilumą, skaidrumą ir saugią gamybos aplinką, taps patrauklesnės partnerės. Lietuva, būdama ES ir NATO narė, turi galimybę šį patikimumo veiksnį paversti ekonominiu pranašumu.

Tačiau kartu tai ir atsakomybė. Jei atsparumas nebus derinamas su konkurencingumu, kyla rizika, kad reguliacinė našta gali didėti greičiau nei pramonės pajėgumai. „Atsparumas 2.0“ negali konkuruoti su konkurencingumu – jis turi tapti jo dalimi.

Jeigu siekiama tikro „atsparumo 2.0“, Europa turi būti atspari ne tik krizėms, bet ir iliuzijoms. Lietuvai ir jos pramonei tai ir praktinis klausimas: ar būsime sprendimų formavimo dalis, ar tik jų įgyvendintojai.

Strateginis mąstymas Briuselyje jau vyksta. Jis turi tapti nuosekliu ir Lietuvos ekonominės politikos pagrindu.

LPK informacija