Gyvenimo pilnatvė – tarp dzūkiškų tradicijų ir Provanso

Ina Kaškonienė šiandien džiaugiasi gyvenimu su mylimu vyru Petru ir sako tik dabar galinti realizuoti tai, kam anksčiau pritrūko laiko. Šeimos namuose Inos rankomis atgimsta autentiški krašto receptai, o namų kieme sužydėjusios levandos tapo savotišku „dzūkišku Provansu“.

Po pirmų bandymų – autentiško duonos recepto paieškos

Ruginę duoną I. Kaškonienė pradėjo kepti prieš 15 metų. „Tada buvo tarsi mada – daugelis moterų pačios ėmė kepti duoną namuose. Marti parvežė raugo, tad nusprendžiau ir aš pabandyti. Iškepiau, paragavome, o aš sakau vaikams – čia ne duona, čia tik duonos gaminys“ – pirmuosius bandymus su šypsena prisimena moteris, kuriai tikra duona visada buvo ir yra ta tradicinė, iš ruginių miltų kepama, sodraus skonio ir kvapo.

Tada prasidėjo paieškos autentiškų Dzūkijos krašto receptų. Ina Kaškonienė kalbėjosi ir su vyresnės kartos Butrimonių, Punios krašto moterimis. Nors šios jau ir buvo primišę senąjį kepimo būdą, tačiau po truputį autentiškos ruginės duonos kepimo tradiciją Inai pavyko atgaivinti.

Beveik ketverius metus duoną moteris kepė tik sau ir šeimai. Nedrįso siūlyti kitiems. Pirmieji ragautojai buvo vaikai ir anūkai. Būtent artimųjų padrąsinimas paskatino žengti toliau. Šiandien su meile ir atsidavimu iš ruginių miltų kepama duona keliauja ne tik ant lietuvių stalo. Ji iš Alytaus rajono keliauja į Vilnių, Kauną, Marijampolę ir kitus miestus, o kartu su lagaminais ir siuntiniais – dar toliau – už Lietuvos ribų. Alytaus rajone kepama ruginė duona jau ragauta Italijoje, Graikijoje, Anglijoje, net triskart skrido ir už Atlanto – į Jungtines Amerikos Valstijas.

„Neįsivaizduoju ryto be savos duonos riekelės“, – su šypsena sako I. Kaškonienė ir priduria, jog net ir gera  pirkta parduotuvėje duona po savosios jai atrodo „plastmasinė“.

Dzūkiška mielinė „bulka“ – tobulumas paprastume

Prie ruginės duonos kepimo prisidėjo ir dar vienas vaikystės skonis – dzūkiška mielinė „bulka“. Kaip pasakoja I. Kaškonienė, jos močiutė niekada nesakydavo „pyragas“, tik „bulka“. Taip ją vadina ir Ina.

Tai taip pat autentiškas vietinis paprastas receptas, atskleidžia kepėja: tereikia vos kelių ingredientų: miltų, pieno, taukų, cukraus, druskos ir mielių. „Dzūkeliai juk neturėjo per daug nei kiaušinių, nei sviesto“, – primena ji ir sako, jog paragavę kepinio svečiai dažnai nustemba, kad tiek nedaug tereikia tokiam geram skoniui sukurti.

Dzūkiškas Provansas Alytaus rajone

Prieš maždaug septynerius metus Inos ir Petro Kaškonių šeimos gyvenime atsirado levandos. Smėlėta, nederlinga žemė atrodė netinkama daržovėms, tačiau puikiai tiko šiems pietų augalams.

Pirmiausia sutuoktiniai levandų laukus pamatė Italijoje, vėliau apsilankė Provanse, Prancūzijoje. „Kodėl gi nepasodinus levandų čia?“ – kilo mintis. Iš pradžių šimtas krūmelių, po metų – dar keli šimtai. Dabar jų apie pusantro tūkstančio. „Tai ne laukas, tai levandų salelė, vyras ją vadina tiesiog dzūkišku Provansu“, – šypsosi levandų augintoja.

Levandos I. Kaškonienės namuose – ne tik akims ar kvapui. Iš džiovintų žiedų ji verda arbatą, kurią pati geria kone kas vakarą. Pasak jos, levandų arbata ramina, atpalaiduoja, padeda nurimti po dienos darbų ir lengviau užmigti: „Reikia ne skubant išgerti, o ramiai atsisėdus, pasimėgauti.“

Tačiau vien levandomis ji neapsiriboja – Ina renka ir kitas vaistažoles. Namų lentynose rikiuojasi pačios rinktos ir džiovintos žolelės, kurios vėliau virsta įvairių skonių ir poveikių arbatomis. Vaistažolių mylėtoja  ypač moterims pataria neskubėti griebtis vaistų vos pajutus nemigą ar nerimą. Anot jos, pirmiausia verta išbandyti natūralesnius būdus – vakarais išgerti raminančios žolelių arbatos, sulėtinti tempą, skirti laiko tylai.

Dar viena I. Kaškonienės aistra – gilių kava. Idėja gaminti gilių kavą jai gimė paragavus šio gėrimo Anykščiuose, tad grįžusi namo nusprendė pabandyti ir pati.

Procesas ilgas: surinktas giles reikia išdžiovinti, nulupti, perskelti, dar kartą džiovinti, virti piene, vėl džiovinti, malti, skrudinti. Pirmasis kavos malūnėlis tokio iššūkio neatlaikė, todėl į darbą stojo grūdų girnos.

Rezultatas – švelnaus, šiek tiek kapučiną primenančio skonio gėrimas. „Tai mūsų krašto tradicija. Nuo senų laikų žmonės rinko giles ir gamino“, – pasakoja Ina.

Gyvenimo pilnatvė brandžiame amžiuje

„Dabar gyvenu pilna krūtine. Turiu gražius namus, mylintį žmogų, mėgstamas veiklas, kurių negalėjau realizuoti anksčiau“, – sako gyvenimo džiaugsmo ir idėjų nestokojanti Alytaus rajono gyventoja.

Ina Kaškonienė atvira – jos jaunystė nebuvo lengva. Užaugino keturis vaikus, gyvenimas nesiklostė lengvai. Dabartinę santuoką moteris vadina „antruoju gyvenimu“ – abu su vyru Petru – našliai, kartu jau 21 metus.

Sutuoktinis ne tik palaiko, bet ir tyliai prisideda prie daugelio darbų. „Jis pritaria visoms mano idėjoms – net ir toms, kurios iš pradžių atrodo beprotiškos. Nuo levandų sodinimo ir priežiūros iki grūdų malimo ar sunkesnių ūkio darbų – vyras visuomet šalia. Kai reikėjo naikinti daržus ir vietoj jų sodinti pirmuosius levandų krūmelius, jis tik palingavo galva ir ėmėsi darbo. Kai prireikė girnomis malti giles, taip pat nedvejodamas padėjo. Ina sako, kad svarbiausia – ne tik fizinė pagalba, bet ir tvirtas užnugaris, jausmas, jog tavo sumanymais tikima šimtu procentų. Be jo palaikymo viskas būtų daug sunkiau“, – pripažįsta ji.

Ina Kaškonienė nesijaučia išskirtinė – tiesiog žingeidi. „Man visada buvo įdomu pabandyti kažką naujo. Net ir šimtalapį planuoju išmokti kepti – ne dėl to, kad reikia, o kad įrodyčiau sau: galiu.“

Alytaus rajono savivaldybės informacija