Suvedė bendras tikslas
Akvilė Banytė ir Deimantė Misiukonytė viena kitą pažinojo ne vienerius metus, tačiau niekada negalvojo ir nekalbėjo apie bendrą grybų auginimo verslą. „Mūsų keliai prasidėjo skirtingai, bet bendri interesai suvedė į vieną“, – „Ūkininko patarėjui“ vienu balsu tvirtino abi merginos.
Deimantė 9 mėnesius savanoriaudama Pietų Prancūzijoje dalyvavo projekte, tyrusiame kavos tirščių panaudojimo galimybes auginant grybus. „Kai ieškojau savanoriavimo krypties, buvau labai susidomėjusi įvairiais tvarumo projektais, galimybėmis panaudoti atliekas ir nebenaudojamiems dalykams suteikti kitą, naują prasmę. Norėjau dirbti tokioje srityje, kuri leistų gyventi geriau ir padaryti kuo mažiau žalos aplinkai“, – sakė Kauno technologijos universitete (KTU) biotechnologijos mokslus baigusi D. Misiukonytė.
A. Banytei mintis auginti grybus į galvą šovė, kai ji, po maisto technologijos studijų KTU, savo žinias gilino Kopenhagoje. „Danijoje žmonės labai daug dėmesio skiria tvarumui, stengiasi valgyti mažiau mėsos ir ieškoti daugiau jos pakaitalų. Tada ir pagalvojau, kad grybai galėtų būti puiki alternatyva mėsai“, – kalbėjo A. Banytė.
Sugrįžusi į Lietuvą Akvilė savo idėjas pradėjo įgyvendinti praktiškai – pusmetį grybus augino Raseinių rajone, tėvų namo rūsyje. Mintis suvienyti žinias ir įsteigti grybų fermą „Mushi mushi“ merginoms kilo Akvilei nuvykus į Prancūziją aplankyti savanoriaujančios draugės.
Pasirinko Vilnių
„Grybus norėjome auginti ant kavos atliekų – tirščių, todėl tinkamos vietos savo ūkiui ieškojome mieste, kur daug kavinių, kad lengvai galėtume jų gauti“, – prisipažino A. Banytė. Nors Lietuvoje tai dar nėra įprasta, grybų augintojos savo urbanistinę fermą įsteigė Vilniuje. Merginos susirado gamybines patalpas ir trijuose kambariuose pradėjo auginti gluosnines kreivabudes.
„Patalpos, kurias sudaro trys kambariai, nedidelės, bet kol kas jų pakanka“, – džiaugėsi grybų auginimo entuziastės. Pirmajame kambaryje atliekama inokuliacija – grybiena sumaišoma su substratu, kitaip tariant, tarsi augalo sėkla pasodinama į žemę, tada substratas supilamas į paprastus polietileninius maišus.
Antrasis kambarys skirtas inkubacijai – grybienai auginti. Tame kambaryje imituojamos natūralios grybienos augimo sąlygos, todėl maišai su substratu laikomi tamsoje ir šiltai. Šis procesas trunka apie 20 dienų, per kurias grybiena suskaido substratą, jis apauga grybiena ir tampa baltutėliu.
Trečiajame kambaryje formuojasi ir auga grybų vaisiakūniai. Kad šis procesas vyktų sėkmingai, specialiai įrengtoje palapinėje palaikomas 80–90 proc. drėgnumas ir šiek tiek žemesnė temperatūra nei buvo antrajame kambaryje, kad temperatūrų skirtumas suaktyvintų vaisiakūnių susidarymą ir augimą, yra instaliuotas papildomas apšvietimas, o nuolatinę šviežio oro cirkuliaciją užtikrina ventiliacijos sistema.
„Mūsų idėja – turėti fermą mieste, toks ūkininkavimo būdas labai populiarus Belgijoje, kur urbanizuotos fermos išplitusios miestuose ir puikiai veikia. Tai labai tvarus sprendimas, gerokai sumažinantis tiekimo grandinę – beveik nereikia transporto priemonių, miesto gyventojai nusipirkti šviežių grybų galėtų ateiti ir pėsčiomis, o ir patiems grybams nereikėtų toli keliauti“, – ŪP pasakojo merginos.
Ieškojimų kelyje
Nors žinių ir šiek tiek praktikos Akvilė su Deimante turėjo, savarankiškai auginti grybus nebuvo paprasta. Vienas pirmųjų iššūkių, su kuriuo teko susidurti, buvo substrato paruošimas. Pirmasis bandymas kreivabudes auginti tik ant kavos tirščių nepavyko, substratą, o kartu ir grybieną sunaikino pelėsis. Tada sekė antrasis, trečiasis bandymai, vis keičiant substrato sudėtį ir pasterizavimo būdą, kol, galiausiai, ketvirtąjį kartą pavyko – pelėsis buvo įveiktas.
„Dabar kavos tirščius sumaišome su šiaudų granulėmis, po to viską sumaišome su grybiena. Taip substrato neužpuola pelėsis, grybiena gauna daugiau oro ir sparčiau auga. Šis atradimas mums buvo tarsi pozityvaus vėjo gūsis, aplankęs mūsų grybų fermą“, – apie sėkme pasibaigusį eksperimentą kalbėjo Akvilė su Deimante. Merginos sakė negalinčios atskleisti, kokiomis proporcijomis į substratą deda šiaudų granulių, kavos tirščių ir grybienos, nes tai verslo paslaptis, tačiau drąsiai tvirtino, kad šiaudai, nesvarbu, kokia forma naudojami, auginant kreivabudes yra labai svarbi substrato dalis.
Kol šiaudų granulių nereikia daug, kuriamos ir testuojamos technologijos, grybų augintojos šiaudus perka iš neekologinių ūkių. Ateityje, įsibėgėjus verslui, kreivabudėms auginti žada naudoti ekologiškų šiaudų granules. Kreivabudžių grybienos fermos „Mushi mushi“ įkūrėjos parsiveža iš Lenkijos. Anot Akvilės, grybienos užsiauginimo technologija nėra sudėtinga, tačiau reikia laboratorinių sąlygų ir labai sterilios aplinkos.
Pagal A. Banytės ir D. Misiukonytės taikomas technologijas grybai turėtų užaugti per vieną mėnesį, tačiau dabar, šaltuoju laikotarpiu, jų augimas užtrunka kiek ilgiau – apie pusantro mėnesio. Dar nepavyksta užauginti ir pagal technologijas numatyto grybų kiekio – tiek, kiek į substratą įdedama sausos masės, tačiau kreivabudžių augintojos neketina nuleisti rankų. Merginos toliau atkakliai eksperimentuoja ir neabejoja, kad, jei pavyko atrasti substrato sudėtį, nebijančią pelėsio, pavyks užauginti ir optimalų grybų kiekį.
A. Banytė ir D. Misiukonytė ne tik eksperimentuoja savo fermoje, jos mielai dalijasi idėjomis ir gilina žinias bendraudamos su kitais veikliais žmonėmis. Merginos dalyvavo „Agrifood Lithuania“ organizuotame „HACK Startup Village’22“ hakatone, kur savo idėją pristatė verslininkams ir laimėjo 2 000 Eur prizą, o hakatone „EIT Food Challenge Labs“ laimėjo 1 000 Eur. Tai nėra dideli pinigai, bet žengiant pirmuosius žingsnius tikslo link, labai reikalingi.
Kodėl gluosninės kreivabudės?
ŪP korespondentė Rita KRUŠINSKAITĖ
Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.