Geriausias Onos poilsis – tarp vytelių

Gausi šeima įskiepijo darbštumą

O. Einikienė užaugo ir savo vaikystės dienas su dar šešiais broliais bei seserimis leido Plungės rajone, Kantaučių kaime. Savo gimtą kraštą dar ir dabar retsykiais aplanko, kaskart ten nuvykusi labai džiaugiasi, susitinka su moterų bendruomene, kuria rankdarbius, keičiasi idėjomis bei veda edukacinius užsiėmimus.

„Nuo mažumės buvau labai veikli ir darbšti, viskas traukdavo akį, kas yra gražu, ypač gėlės. Turbūt mama man ir įskiepijo šią meilę augalams. O skirtingų rankdarbių išmokau mokykloje, per darbų pamokas, tik kojinių mezgimo vingrybių mama parodė. Ir namuose buities darbų netrūkdavo, tėveliai anksti iškeliavo anapilin, tad reikėjo suktis iš padėties“, – pasakojo jaupėniškė.

Likimas taip nulėmė, kad prieš septyniolika metų moteris persikėlė gyventi iš Kantaučių į Jaupėnus ir kartu su vyru vienkiemyje ėmė kurti naujus namus bei augino keturias atžalas: tris dukras ir sūnų.

O. Einikienė negaili gražių žodžių savo mylimajam, kuris, pasak moters, yra ne tik puikus meistras namuose, kulinaras virtuvėje, bet ir nuostabus draugas – per tiek metų vienas kitą jau suprantantys iš akių žvilgsnio.

Užgimusi meilė pynimui

Rankdarbiams gabi jaupėniškė vieną dieną susidomėjo pynimu. Ir pradžių patraukė specifinis vytelių kvapas, o palaipsniui moteris atrado ir neribotas jų galimybes. Pradėjusi gilintis į pynimo techniką, pirmiausia pripynė lauko krepšių be dugno.

„Kažkur pamačiau tokiais krepšiais papuoštą sodybą ir iškart patraukė mano dėmesį, panorau išbandyti pati, tad išėjau į laukus, prisilaužiau glėbį vytelių ir ėmiausi darbo. Kol kas dar neturiu savo išsvajotųjų darbo patalpų, bet vyras patikino – kažką sugalvos“, – kalbėjo O. Einikienė.

Moteris juokėsi, kad jos vyrui greičiausiai kantrybė išseko, mat dabar rankdarbių priemonės pasklidusios po visus namus: tai prie virtuvės stalo įsitaisiusi kažką krapšto, tai kitame kambaryje.

Pasak jaupėniškės, geriausia vyteles pynimui pasiruošti pavasarį, nes tada jos būna kur kas lankstesnės. O kitu metu lapai atima visas jų sultis, todėl lenkiamos tokios vytelės dažniau lūžta.

Moterų klubo veikla

Gyvendama Rietavo apylinkėse, O. Einikienė susipažino su keliomis bendramintėmis, kurios prieš tai jau lankėsi moterų klube. Taip po truputį įtraukė ir ją pačią.

Rietavo seniūnijos moterų klubo veikla prasidėjo dar 2001 metais, nors oficialiai jis įregistruotas tik 2012 metų balandžio 23 dieną. Dabar jau trečius metus klubo pirmininkės pareigas eina pati Ona, kuri labai džiaugiasi, kad per visus gyvavimo metus klubui pavyko suburti labai šaunų ir darbštų kolektyvą.

Rietavo seniūnijos moterų klubą sudaro aštuonios viena už kitą šaunesnės narės: Rasa Bružienė siuvinėja įvairius gaminius, Ilona Meškauskienė iš juostelių gamina papuošalus, Virginija Lenkšienė propaguoja sveiką gyvenimo būdą, taip pat yra žolininkė, tad visada vaišina skaniomis arbatomis.

Šios trys moterys yra pirmosios klubo įkūrėjos ir ištikimai dalyvauja jo veikloje iki pat šiol. Taip pat jų gretose yra Lina Kaziliūnienė, kepanti gardžius šakočius, Jūratė Rubienė, atsakinga už visą buhalteriją O. Einikienės sako, kad be jos būtų kaip be rankų. Jūratė Pocienė – nuostabioji konditerė, Virginija Juodeikienė puoselėja tautinį paveldą ir kepa senoviškus pyragus, Danutė Kirklienė dirba medicinos srityje ir gamina rankdarbius.

Šios darbštuolės, visada kupinos neišsenkančių idėjų ir sugebėjimų, renkasi vieną kartą per mėnesį „Veiklus Rietavas“ patalpose.

Prasmingi darbai, skirti miestui

Jaupėniškė sako dažnai sulaukianti klausimo iš aplinkinių, ar nėra keista, kad jai žengiant Rietavo gatvėmis su ja sveikinasi kone kas antras žmogus?

„Aš daug metų dirbau laiškininke, tad žmonės mane tikrai pažįsta. Ir man pačiai labai patinka bendrauti, niekada neatsisakau pagalbos ranką ištiesti ar gerą žodį ištarti, smagu daryti gerus darbus ir tiesiog jausti, kad esu kažkam reikalinga“, – kalbėjo moteris.

2016 metais Rietavo moterų klubas pasiuvo ir padovanojo pagalvėlių Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčiai, kad būtų minkščiau atsiklaupti šv. Mišių metu. Kitais metais šauniosios moterys inicijavo dar vieną prasmingą akciją: mezgė pačios ir rinko iš gyventojų kojines bei pirštines. Jas dovanojo maltiečių organizacijai, senelių namams ir vienišiems žmonėms, kurių rankos jau pavargusios ir pačios nebegali megzti.

„Vienu metu buvome nusprendusios truputį pailsėti ir atitrūkti nuo klubo veiklos. Bet viena mokytoja paprašė pagaminti velykinį zuikį mokyklai puošti. Pažadėjau, kad bus, ir leidausi į idėjų paieškas. Kuomet zuikis buvo baigtas, sulaukiau prašymo padaryti papuošimus prie bažnyčios – irgi sutikau. Tik vienas mažas niuansas – darbams nudirbti turėjau vos vieną dieną“, – prisiminimais dalijosi jaupėniškė.

Kad komandinis darbas yra produktyvesnis, netruko dar kartą įsitikinti ir pačios klubo narės. Susibūrusios visos kartu kibo pinti velykines dekoracijas iš vytelių. O. Einikienės dukra padarė zuikiams akis, o aplink besisukinėdamas vyras mestelėjo pastabą, kad dar ir ūsų jiems reikia.

Po sėkmingai įgyvendinto projekto natūraliai moterims kilo klausimas – o kas toliau? Gimė idėja netradiciniu būdu papuošti Rietavo erdves artėjančiai Žolinei. Prie šios iniciatyvos prisijungė ir Rietavo viešoji biblioteka, miesto gėlininkės. Pasiraitojusios rankoves moterys įvairias miesto erdves dekoravo originaliais papuošimais, po atviru dangumi sukūrė mažą skaityklą.

Jaupėniškė sakė nemėgstanti stereotipų ir standartų, tad visada stengiasi klausytis savo širdies ir nustebinti aplinkinius dar iki šiol nematytais meno dirbiniais.

Laikas, skirtas sau

Paklausta apie poilsį ir kitas veiklas, O. Einikienė nusišypsojusi tarė: „Aš visiems ir visada sakau, kad mano geriausias poilsis yra sėdėti krūmuose ir pinti iš vytelių“. Anot jaupėniškės, tai yra geriausia meditacija, kuomet pailsi protas, atsigauna širdis ir gimsta naujos idėjos.

Pabūti su savimi geriausia yra nieko neveikiant ir tiesiog žiūrint per langą, stebint, kaip lyja ar sninga. Moteris pridūrė, kad labai mėgsta būti gamtoje, tad mielai į kompaniją čiumpa vaikus, šunį ir išeina pasivaikščioti, kur akys veda.

Jaupėniškė kartu su vyru ir padedama vaikų trečius metus bando prisijaukinti kiek netradicinį užsiėmimą – svogūnų auginimą. Tik jų atžalos kraipo galvas, nes supranta, kad teks ir jiems kibti į trejeto hektarų lauką – ravėti.

O. Einikienė dažnai su vaikais juokauja, kad tegu greičiau šie baigia mokyklas ir važiuoja į studijas, tada ji namuose galės ramiai pailsėti. Bet sako žinanti, kad nemokėtų gyventi nieko neveikdama, tad vos tik radusi laisvą minutę iškart kuria naujas idėjas, planuoja ateities darbus ir sukasi it vijurkas.

„Savo gyvenime aš jau turiu viską, dabar tik noriu džiaugtis tuo, kaip vaikai kuria savo ateitį. O pati dažnai pasvajoju, gal užsiimti vytelių auginimu, kadangi be žemės darbų aš neištveriu“, – kalbėjo moteris.

Lina RUIBIENĖ

Autorės nuotraukos

ŽEMAITIS