Gurmanų ir smaližių draugė

Eksperimentatoriai

Gediminas Cijūnaitis su žmona Birute savo verslą pradėjo kaip jaunieji ūkininkai, vos atgavus Lietuvos nepriklausomybę. Įsikūrę Molėtų rajone, ežerų apsuptame vienkiemyje, žemės turi palyginti nedaug, pusę jos užima uogynai.

Galite pradėti lenkti pirštus ir pavydėti pasiūlos. Cijūnaičiai augina raudonas ir geltonas avietes, gervuoges, gervuogės-avietės hibridą, arktines avietes, kininio ožerškio (goji) ir putino uogas, juoduosius, raudonuosius ir baltuosius serbentus, agrastus, svarainius, šilauoges, vynuoges, aktinidijas bei valgomojo sausmedžio uogas.

Jų sode dar auga net keturios dešimtys skirtingų veislių obelys, 8 veislės kriaušių ir trešnių, keliolikos veislių slyvos, ne viena vyšnių. Tai dar ne viskas, nes smalsus ūkininkas nepraleidžia progos išmėginti viską, kas pasirodo naujo, ir patikrinti, ar tiesą rašo naujų veislių kūrėjai.

Auginti ir dauginti renkasi tik tas veisles, kurios atsparios ligoms ir virusams bei pačios skaniausios, ne tokios lepios sandėliuoti ir gabenti. Tai lengva patikrinti, mat savo produkciją ūkininkų šeima nuolat veža į Vilnių. Išrankus pirkėjas nori ne tik skonio, bet ir apetitą žadinančio vaizdo.

Atrinkę pačias geriausias veisles, ūkininkai ima jas dauginti. Dauguma augalų įkurdinti konteineriuose, tad juos galima persodinti visą vegetacijos sezoną.

Gera niša vietiniams

Dabar vaisių ir uogų augintojams gan sunku konkuruoti su kaimyninėje šalyje užauginta produkcija, kuri dažnokai yra pigesnė.

G. Cijūnaitis įsitikinęs, kad būtent avietės ir gervuogės, išaugintos Lietuvoje, yra pakankamai konkurencingos, nes jas sunku transportuoti iš tolimesnių šalių taip, kad išsilaikytų gražios. Žinoma, transportuojant uogos atvėsinamos. Atvėsinus iki 1,5 laipsnio, uogas galima išlaikyti 4–5 dienas.

„Gervuogių uogos laikosi trumpiau nei naujų veislių avietės. Gervuoges amerikiečiai skina 2–3 kartus per savaitę. Kai uogų rinkoje trūksta, skina visas, o kai perteklius – nokina. Kiek sunokusi gervuogė, galima spręsti iš grūdelio dydžio, blizgesys nėra patikimas sunokimo požymis. Yra blizgių ir matinių uogų veislių. Dabar gervuogės labai populiarios, tad sparčiai kuriamos naujos perspektyvios veislės. Kol kas gervuogės pasaulyje sudaro apie trečdalį užauginamų aviečių kiekio. Lietuvoje jų santykis su avietėmis 1:100, tad niša jų augintojams dar labai didelė“, – sako G. Cijūnaitis.

Kalorijų mažai, naudos daug

Daug gervuogių auginama JAV, Meksikoje, Naujojoje Zelandijoje, Rumunijoje, Vengrijoje, Slovėnijoje, Lenkijoje, Vokietijoje. Lietuvoje kol kas jos tebėra naujiena, mat labai trūksta veislių, atsparių mūsų žiemai.

„Kai kurias gervuoges skiname 70 dienų, o iš vieno krūmo nurenkame iki 5–6 kg uogų“, – gundo susidomėti šia kultūra G. Cijūnaitis.

Jis gali ilgai girti šios uogos savybes ir naudą sveikatai. 100 g uogų tėra 29 kcal, o vitaminų A, C, E, PP, B grupės, mineralinių medžiagų, ypač kalio, flavonoidų, rūgščių, pektinų, rauginių ir dažinių junginių gausu. Iš gervuogių gaminamos uogienės, taip pat vynas, sultys, kuriomis galima dažyti maistą violetine ir rožine spalva. Sultys padeda organizmui atsigauti po infekcinių ligų, karščiuojant skatina prakaito išsiskyrimą ir žaizdų gijimą, reguliuoja žarnyno veiklą.

Vartojami ir džiovinti gervuogių lapai bei uogos. Lapai skinami visą vasarą ir džiovinami. Nuskintos prisirpusios uogos paskleidžiamos plonu sluoksniu atvirame ore, o paskui džiovinamos džiovykloje. Džiovintų uogų nuoviro geriama organizmui stiprinti, nervinei įtampai raminti. Lapų užpilas ir nuoviras skatina prakaitavimą, šlapimo išsiskyrimą.

Gervuogių veislės

„Patarčiau auginti derlingas, šalčiui atspariausias bedygles ar labai retus dygliukus turinčias veisles. Šie požymiai būdingi ‘Black Satinʼ, ‘Gazdaʼ, ‘Orkanʼ, ‘Thornless Evergreenʼ. Vertas dėmesio aviečių ir gervuogių hibridas ‘Tayberryʼ. ‘Loch Nessʼ pradeda derėti nuo rugpjūčio pradžios ir dera gana ilgai – apie 2 mėn. Uogos stambios, blizgančios, transportabilios. Sodiname kas 1,5 m“, – sako G. Cijūnaitis.

‘Black satinʼ krūmai užauga iki 120 cm. Žydi birželį, dera nuo rugpjūčio vidurio, uogos stambios, skanios, pasižymi dideliu derlingumu, atsparios šalčiui. Jos pailgesnės nei ‘Thomfreeʼ veislės uogos. Atspari kenkėjams, neleidžia šaknų atžalų. Stiebai bedygliai. Neapšąla, jeigu žiemą pridengiama ir žiemoja po sniegu.

‘Gazdaʼ išaugina iki 2,5 m ilgio lanku išlinkstančius stiebus. Jai reikia atramų. Stiebai apaugę retais dygliukais. Leidžia šaknų atžalas. Šios veislės uogos bręsta nuo rugpjūčio pradžios iki rugsėjo pabaigos. Jos juodos, labai blizgios, vidutinio dydžio, beveik apvalios, auga kekėmis.

‘Orkanʼ – bedyglių gervuogių veislė. Statūs stiebai greitai užauga iki 3 m ilgio. Neleidžia šaknų atžalų. Nuo rugpjūčio pradžios iki rugsėjo vidurio nokina dideles pailgas uogas. ‘Gazdaʼ ir ‘Orkanʼ veislės – lenkų selekcininkų darbas.

‘Navahoʼ – gana paplitusi užsienyje gervuogių veislė, pasižyminti dideliu derlingumu ir stambiomis uogomis. Leidžia nedaug stiebų, galima sodinti 1 m atstumu. Uogos tvirtos, tinkamos transportuoti, blizgios, puikaus skonio.

‘Thornless Evergreenʼ stiebai užauga iki kelių metrų ilgio, be dygliukų. „Verta šios veislės augalą pasodinti prie namo sienos ar pavėsinės, kad ją uždengtų dekoratyvių skaldytų lapų skraiste. Nokina saldžias uogas. Kartais leidžia dygliuotas šaknų atžalas, kurias būtina išpjauti. Patiems šios veislės augalų pasidauginti nepavyks. Iš surinktų ir pasėtų sėklų išsivysto dygliuotos gervuogės. Atskyrus kero dalį iš šaknų pradės lįsti dygliuoti stiebai“, – sako G. Cijūnaitis.

Ilgai derančios ir hibridai

Verta dėmesio remontantinių gervuogių veislė ‘Reubenʼ. Šios gervuogės pradeda derėti kartu su avietėmis ‘Polkaʼ, o uogos labai stambios, galinčios sverti net iki 14 g, labai skanios. Veislė atspari iššalimui, galimi 2 derliai, jeigu rudenį nenupjaunami likę stiebai, dera liepą, o ant jaunų ūglių – rugpjūčio viduryje. Tinka auginti ekologiškai, veislė transportabili, desertinė, užauga iki 2 m., galima sodinti 0,7 m atstumu.

‘Tayberryʼ – aviečių ir gervuogių hibridas. Uogos didelės, aviečių spalvos, matinės, malonaus kvapo, tinka šaldyti ir ypač virti uogienėms. Antramečiai stiebai dera nuo birželio pabaigos, jeigu šaltas oras – kiek vėliau. Uogų būna iki rudens, stiebai auga daugiau kaip 2,5 m ilgio. Jų nereikia trumpinti, būtina paremti. Neleidžia šaknų atžalų. Geriausiai šis hibridas auga derlingame priemolyje, saulėje arba pusiau pavėsyje.

Tinkama vieta

Mokantys auginti avietes, puikiausiai gali užsiauginti ir gervuogių. Jų uogos didesnės negu aviečių, sultingos, prinokusios juodos spalvos, o nevisiškai prisirpusios raudonai juodos. Tai savidulkiai augalai, todėl galima jų sodinti ir mažai. Jei veisiame ne verslui, atskirame lauke, tai dėl augalo puošnumo tinka sodinti net reprezentacinėje sklypo dalyje, prie tvoros ar atskirti kitos paskirties sodybos dalis.

Gervuogės reiklios šviesai, todėl auginamos saulėtoje vietoje, ramioje užuovėjoje, derlingoje, purioje, drėgnokoje dirvoje, kurios pH 5,5–6,5. Priesmėlio dirvoje auga silpnai, o sunkus molis yra per kietas, pro jį negali prasiskverbti smulkios ir negausios šoninės šaknelės. Tokiose dirvose gervuogės dera negausiai, nemėgsta ir šlapių užmirkstančių vietų.

Dirva turi būti iš anksto giliai suarta ir gerai įdirbta, išnaikintos daugiametės piktžolės. Sodinama į 50 cm iškastas duobes, tokiu gyliu, kad 1–2 pumpurai būtų po žeme. Sodinant svarbu, kad nuo šaknų nenubyrėtų žemės, nes gervuogės turi labai mažai smulkių šaknelių.

Sodinimas

Kultūrinės gervuogės turi dvimečius, 2–2,5 m ilgio stiebus ir daugiametes šaknis. Šaknų atžalų leidžia mažiau nei avietės. Stiebų dygliuotumas priklauso nuo veislės. Stiebai pradeda šakotis jau pirmaisiais metais. Antraisiais metais ant jų išauga žiedynai.

Sodinant stačiastiebes veisles, eilėje tarp augalų paliekama po 1–2 m atstumą, o tarp eilių – platesnę 3–4 m juostą (kaip ir aviečių), kad augalai gautų daugiau saulės šviesos.

Auginant gulsčiastiebes veisles, augalai sodinami 4 m atstumais. Sodinukai sodinami su vienu stiebu, po to trumpinami, paliekant 3–5 pumpurus.

Pasodinus gervuoges, statomos atramos ir ištempiamos vielos, prie kurių reikia pririšti jaunus ūglius. Taip gervuogės gauna daugiau saulės ir gausiau dera. G. Cijūnaitis vielą (3 mm cinkuotą) tempia 3 eilėmis – 80, 160 ir 240 cm aukštyje. Stulpus stato 20 m atstumu. Galima įsigyti ir plastiku dengtos vielos.

Gervuogės dauginamos šaknų atžalomis rudenį arba pavasarį, viršūninėmis atlankomis pavasarį ir žaliaisiais auginiais vasarą.

Dauginant atlankomis, viršūniniai stiebai prilenkiami prie žemės paviršiaus, prismeigiami ir užberiami 10 cm storio kompostinės žemės bei durpių sluoksniu, stiebo viršūnės pririšamos prie į žemę įsmeigtų lazdelių.

Priežiūra

Sausros labiau bijo avietės. Tačiau, kai sausa, būtina laistyti ir gervuoges, nors jų šaknų sistema geresnė. Gerai ir mulčiuoti – geotekstile ar pušų žieve. Tada derlius didesnis, tačiau uogų kokybei ir dydžiui ryškesnio poveikio G. Cijūnaitis nepastebėjo. Purenti galima vos 2–3 cm gylio, nes šaknys paviršinės.

Pavasarį uogakrūmiai papildomai tręšiami kompleksinėmis bechlorėmis ilgo poveikio trąšomis. Gervuogių negalima pertręšti azoto trąšomis, mat pradės aktyviai augti atžalos, silpniau derės, sumažės atsparumas ligoms.

Pirmąkart tręšiama vos išėjus įšalui, o pakartotinai po 2–3 savaičių. Trečiąkart tręšiama vasaros pradžioje kalio trąšomis jau derančius krūmus. Jauniems augalams trąšų reikia minimaliai.

Kad stiebai geriau subręstų ir išaugintų stipresnius šoninius ūglius, pirmamečių stiebų viršūnes rugpjūtį reikia nugnybti iki paskutinio stipraus pumpuro. Pavasarį šoniniai ūgliai patrumpinami.

Gervuogės atsparios ligoms ir kenkėjams, todėl nereikia cheminių apsaugos priemonių, galima auginti ekologiškai.

„Kol kas pas mus dar nėra išplitę nei jų kenkėjai, nei ligos, nebent pasitaiko kitų kultūrų kenkėjų. Auginu gervuoges 15–20 metų ir kol kas tik voratinklinę erkutę pastebėjau. Gervuogynas vienoje vietoje dera apie 10 metų“, – dalijasi patirtimi G. Cijūnaitis.

Apsauga nuo šalčio

„Rudenį sveiki, stipresni, geriau išsivystę 4–6 stiebai paliekami kitų metų uogų derliui, o derėjusius stačiastiebių stiebus rugpjūčio pabaigoje, kai pradeda džiūti, reikia išpjauti. Spalį šalinami derėję gulsčiastiebių gervuogių stiebeliai. Jauni ūgliai pritvirtinami prie atramų. Ant stiebų esantys šoniniai ūgliai patrumpinami iki paskutinio stipraus pumpuro. Tačiau galima prieš žiemą prilenkti ir visus ūglius, tada mažiau bėdos, kad kai kurie sulūš. Pavasarį bus galima palikti gražiausiai išsilaikiusius. Tik lenkti reikia, kai drėgna, bet ne šalta, nes stiebai būna trapūs“, – pataria G. Cijūnaitis.

Rudenį, nukritus lapams, vienmečiai gervuogių stiebai prilenkiami prie dirvos, pritvirtinami. Po to jie uždengiami šiaudais, lapais, durpėmis. Galima net apkasti ir plonu žemių sluoksniu. Pavasarį stiebai atidengiami anksti, tik atšilus dirvai. Jeigu reikia – genimi ir parišami.

„Rasų“ korespondentė Daiva VALEVIČIENĖ

Gedimino Cūjinaičio nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.