Identiškų vilkdalgių pasaulyje nerasite

Tarp meno ir augalų

V. Žigaras – įvairiapusė asmenybė. Nors jis yra tiksliųjų mokslų atstovas ir dirba IT srityje, bet ir fotografuoja, ir tapo. Į kūrybos žemę išsiruošia įvairiausiu metų laiku. Kuria plastilinu, guašu, aliejinėmis pastelėmis. Ateityje labiau norėtų prisijaukinti akrilą, akvarelę. Mielai lipdytų iš molio, degtų dirbinius ir glazūruotų. Mene labiausiai masina spalvų žaismas, laisvą laiką skiria joms tyrinėti dailėje.

Kūrybinga asmenybė laiko stygių labai jaučia, todėl dažnai pagalvoja, kaip būtų nuostabu, jei jį išmaitintų menas ir gėlės. Tuomet spjautų į programavimą ir darbą kitiems, pasinertų į veiklas, kurių pastaruoju metu alksta širdis. „Nuo balandžio iki spalio lauko darbams, pasivaikščioti po gamtą ir informacijai tvarkyti kasdien galiu skirti po valandą ar dvi – labai mažai. O norai ir užmojai dideli“, – sakė V. Žigaras ir pokalbį akimirksniu pakreipė augalų tema.

Meilė vilkdalgiams, dar vadinamiems irisais arba šiaurės orchidėjomis, gimė palengva, keliais etapais. Pirmiausia, ne vienus metus stebėjo sode dirbančią mo­čiutę, dabar jau šviesaus atminimo biolo­gijos mokslų daktarę Oną Griniuvienę. Jai pasiligojus ir dienas pradėjus leisti lovoje, anūkas kone šešerius metus skynė irisus, komponavo puokštes, pradžiugindavusias nemenkos kolekcijos šeimininkę ir selek­cininkę. Tai buvo antrasis žingsnis meilės irisams link.

Nuolat besisukiodamas tarp šių au­galų, Viktoras nepajuto, kaip pradėjo skaityti etiketes, įsiminti augalų vardus ir turimą informaciją perteikdavo tuo metu artimiausiam žmogui pasaulyje. Močiutei išėjus į amžinybę, ištiko šokas, kurį keitė ilgas gedėjimas, o šį – noras tęsti močiutės pradėtus darbus. „Lūžio taške supratau, savotiškai išsigandau, kad jau dešimtmetį mūsų sode nebebuvo kuriamos naujos irisų veislės. Viskas tarsi skendėjo rūke, nors iki tol vilkdalgių selekcijai daug laiko skyrė močiutė ir mama. Dalia Žigarienė tam padovanojo 45 metus“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas. Po akimirkos patiks­lino: iš šeimos moterų perimta estafetė ilgainiui tapo gyvenimo prasme, tam tikra saviraiškos forma, niša visuomenėje.

Paniręs į selekcinius bandymus

Šiuo metu programuotoju dirban­tis Viktoras rūpinasi itin turtinga ir gau­sia vilkdalgių kolekcija. O joje – bemaž 300 mamos ir močiutės išvestų veislių bei 200 senųjų veislių, kurias įsigijo ar gavo dovanų iš selekcininkų. Dar tiek pat yra jo paties po kryžminimo užsimez­gusių kombinacijų. Šeši naujai sukurti vilkdalgiai džiugina akis ir širdį. Tarp jų vienas mėgstamiausių – VZ-3. Taip pom­pastiškai pavadino sodriai tamsų vyšninį žiedą, kurį laiko savo talismanu, pasidi­džiavimu, tikra gamtos dovana. „Kol kas neturiu nei daug vilkdalgių, nei jų įvairovės, kad galėčiau ir norėčiau juos registruoti ir suteikti asmeniškus vardus. Tai bus ateityje, o kol kas vyksta tik selekciniai bandymai ir norimo rezultato laukimas“, – kalbėjo pašnekovas.

Jis atkreipė dėmesį, kad senos geros importinės veislės kiekvienais metais nyks­ta, mažėja jų įvairovė, tad kuriant naujas, plečiama įvairovė ir panaudojama turima gera genetinė medžiaga. Tarpusavyje sukryžminti ir nauji vilkdalgiai ypatingi autentiškumu. Pasaulyje identiškų irisų nėra – nebent labai panašių. Dalydamasis patirtimi Viktoras prisiminė įdomų faktą, kurio niekaip negali paaiškinti. Kartą kryžminant aukštaūgius barzdotuosius irisus, sužydo du ‘Pumila’ veislės vilkdal­giai. Ankstyvi, žemi, smulkūs pavasariniai irisai buvo visiška pirmtakų priešingybė.

Kryžminimas – ilgametė loterija

Nauja vilkdalgio veislė kuriama dviem būdais. Pirmuoju – darbuojasi gamta, antruoju – jai padeda žmogus. Šiam įsi­kišus, vienos veislės žiedo žiedadulkės užnešamos ant kitos veislės vadinamųjų tam tikrų kišenėlių žiedo centrinėje konstrukcijoje. Kryžminimas pavyksta, jei genai susimaišo. Labai svarbu šio žiedstiebio nenulaužti arba nenuskinti bent šešias savaites, kad auganti sėklų dėžutė spėtų prinokti, o pasiekus brandą, būtina stebėti jos prasivėrimą.

Veisles kryžminant dirbtiniu būdu, sėklos pasirinktoje ir pažymėtoje vieto­je išbarstomos žmogaus. Sėklų dėžutei prasivėrus savaime, sėklos išsibarsto bet kur. Nuosekliai rikiuodamas kryžminimo eigą, selekcininkas akcentavo, kad į žemę patekusios sėklos per žiemą neturi supūti. Tačiau ir tada sėkla gyvybę nebūtinai parodys pirmaisiais metais. Ji gali sudygti ir po 2–3 metų, todėl nereikia skubėti panaikinti rezervuoto žemės plotelio, jį būtina nuolat stebėti.

Sėkmingai sudygęs augalas 2–3 metus auga, bręsta ir tik tuomet pražysta. Geres­nėmis sąlygomis tai gali įvykti greičiau. Viktoras sode vilkdalgio žiedą po sėkmingo kryžminimo pamato tik po 3–5 metų, jei jo nepakerta ligos ar sunkios žiemos. „Na­tūralu, kad ne visi kryžminimai pavyksta ir ne visos sėklos sudygsta. Nieko keista, kad ne visi pražydę vilkdalgiai išgyvena, pasitaiko, kad nauja veislė išnyksta nė karto neparodžiusi žiedų. Toks gamtos dėsnis ir taisyklės. Vilkdalgio gimimas – tikra loterija, kurią reikia bandyti labai daug kartų ir ilgą laiką, – metaforų negailėjo IT specialistas ir menininkas. – Tačiau kiekvienas bandymas ilgainiui duoda grąžos. Susiformuoja geras genų fondas, leidžiantis žaisti gamtos loterijoje su vis didėjančiais sėkmės šansais.“

Kasmet pirmoji birželio pusė vyrui itin intensyvi: kryžminimas, dygstančių sėklų tikrinimas, vietų žymėjimas, augalų foto­grafavimas. Ir taip jau septintus metus, nuo 2015-ųjų, kai pradėjo kurti lysvių žymėjimo sistemą ir akylai sekti, kas, kur ir kaip pražysta.

Šiemet daug darbų laukia ir vidurva­sarį. Pasitelkdamas 30–50 pačių geriausių veislių, selekcininkas planuoja pradėti kryžminti viendienes.

Gyvena dėl gėlių

V. Žigaras save laiko profesionaliu aris­tokratiškųjų gėlių augintoju. Į šį titulą, jo žodžiais, gali pretenduoti vilkdalgių mylėtojai, kurie negaili pinigų naujoms veislėms ir laiko domėjimuisi, kuriems rūpi konkrečių veislių genealogija ir jaučia nuolat kirbantį norą kurti naujas veisles. Siekiant gyventi gėlėmis ir dėl jų, dar reikia daug laiko ir žemės, tai, ypač jauniems žmonėms, – didelė prabanga. Viktoras dėkingas močiutei ir mamai, perdavusioms žemę, gėles ir meilę joms, tačiau jį užauginusias moteris trečiosios kartos vilkdalgių mylėtojas jau praaugo. Gausias vilkdalgių ir viendienių kolekcijas vyras fotografuoja labai geru skaitmeniniu fotoaparatu, kruopščiai ir skrupulingai do­kumentuoja kone kiekvieną augalą. Nuo šios vasaros indėlis bus dar svaresnis, nes administruos sukurtą interneto svetainę ir dalysis informacija, surinkta medžiaga.

Pasak Viktoro, vilkdalgių įvairovė labai didelė – jie skiriasi žiedų spalva, forma, dydžiu, tekstūra, skaičiumi, žiedstiebio aukščiu, šakotumu, gyvybingumu. Neatsi­tiktinai garsus graikų mąstytojas Hipokratas vilkdalgius pavadino vaivorykštės deivės Iris vardu, nes jie keri žiedų spalvomis – nuo baltos iki juodos. „Tai – saulės ir spalvų, net, sakyčiau, išskirtinai vyriška gėlė, – samprotavo menininkas, savo gyvenimo jau nebeįsivaizduojantis be vilkdalgių. – Juk atkakliausi, labiausiai užsispyrę naujų veislių kūrėjai dažniausiai vyrai.“

Vilkdalgiai neįnoringi, tačiau turi savo specifiką ir taisykles. Pasodinti po vieną atsitiktinėje vietoje neaugs ir greitai išnyks. Jiems patinka būti didesniame būryje, geriau dauginasi. Puikiai auga saulėtoje vietoje, pakenčia ir nedidelę paunksmę. Labiausiai tinka derlingos, pralaidžios vandeniui, neužmirkstančios priesmėlio ir priemolio neutralios reakcijos dirvos, o žemose vietose arba per giliai paso­dinti šakniagumbiai pūva. Šakniastiebis po sodinimo turi likti iškilęs virš žemės paviršiaus, o ne užpiltas žemėmis.

Vienoje vietoje vilkdalgiai auginami 4–5 metus. „Geros augimo sąlygos reikalingos gražiausiems, ypatingiausiems, daugiau­sia liaupsių sulaukiantiems vilkdalgiams. Paprastos veislės kur kas atsparesnės, nereiklios, bet jos netraukia daug dėmesio, neatkreipia akių, – ankstesnę mintį tęsė gausios kolekcijos šeimininkas. – Grožis kainuoja. Kad džiugintų įdomia žiedo, barzdos spalva, turi turėti papildomus genų rinkinius. Daugiau DNR chromosomų reikalauja daugiau maisto ir priežiūros.“

Kalbėdamas apie ją, paminėjo ir bene didžiausią savo numylėtinių priešą. Vilk­dalgiai kenčia nuo puvinio. Ši atrankos liga pašalina pažeistus ir senus auga­lus. Sezoninis lapų rudavimas – mažiau mirtina, tačiau estetinį vaizdą gadinanti liga, pasireiškianti baigiantis žydėjimui. Nebevegetuojančius lapus labai greitai užpuola grybelis ir bakterijos, mintančios negyvais lapų audiniais. Pastebėjęs ruduo­jančius lapus, nuskina, nes viską nupurkšti cheminėmis priemonėmis neįmanoma ir neapsimoka.

Pabaigai

Apie vilkdalgius Viktoras galėtų kalbėti kelias valandas ir vedžioti po Vinčiūniš­kių sodą, esantį už Kairėnų, Vilniaus pašo­nėje. Tik nedaug kas atvažiuoja ir domisi, nors labai norėtų su kuo nors apie juos pasikalbėti, pasidalyti įžvalgomis, pamokyti. Visi draugai – „tiksliukai“. Selekcininkas viliasi, kad kada nors bent vienam įsižiebs meilė ir vilkdalgiams. Pačiam ji negimė staiga ir per vieną dieną.

Viktoro Žigaro nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.