Gėlėtos vestuvės prabangiose menėse

Balta staltiesė ir servetėlės – klasikinis pasirinkimas.

Vestuvės dvare – ne vienų jaunųjų svajonė: elegantiška aplinka, istoriniai statiniai, unikalus interjeras. Gėlių salono „B&B dizainas“ komanda sako, kad tos erdvės skiriasi nuo kitų savitumu. „Esame dekoravę daug Lietuvos dvarų: Bistrampolio, Burbiškio, Jakiškių, Žemaitkiemio, Užut­rakio, Raudondvario ir kitus. Visi jie žavi stilistika ir puikiai tinka vestuvių šventei“, – prisiminė salono vadovė Birutė Banytė-Žukauskienė.

Aurelija UŠACKĖ

   

Kuo dvarai ypatingi, tinka vestuvėms?

Jie išsiskiria autentiškumu, paprastai yra išraiškingi, ypač jei tai istorinės vietos. Dažnai senoviniai interjerai atkurti, laikantis konkretaus laikmečio tradicijų. Būtent tai suteikia išskirtinės dvasios. Yra ir naujai statytų. Tarkime, Vyšnių dvaras, kuris duris atvėrė 2015 m. Medinio dvaro eksterjeras ir interjeras kurti remiantis senaisiais medinių Žemaitijos dvarų pavyzdžiais.

Kadangi dvarai skirtingi, kiekvienas turi savų niuansų, dažniausiai rekomenduojame jauniesiems važiuoti apžiūrėti erdvių: patalpų, interjero, detalių gausos, spalvų. Tada galima įsivaizduoti, kaip puošti, kas tinka, kas nedera. Mes, kaip dekoratorės, taip pat visada vykstame apsižvalgyti, nes iš nuotraukų sunku įvertinti salių plotą, lubų aukštį, norime pajusti erdvę, pamatyti visumą.

Užutrakio dvare keli prie lauko aplinkos derantys akcentai suteikia žavesio. Kad vaizdas būtų įspūdingas, Jakiškių dvare užtenka žvakių ir prabangesnės stalo tekstilės.                  

Akivaizdu, kad dvarų stilistika specifinė. Dėl to juos dekoruoti lengviau ar sudėtingiau nei kitas vietas?

Dvaruose dažniausiai labai saugomas inventorius: originalios grindys, antikvariniai baldai, unikalūs sietynai, meno kūriniai, tapetai. Svarbu suprasti, kad visur reikia saugoti aplinką ir priimti šeimininkų diktuojamas taisykles. Galbūt ne visada sugalvotas idėjas bus galima įgyvendinti būtent dėl to, kad interjeras itin tausojamas. Deja, ne visi žmonės tai supranta. Dar sunkiai suvokiama, kad privalu tausoti paveldą, kuris džiugins ir kitus.

Tačiau didelis privalumas, kad erdvės puošnios, jose gausu unikalių detalių: komodų, paveikslų, krėslų, veidrodžių ir pan. Svarbu atsiklausti, kuo leidžiama naudotis. Be to, dvaruose dažnai būna įvairios paskirties erdvių (pavyzdžiui, cigarų ar židinio kambarys), kuriose svečiai gali rasti atokvėpio kampelį šventiniame šurmulyje, pasišnekučiuoti.

Sudėtingiau, kai žmonės ateina į šiuolaikišką salę ir prašo sukurti dvaro atmosferą. Tai jau rimtas iššūkis: tenka vežti stalus, nuomoti antikvarinius dekoro elementus, turime netgi židinio imitaciją, kitų atributų. Reikia pasigaminti konstrukcijų, kuriomis paskui bandome užpildyti tuščią salę.

Ar dvare derėtų eksperimentuoti su dekoro elementais, bandyti derinti modernius, originalius sprendimus? O gal geriau likti prie klasikos?

Pailgas stalas lauke po vijokliais – stilinga ir jauku.

Pirmiausia atsižvelgiame į tai, ko nori jaunieji, analizuojame jų viziją. Aplinka neturi tiek daug įtakos. Joje puikiai dera ir modernūs, netikėti pasirinkimai, jų nereikia bijoti. Vienas tokių sprendimų buvo saldaus stalo dekoras Burbiškio dvare Chinoiserie salėje: dominavo šiuolaikinės metalo konst­rukcijos, modernaus stiklo detalės. Nors tai istorinė vieta, viskas stilingai derėjo.

Pastaruoju metu pastebime, kad nebėra vienos taisyklės, kaip privalu dekoruoti. Net atsižvelgdamos į tendencijas, užsienio patirtį, matome įvairių sprendimų. Daug kas priklauso nuo jaunųjų pageidavimų, dekoratorių komandos profesionalumo, biudžeto. Įtakos turi vestuvių idėja, kurią dažnai diktuoja jaunieji, todėl floristui tenka rasti bendrą vardiklį.

Vadinasi, jei jaunieji norėtų, galima pritaikyti ir madingiausias metų spalvas? Ar geriau orientuotis pagal dvaro koloritą?

Sakome, kad madų nereikia vaikytis, geriau vadovautis savo pajautimu, rinktis tai, kas patinka. Šių metų spalvos – geltona ir pilka. Jei jaunieji nusprendžia į tai atsižvelgti ir sekti mada, mes jų tikrai neatkalbinėjame. Be to, įdomu improvizuoti, o geltonos ar pilkos atspalvių yra daugybė. Tačiau dabar labiau pageidaujama tiesiog daug žalumos, kartais atrodo, kad nebereikia net gėlių, norima kuo natūralesnės, paprastesnės aplinkos. Pagaliau žmonės suvokė, kad vestuvėse svarbiausia ne dekoras, o santuoka, ceremonijos momentas. Aišku, dekoras sukuria pirmą įspūdį, žmonės įėję pirmiausiai pamato būtent gėles, stalo puošmenas, net kol dar neatvykę jaunieji.

Koks įspūdingiausias dekoras, kurį kūrėte?

Žemaitkiemio dvaro kraštovaizdis puikiai tinka fotosesijoms.

Vienas įsimintiniausių – Bistrampolio dvare. Erdvę teko dekoruoti pagal Edgaro Allano Po kūrinį „Auksinis vabalas“. Vestuvės vyko spalio pabaigoje. Turėjome galimybę eksperimentuoti, kūrybiškai atskleisti temą. Pasirinkome atskirą salę, joje puošėme saldų stalą. Galėjome išlaisvinti fantaziją: panaudoti kaukoles, senas knygas, iškamšas ir net daug juodų akcentų paslaptingai atmosferai sukurti! Galbūt vestuvėms ši tematika galėtų atrodyti keista, tačiau žmonės tokius sprendimus renkasi, nes tai jiems yra svarbu: primena pažintį, draugystės istoriją ar svarbias gyvenimo akimirkas.

Dažnai jaunieji suka galvą, kokios gėlės tiktų. Ar kiekvienos erdvės stilistika diktuoja savo braižą?

Tinka tokios gėlės, kokios jums arčiausiai širdies. Jei nuotaka labiausiai mėgsta rožes, drąsiai galima dekoruoti jomis. Skatiname rinktis sezonines gėles: bus šviežios, už prieinamą kainą ir žinosite, kad jų nepri­stigs. Visada prašome parodyti bent keletą vaizdų, kurie patinka (gėles, puokštes, stalų dekorą), tada lengviau suprasti jaunųjų šventės viziją. Kartais žmonės galvoja, jog dvare reikia mažiau gėlių, tačiau tai netiesa. Galime netgi visą dvarą paskandinti gėlėse, deja, tai tikrai būtų gana brangu (juokiasi).

Yra keletas dalykų, kurių paisome ir visada atsiklausiame: jaunieji dažnai pageidauja, kad stalo kompozicija neužstotų priešais sėdinčių svečių, netrukdytų bend­rauti. Yra ir tokių, kurie į šiuos niuansus tiesiog nekreipia dėmesio.

Ar reikėtų dekoruojant derinti lauko ir vidaus zonas? Į ką derėtų atsižvelgti? 

Vakarinei šventės daliai tinkamos ir ryškesnės, sodresnių spalvų gėlės.

Gražu, jei išlaikomas spalvinis, tematinis vientisumas. Tiek lauke, tiek viduje siekiama išgauti dermę. Tačiau jei turite kitą viziją, nėra griežtų taisyklių, kad eksterjeras ir interjeras privalo derėti identiškai. Svarbu atsiminti, kad vestuvės – ne konkursas, o jaunųjų šventė, todėl jie pasirenka tai, kas patinka.

Dažniausiai dvarų aplinka žavi sodais, spalvingais gėlynais, rožynais, vijokliais – jais reikėtų grožėtis. Galima bandyti atsispirti būtent nuo jų, tęsti tai, kas yra lauke, jei jaunieji pageidauja.

Kokia turėtų būtų jaunosios puokštė, jaunikio butonjerė? Ar šiems poros akcentams daro įtaką tai, kad šventė vyksta dvare?

Stengiamės pačios kontaktuoti su jaunaisiais, susipažinti, pajausti žmones, tiesiogiai išklausinėti mums rūpimų dalykų. Kuriant nuotakos puokštę svarbi ir drabužio stilistika, ir spalva, ir net nuotakos ūgis. Bet visuomet didžiausią dėmesį kreipiame į tai, kokią viziją turi susikūrusi pati nuotaka. Reikia atsižvelgti į daugelį dalykų, darome ir savų korekcijų, bet mums labai svarbu, kad išpildytume nuotakos svajonę.

Galime patarti ir praktiniais klausimais: kokias gėles rinktis, kad puokštė nebūtų sunki ar kad greitai nenuvystų. Dabar dažnai gaminamos netgi dvi puokštės – viena fotosesijai, kita ceremonijai (pavyzdžiui, sodo rožių, kurios gana lepios). Tai praktinis sprendimas, jei iki šventės dvare reikia važiuoti toli. O butonjerė dažniausiai derinama prie nuotakos puokštės: randamas ir subtiliai pritaikomas akcentas.

Neretai jaunieji pageidauja fotosienelių, šviečiančio pavardės užrašo, ant molberto svečių susodinimo plano ir pan. Ar dvare šie šiuolaikiniai atributai tinka?

Deserto stalas Burbiškio dvare – estetiškai patiektas maistas yra vienas iš dekoro elementų.

Fotosienelė autentiškoje aplinkoje tikrai nereikalinga. Seniau jų tekdavo gaminti labai daug, tačiau tai – dirbtinis akcentas, prie kurio fotografas priverstas sustatyti svečius. Manau, kad ypač dvaruose reikia išnaudoti esamas erdves: eksterjerą, pavyzdžiui, rožynus, sodus, terasas. Vidaus patalpos taip pat unikalios. Labai gražu, kai fotografijose atsispindi vietos savitumas, išskirtinumas, o ne dirbtinės dekoracijos. Aišku, fotografas turi įžvelgti vietas, kurios tinka autentikai atskleisti. Kur kas subtiliau užfiksuotos gyvos emocijos, natūralūs žmonių veidai, mimikos. Tiesiog keičiasi laikai, požiūris. O jei norisi statiškos nuot­raukos, galima rasti tinkamų erdvių: prie senovinių laiptų, vijoklių, sodų ar pan. Pats dvaro kraštovaizdis yra kaip fotosienelė.

Ar reikalingi, pavyzdžiui, nakvynės, susėdimo planai, sprendžiama pagal tai, kiek žmonių dalyvaus šventėje. Tarkime, jei svečių daugiau nei 40–60, susėdimo planai padeda orientuotis. Tai tiesiog praktinis elementas, padedantis palaikyti tvarką. Pavyzdžiui, dvaruose dažnai kambariai būna skirtingose pusėse, tad planas išties praverčia. Bet jį daryti vien dėl grožio nėra prasmės.

Atskleiskite žurnalo skaitytojams receptą, kaip gražiai ir nebrangiai dekoruoti savo šventę?

Prisiminkite, kad dvaro aplinka savaime išskirtinė ir stilinga, tad kartais užtenka labai nedaug akcentų. Visada tinka žvakės, žvakidės, prabangesnė stalo tekstilė. Šių dekoracijų gali visiškai užtekti. Dažnai galvojama panaudoti ir laukų gėles, tačiau jas reikia tinkamai paruošti, kad tiktų komponuoti. Be to, laukų gėlės yra gana lepios.

„TeaTime wedding photography“, „B&B dizainas“, „Jūras Duo photography“, „Goodlife photography“, „Linas Žukauskas photography“ nuotraukos

2021-06-08