Gyvenimas dvaro šešėlyje: kaip gyveno Tauragės apskrities kumečiai

Jų atsiminimai, užrašyti dar XX amžiaus septintajame dešimtmetyje Eržvilko apylinkėse, šiandien leidžia pažvelgti į kasdienybę, kurios jau nebeįmanoma pamatyti gyvai. Šie žmonės anuomet buvo pensinio amžiaus, o dabar jų liudijimai tapo vertingu istoriniu palikimu. Tiek dabar, tiek seniau Eržvilkas priklausė Tauragės apskričiai. Skirtumas, tas, kad tuometė apskritis buvo daug labiau susieta, lyg didžiulis dabartinių laikų rajonas. Jų prisiminimus paskelbė Vitalis Morkūnas knygoje „Eržvilkas“ 1970 m., tad jie surinkti dar prieš knygai pasirodant.

Kumečių čia netrūko

Tarpukariu Eržvilko valsčiuje dominavo vidutiniai ir stambesni ūkiai. 1930 metų žemės ūkio surašymo duomenimis, čia buvo daugiau kaip 1200 ūkių. Didžiausi dvarai sudarė tik nedidelę jų dalį, tačiau valdė reikšmingus žemės plotus.

Būtent tokiuose ūkiuose dirbo kumečiai. Dažniausiai jais tapdavo vedę buvę bernai ir mergos arba nusigyvenę smulkūs valstiečiai. Kartu su jais dvaruose dirbo sezoniniai ir padieniai darbininkai, tačiau kumečiai sudarė nuolatinę darbo jėgą.

Kumečio padėtis buvo tarpinė tarp savarankiško ūkininko ir paprasto samdinio. Jis gaudavo būstą, dalį atlygio produktais bei teisę laikyti savo gyvulius, tačiau už tai privalėjo ištisus metus dirbti dvarui.

Kiek vertas žmogaus darbas?

Kumečių atlygis priklausė nuo jų pareigų. Vieni buvo eiliniai darbininkai, kiti dirbo su arkliais, buvo kalviai, staliai ar vyresnieji kumečiai – vadinamieji pirmininkai.

Buvęs kumetis Jonas Beištoras prisiminė, kad 1925 metais, vedęs ir įsidarbinęs Naudvario dvare, per metus gaudavo 32 centnerius įvairių grūdų ir po 10 litų kas mėnesį. Be to, šeimai buvo skirtas kambarys kumetyne, žemės daržui ir bulvėms, leista laikyti karvę, veršelį bei kelias kiaules. 

Šiandien tokios sąlygos gali atrodyti kuklios, tačiau anuomet jos buvo laikomos visai padoriomis.

Vis dėlto atlygis buvo uždirbamas sunkiu darbu. Dirbti reikėjo nuo saulės užtekėjimo iki saulės nusileidimo. Tokia buvo kasdienybė.

Darbo diena prasidėdavo skambalu

Dvaro gyvenimą reguliavo ne laikrodžiai, o skambalas. Anksti rytą vyresnysis kumetis apeidavo kambarius ir paskirstydavo darbus. Vos nuaidėjus signalui, visi turėdavo būti darbo vietose.

Iki pusryčių darbininkai tvarkydavo dvaro kiemą, ruošdavo pašarus, kapodavo malkas. Vėliau laukdavo darbai laukuose.

Pertraukų buvo nedaug. Pietums skiriama valanda ar dvi, priklausomai nuo darbo pobūdžio. Pavakarius į laukus dažniausiai atnešdavo vaikai.

Jeigu artėdavo lietus arba reikėdavo suspėti nuimti derlių, darbo diena nesibaigdavo ir saulei nusileidus. Kartais kumečiai dirbdavo iki pat vidurnakčio.

Už papildomą darbą būdavo atsilyginama ne tik pinigais. Kai reikėdavo skubiai vežti javus, į laukus atnešdavo ir degtinės.

Dvarininkų akys sekė kiekvieną judesį

Kai kurie dvarų savininkai garsėjo ypatingu griežtumu.

Pranas Aleksa prisiminė Smaidrių dvaro šeimininką Balodą, kuris ant kaklo nešiodavosi laikrodį ir tikrindavo, ar darbininkai nevėluoja.

Jam neužteko, kad žmogus ateitų skambalui suskambėjus – tuo metu jis jau turėjo būti pasirengęs dirbti.

Dar daugiau įspūdžių paliko kitas dvarininkas.

„Tie sustojo, kiti eis!“

Tokiais žodžiais jis atsakydavo artojams, pasiskundusiems pavargusiais arkliais.

Kai kurie ponai net sėdėdavo laukuose specialiai atsineštuose krėsluose ir stebėdavo kiekvieną darbininkų judesį.

Vis dėlto pasitaikydavo ir kitokių atvejų. Vienas dvarininkas, pamatęs nusilpusius kumečius, atėjo pasižiūrėti, kuo jie maitinasi. Radęs tuščias atsargas, davė jiems lašinių.

Tačiau patys kumečiai nepuoselėjo iliuzijų.

Jie suprato, kad sveiki ir stiprūs darbininkai šeimininkui tiesiog naudingesni.

Sunkiausia našta – moterims

Ypač sudėtinga buvo kumečių žmonų dalia.

Jos ne tik rūpinosi vaikais ir ūkiu, bet ir kasdien privalėjo dirbti dvare. Kai kuriose vietose moterys melždavo po kelias karves du kartus per dieną ištisus metus.

Ona Kelnerienė prisiminė, kad nėščios moterys dirbdavo iki paskutinių dienų prieš gimdymą. Po kelių dienų jos vėl stodavo prie darbų. Šiandien tai atrodo sunkiai suvokiama, tačiau anuomet tokia tvarka nieko nestebino.

Kumetynas: gražus iš išorės, skurdus viduje

Dauguma kumečių gyveno kumetynuose.

Iš tolo kai kurie jų atrodė visai neblogai – mūriniai, dengti gontais, papuošti dekoratyvinėmis plytomis. Tačiau už durų laukė visai kitoks vaizdas.

Vienai šeimai dažniausiai tekdavo vienas kambarys. Dažnai jame nebuvo grindų – tik suplūkta žemė. Langai buvo viengubi, sienos aprūkusios ir seniai neremontuotos.

Visas šeimos turtas tilpdavo keliuose balduose: lovose, ant stalo, poroje suolų, kartais nedidelėje spintelėje. Daugelį baldų žmonės pasigamindavo patys iš paprasčiausių lentų.

Virš kambarių esančiose palėpėse laikydavo miltus, drabužius ir lašinius. Tvartuose gyveno kiaulės, vištos ir vienintelė šeimos karvė. Kartais vištos nakvodavo net po krosnimi.

Vargo mokykla nuo vaikystės

Kumečių vaikai anksti susipažindavo su darbu.

Daugelis pradėdavo ganyti gyvulius vos sulaukę šešerių ar septynerių metų. Vėliau tapdavo samdiniais, o sukūrę šeimas dažnai patys įsidarbindavo kumečiais.

Tokiu keliu nuėjo ir daugelis Eržvilko apylinkių gyventojų. Viena jų buvo Ona Kelnerienė. Ji gimė Pašaltuonio dvaro kumetyne, šešių vaikų šeimoje. Nuo mažens dirbo, liko beraštė, vėliau ištekėjo už kumečio sūnaus ir apsigyveno tame pačiame dvare, tame pačiame kumetyne.

Žmonės, kurių istorijų negalima pamiršti

Praėjo beveik šimtas metų nuo laikų, kai Eržvilko apylinkių laukuose aidėjo skambalai, o kumečiai nuo aušros iki sutemų dirbo svetimą žemę.

Jų vardai jau užmiršti. Tačiau būtent jų rankos dirbo laukus, statė ūkius ir kūrė Lietuvos žemės ūkio pagrindą.

Šie prisiminimai primena ne tik sunkų darbą ar skurdą. Jie pasakoja apie žmonių ištvermę, gebėjimą išgyventi ir auginti šeimas net tada, kai gyvenimas buvo kupinas išbandymų.

Darius KINIULIS / „Tauragės žinios“