Į naują valdžią deda geresnės tvarkos viltis

Nepadengia realių nuostolių

Teritorijų paskelbimas saugomomis savaime neuždraudžia ūkininkauti, tačiau daugeliu atvejų nustato papildomus reikalavimus. Kiek jie riboja veiklą, priklauso nuo konkrečios teritorijos, jos apsaugos režimo ir nuo to, ar sklypas patenka, pavyzdžiui, į regioninį parką, draustinį ar Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritoriją.

Draudimų ir veiklos ribojimų sąrašas yra tikrai nemažas. Gali būti ribojamas pievų ar šlapynių arimas ir jų pavertimas ariamąja žeme. Tam tikrose vietose draudžiama sausinti žemę, valyti griovius ar be suderinimų keisti vandens telkinių režimą. Gali būti nustatyti šienavimo terminai, kad būtų apsaugoti perintys paukščiai ar reti augalai. Kai kur ribojamas ir trąšų bei augalų apsaugos produktų naudojimas. Sodinant mišką, statant ūkinius pastatus, tiesiant kelius ar įrengiant saulės elektrines dažnai reikia papildomų leidimų arba tokia veikla apskritai negalima. Gali būti ribojamas medžių ir krūmų kirtimas, ypač pakrančių apsaugos juostose ir draustiniuose. Ūkininkai turi laikytis papildomų gamtotvarkos reikalavimų, o tai didina administracinę naštą. Kita vertus, už dalį šių apribojimų ūkininkai gali gauti kompensacijas ar paramą pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros priemones bei išmokas už veiklą „Natura 2000“ teritorijose.

Deja, gana dažnai pasitaiko konfliktų tarp šalies ūkininkų ir saugomų teritorijų institucijų. Dažniausiai jie kyla ne dėl paties gamtos saugojimo, o dėl to, kaip taikomi apribojimai, kokio dydžio kompensacijos mokamos ir kaip vyksta sprendimų priėmimas. Žemdirbių teigimu, pagrindinės konfliktų priežastys yra kelios – ūkininkai nesutinka su draudimais arti, sausinti ar keisti žemės naudojimo paskirtį, kyla ginčų dėl vėlesnių šienavimo terminų, kurie, ūkininkų teigimu, blogina pašarų kokybę, nepasitenkinimą kelia naujų saugomų teritorijų ar „Natura 2000“ ribų plėtra privačiose valdose, ūkininkai teigia, kad kompensacijos dažnai nepadengia realių nuostolių. Be to, konfliktų kyla ir dėl leidimų statyti ūkinius pastatus, tvenkinius ar įrengti melioracijos sistemas.

Pastaraisiais metais šios problemos buvo akcentuojamos ir ūkininkų protestuose. Vienas iš reikalavimų buvo, kad saugomų teritorijų bei vandens telkinių apsaugos zonų plėtra nebūtų vykdoma vien žemės savininkų sąskaita. Kita vertus, saugomų teritorijų direkcijos pabrėžia, kad jų tikslas nėra stabdyti ūkininkavimą. Jos teigia, kad apribojimai taikomi tik ten, kur būtina apsaugoti retas augalų ar gyvūnų rūšis, buveines ar kraštovaizdį, o daugelyje teritorijų tradicinė žemdirbystė gali būti tęsiama laikantis nustatytų sąlygų.

Sumažėja visiems žemdirbiams

Žemės ūkio ministras dr. Kęstutis Mažeika „Ūkininko patarėjui“ paaiškino: „Ūkininkų nepasitenkinimą kelia ne per mažos kompensacijos, o tai, kad jų apskritai nėra. Kaip jau ne kartą esame konstatavę tiek mes, tiek Aplinkos ministerija (AM), jau turbūt ketvirta Vyriausybė kelia šį klausimą. Keičiasi ministrai, keičiasi Vyriausybės, tačiau valstybės biudžete iki šiol nenumatyta nė vieno euro kompensacijoms už naujus ūkinės veiklos ribojimus. Mano įsitikinimu, būtent tai ir yra didžiausia problema. Apie tai kalbėjau ir su aplinkos ministre Ieva Andriulaityte. Pasiūliau laikytis aiškaus principo – saugomų teritorijų ribos turėtų būti nustatomos pagal žemės sklypų ribas, nebent pats savininkas sutiktų kitaip. Jeigu ūkininkui tam tikroje vietoje dėl apribojimų nebeapsimoka ūkininkauti, tuomet galima ieškoti kitų sprendimų. Tačiau privati nuosavybė turi būti gerbiama.“

K. Mažeika teigė siūlęs aplinkos ministrei tokią tvarką – jeigu saugomos teritorijos ribą galima sutapatinti su greta esančio valstybinio sklypo riba, tai būtų racionalus kompromisas. Kiek jis supratęs iš pokalbio, tokiam principui ministrė iš esmės pritaria.

„Ministrei taip pat pateikiau konkrečius pavyzdžius iš liepos 31-ąją vykusių susitikimų Jurbarko ir Šakių r., kuriuose buvo pristatomi saugomų teritorijų plėtros planai, – pasakojo žemės ūkio ministras. – Jurbarko r., kur naujos ribos neįsiterpia į privačius ūkininkų sklypus ir neplečiamos jų sąskaita, didesnių diskusijų nekilo. Žmonės tuo metu labiau rūpinosi pasinaudoti palankiais orais ir dirbti laukuose. Tai natūrali reakcija, kai nėra tiesioginės grėsmės jų ūkiams. Bet visai kitokia situacija susiklostė Šakių r. Ten susitikimų metu salė buvo pilnutėlė, nes daugelis žmonių pamatė, kad į naujos saugomos teritorijos planą patenka visas jų sklypas, jo dalis ar net pusė valdos. Tokiose situacijose natūraliai kyla nerimas ir daug neatsakytų klausimų.“

Todėl K. Mažeika ir siūlo atsisakyti praktikos saugomų teritorijų ribas braižyti vien projektuotojams patogiomis tiesiomis linijomis. Ribos nebūtinai turi būti tiesios – jos gali vingiuoti, turėti kampų ar išlinkimų, jeigu eina tik pagal sklypų ribas. „Šiandien susidaro įspūdis, kad pirmiausia galvojama apie planavimo patogumą, o ne apie žmogų, kurio žemėje tie sprendimai bus įgyvendinami. Toks požiūris neišvengiamai kelia konfliktus. Manau, kad ministrė šiuos argumentus išgirdo. Tačiau ateityje reikėtų keisti pačią tvarką. Pirmiausia turi būti aiškiai numatytas kompensavimo mechanizmas, o tik po to pradedamas teritorijų planavimas. Dar geriau – abu procesai turėtų vykti lygiagrečiai. Ūkininkas turi iš anksto žinoti, kokie apribojimai jo laukia ir kokia kompensacija jam bus mokama. Tik tada galima tikėtis konstruktyvaus dialogo“, – ŪP dėstė pašnekovas.

Kalbant apie kompensacijas, dažnai pateikiamas Nemuno deltos regioninio parko pavyzdys. AM atstovai atkreipia dėmesį, kad šiose teritorijose, saugant meldines nendrinukes, ūkininkai negali šienauti pievų anksčiau nustatyto termino. Dėl to žolė neretai nebetinka gyvulių pašarams, tačiau už tokius veiklos apribojimus mokamos didesnės kompensacinės išmokos. „Jeigu nustatoma, kad ūkininko valdose yra meldinių nendrinukių ar kitos saugomos rūšies buveinė, taikoma speciali paramos priemonė, – teigė žemės ūkio ministras. – Tokiais atvejais išmokos gali siekti net apie 500 Eur/ha. Ši sistema panaši į anksčiau taikytą melioracijos objektų tvarkymo modelį. Pirmaisiais metais reikia atlikti daugiausia darbų – iškirsti melioracijos griovyje krūmus, pašalinti kelmus, atkurti buveinę, o vėliau pakanka kasmetinio palaikomojo šienavimo. Projektuose taip pat numatyta, kad nupjauta žolė būtų panaudojama granulių gamybai, kurui ar kitoms reikmėms.“

K. Mažeika pripažino, kad ir ši sistema turi silpnąją vietą. Jeigu vienai ūkininkų grupei išmokos žymiai padidinamos, bendras paramos biudžetas nuo to nepadidėja. Tai reiškia, kad didesnės išmokos vieniems mažina galimybes didinti bazines išmokas visiems kitiems ūkininkams. Todėl galutinė parama daugeliui žemdirbių tampa mažesnė, negu būtų galima tikėtis.

„Štai čia ir slypi pagrindinis klausimas – kaip suderinti gamtos apsaugos tikslus su teisingu ūkininkų interesų atstovavimu. Kol nebus aiškaus ir valstybės lėšomis pagrįsto kompensavimo mechanizmo, tol kiekviena nauja saugomos teritorijos plėtra kels įtampą ir priešpriešą tarp valstybės bei žemės savininkų“, – baigė pokalbį ministras.

Tampa nuosavybės vergais

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. rugpjūčio 11 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.