Giminės šaknys iš Norvegijos parvedė į nuošalų kaimą

Žemės spalvos mezginiuose

Smėlinė, molio, samaninė, gelsva, pilka, švelni, nedrąsi žalia, rudenį primenanti tamsiai raudona, atmiešta rudos šlakeliu, balzgana, vos vos oranžinė, sodriai mėlyna su pilkos priemaišomis, tarsi gilus, debesimis apsitraukiantis dangus... Tokios Kastancijos Tamašauskaitės mezginių spalvos traukė akį mugėje.

Ir ji pati šypsojosi giedrai, atvirai, taip šypsosi tik žmonės, kiekviename kasdienybės grumzte įžvelgiantys grožio krislą, išbandymuose ieškantys patirties gėrio, aplinkiniuose randantys šilumos. O jei to pritrūksta, patys mokantys susikurti bet kur – net iš pirmo žvilgsnio neišvaizdžiose Minčaičių kaimo lygumose, į kurias atvedė nuojauta, šaknų ir tapatybės paieškos.

Namų dairėsi kitose Lietuvos vietose: ežerų akelėmis nusėtame Zarasų krašte, Prienuose, smėlėtoje Dzūkijoje, atšiaurokame pajūryje su plieno spalvos Baltijos jūros bangomis. Bet suprato, kad ten nepažįsta žmonių, niekas nesieja, o kai kur ir tikrai brangus malonumas įsigyti nekilnojamojo turto.

„Dieve, kaip gražu ir kaip toli matyti“

„Augau pas senelius Kantminių kaime (Šiaulių rajonas), beveik vienkiemyje, vėliau persikėlėme į Dargaičius. Saveikiuose baigiau pirmąją klasę, po to ėjau į mokyklą Gruzdžiuose. Kol buvau mažytė, močiutė mane atsiveždavo į Minčaičius pas savo seserį Anastaziją, kurią vadindavau „ciocyte“. Viskas miglotai išlikę atmintyje, bet traukia, atrodo sava. Nemažai metų pragyvenau Pakruojo rajone, bet ten nejaučiu savo tapatybės, identiteto. Kai ėmiau labiau gilintis į giminės istoriją, ieškoti informacijos Geni.com (tai yra pasaulinio masto genealoginė svetainė, skirta kurti didžiausią pasaulyje šeimos medį – aut. past.), paaiškėjo, kad ir prosenelių šeima susijusi su Minčaičiais: parašyta, kad toks Vincentas Kačiuška (prosenelis) vedė mergaitę iš Minčaičių Zuzaną Kvedaraitę. Ir senelio tėvas netoliese Raistuose gyveno. Kai senelis su draugu kalbėdavosi, abu minėdavo kaimus: Gaudikiai, Taručiai, Dilbinai, Dilbinėliai. Tie žodžiai kaip miela savo krašto melodija mano atmintyje nusėdo, – nostalgiškai į praeitį nuklysta Kastancija. – O praeitą vasarą, kai važiavau pro Joniškį link Pašvitinio, pakeliui plytėjo lygūs laukai su vos vos linguojančiais jau gelsvai žaliais kviečiais, akimirką pagavau save galvojant: „Dieve, kaip gražu ir kaip toli matyti“. Tas vaizdas užbūrė, tokia ramybė užplūdo.“

Suvirintoja kontaktiniu-taškiniu būdu

Tačiau Minčaičiuose dar įsikūrimo nuotaikomis besidalinančios moters gyvenimas nebuvo toks ramus ir paprastas, nors ji sako, kad visada lydėjo geri žmonės, lyg koks angelas sargas saugojo.

Baigusi devynias klases anuomet Kastancija, norėdama pasijausti suaugusi, nusprendė eiti dirbti, mokytis vakarinėje mokykloje ir išsikėlė į Pakruojo rajoną pas mamą.

„Iš tiesų tai norėjau bibliotekininke tapti, tačiau neišdrįsau į didesnį miestą išvažiuoti mokslų siekti“, – atvirai sako pašnekovė. Tad baigė tuometinę Pakruojo prekybos mokyklą, veikusią prie rajono kooperatyvo, bet šioje profesijoje ilgai neužsibuvo, pasuko dar labiau netikėtu keliu – tapo suvirintoja kontaktiniu-taškiniu būdu gelžbetonio gamykloje, kur virindavo liejamų formų metalo karkasus. Nors darbas machaniškas ir atrodytų fiziškai sunkus, tuomet jauna mergina jautėsi gerai dideliame ceche, kur daug žmonių, visi draugiški, kartu švęsdavo gimtadienius.

Polinkis mezgimui greičiausiai iš...senelio

Po to perėjo dirbti į pensionatą, dar lankė siuvėjų kursus, bet siuvimas „neprilipo“, o megzti labai patinka. „Galėčiau megzti nuolatos, be sustojimo, jei tik užpakalis nuo sėdėjimo nepaskaustų, – juokiasi pašnekovė. – Su siuviniais sudėtingiau: jei netinkamai nukirpai, jau nebeprilipdysi, o jei suklydai mezginio akis narstydama, išardai siūlą ir viskas gerai – gali iš naujo kartoti.“

Mezgimui vis daugiau laiko skyrė augindamą sūnų, nes norėjo jį gražiai aprengti, pavyzdžių, schemų ieškodavo tuometiniuose lenkiškuose žurnaluose.

Kastancija svarsto, kad tas pomėgis mezginiams paveldėtas iš...senelio. Nes būtent jis gražiai nerdavo ir apskritai – buvo visų galų meistras. Iš medžio kubilus alui gamindavo, dirbo tekintoju, mokėjo „susikalbėti“ su metalu, remontavo malūną, motociklą. Buvo be vienos kojos, o bepjaudamas rąstus dar ir vienos rankos pirštų neteko. Tada susikonstravo pirštinę su visokiais kabliukais, kad galėtų daiktus suimti, prilaikyti ir naudojo ją vietoje protezo.

13 metų Norvegijoje

„Man senelis buvo pavyzdys, kad žmogus gali viską, tik reikia noro ir pastangų. Jei turi jėgų – bėk, jei pailsai – eik, jei negali eiti – šliaužk, nepašliauži – bent žiūrėk į tą pusę, į priekį “, – gyvenimišką filosofiją dėsto Kastancija.

Turbūt tokių minčių vedina ji, pamačiusi laikraštyje skelbimą, kad vištų fabrike reikia darbuotojų, su pusesere išvyko į Norvegiją. Ieškoti kažko naujo, užsidirbti, išbandyti save.

Įsimylėjo šią fiordų ir kalnų šalį per pusmetį, – tokiam laikui buvo sudarytas kontraktas. Po to parvažiavo į Lietuvą, bet po penkerių metų pertraukos vėl grįžo, tik jau kur kas ilgesniam laikui, 13-ai metų ir į kitokį darbą: švaros firmą. Valydavo įvairias įstaigas.

Parvedė gimto krašto ilgesys

„Nors šalies gamta nuostabi, norvegų kalbą išmokau, kad galėčiau bendrauti, tačiau pradėjau norėti savo namų, nuosavo būsto, ilgėjausi krašto, iš kur esu kilusi, kur pažįstamas mentalitetas, viskas sava. Aš suvokiau, kad toje labai gražioje šalyje neturiu savo istorijos. Lietuvoje praeiti etapai: darželis, mokykla, čia tėvai, seneliai, giminės šaknys“, – apsisprendimo grįžti priežastis dėsto Kastancija Tamašauskaitė, įsikūrusi įsigytoje sodyboje Minčaičių kaime.

Grįžusi į savą kraštą moteris neskuba ieškoti darbo. Mezga, keliauja po apylinkes Lietuvoje ir Latvijoje, kur vis kažką naujo randa. Net specialiai nesirenka, kur važiuoti, tiesiog sėda į automobilį ir suka keliuku, kur akys veda: taip atrandamos pačios įdomiausios vietos, maži miestukai, neturistinės, bet savitos vietos.

„Giminaitis siūlė auginti ožkas, gaminti produktus iš jų pieno. Bet kai sugedo šulinyje siurblys, pagalvojau, jei daugiau ožkų turėsiu, taip atsitikus vėl reikės daug kibirų vandens gyvuliams tąsyti, o dar juos pašerti, priruošti vasarą šieno. Gal ne. Mama ir močiutė laikydavo paukščių. Dar vaikas būdama lėkdavau žąsiukams burokų lapų skabyti. Tai ir įsigijau vištų, ančių, žąsų. Žąsiukai apskritai labai mieli, sekioja kaip šuniukai. Sūnus juokaudamas sako: „Mama, organizuok žąsiukų jogą“ (tai panašiai būtų kaip šuniukų joga, kai į užsiėmimų salę paleidžiami nedideli šuniukai, kurie dalyviams suteikia gerų emocijų – aut. past.). Tos žąsys tai ir mano meilė, ir pyktis. Nes jeigu jas laisvai paleidi, obelaičių žieves lupa, visokį plastiką krapšto, lesa ir putų polistirolą. Buvo makroflekso putų pirpurkšta prie durų slenksčio, visą išvalgė žąsys, – juokiasi pašnekovė. – O užtverti gaila, norisi, kad pasiganytų.“

Minčaičiuose moteris jaučiasi esanti savo vietoje. Vis prisimena youtube matytą vieno vyro, taip pat įsikūrusio kažkur Lietuvos kaime, įrašą ir įsimintiną frazę: „Išeini ant namo slenksčio ir viskas apsidairius aplink – tavo, tokia erdvė.“

Loreta RIPSKYTĖ / ŠIAULIŲ KRAŠTAS