Europos pieno žygis Paryžiuje – dalyvio akimis

Paryžiuje vyko didžiulė žemės ūkio paroda, į kurią norėjo patekti ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Bet ūkininkai užblokavo kelią, jam teko bėgti iš ten. Kitą dieną mūsų, dalyvių, paprašė, kad būtume kultūringi, netriukšmautume. Į šią parodą-mugę atvyko visų ES šalių delegacijos – apie 150–200 aktyvistų. Daugiausia buvo iš Prancūzijos, nes toje šalyje yra dvi pieno gamintojų asociacijos. Ir aš ten pasisakiau maršo metu, kai ėjome per visus paviljonus ir priekyje savęs stūmėme plastmasines karves. Ir kalbų vertėjai buvo, kad visuomenė suprastų, dėl ko visa tai vyksta, kokia yra žemės ūkio situacija. Pieno gamintojai piktinosi, kad žaliavinio pieno kainos jiems nepadengia visų kaštų, kad viskas ir taip brangsta, todėl mažėja pieno gamyba ir būtent į tai norėta atkreipti pagrindinį dėmesį. Dalyvavo, berods, aštuoniolikos šalių atstovai – vokiečiai, olandai, danai, norvegai, švedai, austrai, šveicarai ir t. t.

Iš Lietuvos buvome nuvykę trise – aš, LPGA direktorius Eimantas Bičius ir premjerės  Ingridos Šimonytės buvęs patarėjas žemės ūkio klausimais Ignas Jankauskas. Pastarasis labai norėjo pamatyti, kaip organizuojamos demonstracijos, visokie ūkininkų streikai, ypač ilgai diskutavo su portugalais. Aš konstatavau tą faktą, kad mes gauname mažiausią pieno kainą visoje ES, pasakiau skaičius, kiek ūkininkų jau pasitraukė iš pieno gamybos sektoriaus, ir nusistebėjau kitų šalių atžvilgiu: „Jūs gaunate normalią pieno kainą ir neišgyvenate, tai kaip mes, Lietuvos ūkininkai, turime išgyventi?“ Sakiau, kad tik solidarumas mus gali išgelbėti, o Europos Komisija privalo sutvarkyti visokius skriaudikus, pvz., visų keikiamus prekybininkus.

Ir visokie kooperatyvai įvairiose ES šalyse jau išaugo iš perdirbėjų „marškinėlių“. Nors jie ir yra sujungę ūkininkus pieno gamintojus, kooperatyvų vadovybė priglaudžia vieną kitą ūkininką, o kitos daugumos neklauso. Ir teisinasi – kodėl kooperatyvas už pieną turi mokėti daugiau, jei tokia yra rinkos kaina. Jie didinasi savo algas, daro sau naudingas investicijas. Tokia kooperacija ES pieno gamintojai jau nepatenkinti.

Kaip bebūtų, dabartiniu Suomijos ir Ispanijos pavyzdžiu, turi sugrįžti buvusi kvotų sistema. O dabar tik savotiškas reguliavimas, kaip tas ūkininkas turi išlikti. Jeigu jam duoda mažesnę kainą, nei yra savikaina, tai jis arba kredituose paskęs, tikėdamasis, kad galbūt rytoj jam ta kaina ateis didesnė, arba galiausiai sužlugs. Tuo metu viskas brangsta – kyla elektros, degalų kainos, užmokestis darbuotojams didėja...

O mūsų Lietuvoje kai kurie kooperatyvai pastaruoju metu jau po 4 ct sumažino pieno kainą. Jeigu jau dabar, vasario mėnesį, mažinamos kainos, ką kalbėsime gegužę ar birželį? Perdirbėjai vėl sakys, kad nėra kur dėti pieno? Nors galiu teigti, kad jeigu šiandien perdirbėjai neatsivežtų pieno iš Latvijos ir Estijos, dvi gamyklas Lietuvoje tektų uždaryti.

Paroda Paryžiuje – didžiulė, ir karvės rodytos su tešmenimis kaip su čemodanais, bet pieno ūkių vis tiek mažėja visoje ES. Ūkininkai neišgyvena arba gyvi tik dėl kreditų. Juk šiandien jau ir lenkai blokuoja mūsų šalies pasienį, o mes trečiadienį važiuojame į Dotnuvą, į Lietuvos žemės ūkio tarybos posėdį, kur kalbėsimės apie rusiškų grūdų tranzitą. Nors mūsų žemės ūkio ministras juokdamasis sako, kad čia nedaug tų rusiškų grūdų įvežama į Lietuvą, bet užtat niekas nieko konkretaus nežino mūsų šalyje. Posėdyje kalbėsime ir apie tai, kad pieno kainos mažėja. Vyriausybę jau seniai informavome, jog praradome apie 176 mln. Eur, palyginus 2022 ir 2023 metus. O atidavė tik 10,6 mln. Eur. Iš mūsų pavogė 8 mln. Eur, kuriuos turėjome gauti už kvotinį pieną. Mes reikalavome, nes Briuselis, be tų 10,6 mln. Eur, buvo leidęs išmokėti dar 200 proc. prie pastarosios sumos iš nacionalinio biudžeto. Pieno gamintojai būtų gavę apie 32 mln. Eur išmokų. Gaila, I. Šimonytė mano, kad tas pieno ūkis nei jos Vyriausybei, nei žmonėms nereikalingas.

Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos pirmininkė Renata Vilimienė kieme prie lango turi jau tik vieną plastmasinę karvę. Nebeliko ir šios asociacijos narių Audronės Miškinienės bei Juzefos Tamavičienės karvučių. Panevėžio r. parduodamos dvi nemažos bendrovės, turinčios po 300 karvių. Prienų r. beliko 6 pieno fermos ir t. t.

Kitose šalyse padėtis kitokia, ten valdžia labiau rūpinasi savo ūkininkais, bet jiems ir tos paramos per mažai. Štai iš nacionalinių biudžetų Portugalijos pienininkams skirta 500 mln. Eur, išmokėta tik 60 mln. Eur, italai gavo 11 mlrd. Eur ir pan. Bet jie vis tiek nepatenkinti. Matėte, kas Belgijoje darosi. Ten ne taip, kaip pas mus, kai mes tik atvažiavome kaip žiurkiukai į Vilnių, išrikiavo gražiai mūsų traktoriukus... O ten viską daužo, degina... Lenkai uždaro sieną, o šalies ministras pirmininkas Donald’as Tusk’as Ukrainos prezidentui sako: „Po mėnesio susitiksime.“ Ar toks turėtų būti Lietuvos vyriausybės  požiūris į žemės ūkį? Lenkijoje jau pakeitė du žemės ūkio ministrus, o mes niekaip negalime savo pelkių ministro panardinti.

Europoje ūkininkai gauna savo šalies išmokas ir europines didesnes – niekas tuo nesigiria. Lietuviams, latviams ir estams išmokos yra pačios mažiausios, o jeigu dar Ukraina įstotų į ES, mes visai nebegautume normalių išmokų.

Pažiūrėkime, kiek pelno pernai gavo Vilkyškių pieninė („Vilvi group“), „Pieno žvaigždės“, „Rokiškio sūris“. „Maxima“ uždirbo 380 mln. Eur. O pieno gamintojai skaičiuoja nuostolius. Dabar mūsų ūkininkams beliko tik stovėti ant kelių, deginti laužus, o perdirbėjai ir prekybininkai iš jų juokiasi – jie tai sugeba pasidalyti už pieną gautus pinigus. Seimo Kaimo reikalų komitetas jau lyg imsis svarstyti Pieno įstatymą, tai aš vis kartoju to komiteto nariams: jeigu tame įstatyme nebus kaip nors apribotos prekybininkų galios, toks jis mums nereikalingas.

Štai Norvegijoje yra nustatyta žalio pieno kaina – 58 ct/kg, mažiau pieno gamintojui mokėti negalima, bet vis tiek jiems blogai. O pas mus moka 30 ct, „mažiukams“ – 17 ct/kg. Gerai tik tiek, kad mūsų šalies Prezidentas jau įvardijo, jog žemės ūkis – tai strateginė šaka, kad tikslinės lėšos turi būti panaudotos ne kažkokioms pelkėms... Ir Prezidentas pripažįsta, kad Lietuvoje nėra žemės ūkio ministro, bet užtat yra du aplinkos ministrai.

Aš sakau: yra viltis, bet šiandien žemės ūkiui – tamsi naktis.

Titulinėje nuotr. – Jonas Vilionis – Europos baltajame žygyje „Už sąžiningą žemės ūkį!“

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.