Ilgaamžiškumo paslaptis – sunkus darbas, geras žodis ir mylinti širdis

Meilė iš pirmo žvilgsnio

Alfonsas gimė 1923 metų vasario 11 dieną Meinartų kaime, Rietavo seniūnijoje. Šeimoje buvo vienturtis, bet nuo pat mažumės buvo nagingas, kruopštus ir jokio darbo nesibodėjo. Buvo pašauktas į armiją, bet atlikęs savo pilietinę pareigą sugrįžo atgal į Rietavo apylinkes.

O čia likimas dovanojo netikėtą pažintį su būsima žmona Stanislava, kuri užaugo taip pat Rietavo savivaldybėje, Pjaulių kaime. Susitikę jaunuoliai krito vienas kitam į širdį ir netrukus sumainė žiedus. O dabar sako nė nepajutę, kaip tie santuokos metai skriste praskriejo. Tiesa, Stanislava skuba pridurti, kad per šitiek metų visko buvo – matė šilto ir šalto.

„Netikiu, kad yra tokių šeimų, kuriose viskas gražu ir idealu, nebent tik filmuose taip rodo. Visi pasipykstame, bet tuoj pat skubame ir susitaikyti. O mūsų santuokai tik vieną kartą buvo iškilusi grėsmė subyrėti, bet atlaikėme Dievo siųstus išbandymus ir toliau žengiame drauge. Dabartinis jaunimas nebemoka taip gyventi kaip mes, kuomet su kiekvienais praleistais metais ryšys tik tvirtėja. O dabar kas dedasi: nesutampa charakteriai ir tuoj bėga į skirtingas puses“, – kalbėjo rietaviškė.

Alfonsas ir Stanislava Donauskiai praėjusiais metais atšventė antras deimantines vestuves, kitaip dar vadinamas karūnuotosiom, ir dabar skaičiuoja jau 76-us bendro gyvenimo metus.

Kokia tokios tvirtos santuokos paslaptis? Išgirdusi šį klausimą S. Donauskienė tik šyptelėjo: „Žinokit, nėra jokių ypatingų paslapčių ar receptų. Reikia daug dirbti ir būti atsakingu, doru žmogumi, ką mudu ir darėme per gyvenimą.“

Didžiausia laimė – vaikai

Ilgo ir laimingo bendro gyvenimo metu sutuoktiniai užgyveno, kaip jie patys sako, patį brangiausią turtą – net septynetą vaikų. Deja, su dviem iš jų jau teko atsisveikinti ir palydėti anapilin. Likusieji niekur toli nuo savo mylimų ir brangių tėvelių nepabėgo: vienas gyvena kartu, o kiti šeimas sukūrę ir šaknis įleidę Tveruose, Rietave, Gargžduose bei Jonavoje.

O pasiteiravus, kiek turi anūkų ir proanūkių, Stanislava juokdamasi prasitarė, kad reikia susikaupti ir gerai pagalvoti. Po nedidelės pauzelės moteris pasisakė turinti net šešiolika anūkų, o štai su proanūkiais – kiek kebliau: tokiame amžiuje sunku visus jau ir suskaičiuoti. Bet ne skaičiuose esmė. Svarbiausia, kad atžalos nepamiršta Donauskių, visada aplanko, pasveikina su gimtadieniu ir kitomis progomis.

„Štai proanūkis, atvažiavęs pasveikinti prosenelio su gimtadieniu, įteikė jam savo paties pieštą piešinėlį – širdį užplūdo tokia neišmatuojama laimė, kad net sunku ir nupasakoti. Tai ko daugiau gali ir benorėti?! Mudu per savo amželį jau viską užgyvenome, viską turime, dabar tik džiaugiamės kiekvienu išaušusiu rytu, vienas kitu ir dviem po kiemą lakstančiais šuneliais“, – kalbėjo Stanislava.

Darbštumas puošia žmogų

Kad abu Donauskiai – darbo nebijantys žmonės, rodo anuomet jų turėtas didžiulis gyvulių ūkis bei du hektarai derlingos žemės, kuri aprūpindavusi gausią šeimą daržovėmis.

Stanislava kurį laiką dirbo valytoja, po to stačia galva pasinėrė į šeimynius rūpesčius: reikėjo vaikus daboti ir dar ūkį prižvelgti. Alfonsas taip pat be darbo nesėdėjo: dirbo miškų ūkyje, prie melioracijos, lentpjūvėje, o po to gyvulius šėrė, kol galiausiai į pensiją išėjo. „Reikėjo vaikus išmaitinti, tai dirbome sunkiai ir daug, pagalbos iš šono jokios neturėjome“, – prisiminė S. Donauskienė.

Patys didžiausi pagalbininkai prie ūkio ir daržo darbų buvo ne kas kitas, o vaikai. Kai šitoks gausus būrys kibdavo, tai būdavo vieni juokai lysves išravėti ar rudeniop visas užderėjusias gėrybes nurinkti. Prie įvairių darbų vaikai buvo pratinami nuo mažens, tad vėliau ir prašyti nereikėdavo – patys eidavo tėvams padėti.

Tik vaikams užaugus ir pasukus savo keliais, atsisakius gyvulių ūkio, atsirado daugiau laisvo laiko. Sutuoktiniai džiaugdavosi tokiais momentais, kada galėdavo paimti į rankas laikraštį ar televizorių pažiūrėti.

Nestokoja energijos iki šiol

Viso pokalbio metu nuo Stanislavos veido nedingsta plati šypsena. Ir pats šimtametis Alfonsas, nors ir būdamas silpnos sveikatos, mesteli vieną kitą juokelį. Galima tik stebėtis ir pavydėti šitokios energijos bei žvalumo, kuriais apdovanoti abu Donauskiai.

Paklausti, kaip prasideda jų diena, Stanislava kalbėjo: „Tik nuo tavęs pačio priklauso, kokia ta diena išauš: kaip nusiteiksi, taip ir bus. Abu turime sveikatos bėdų, skauda kojas, bet ko stebėtis, sulaukus tokių metų. Kada lauke geras oras, kasdien išeinam po kiemą pasisukinėti, o rytais mudu geriam kavą, bet tą iš pakelių, tirpią – ji skaniausia.“

Moteris pasakojo turėjusi ne vieną operaciją, tad prisižiūri, ką deda į burną, vengia rūkytų, sūrių gaminių ir cukraus. O štai Alfonso silpnybė – saldumynai. „Jeigu galėtų, tai ir cukrų turbūt šaukštais kabintų“, – juokėsi rietaviškė.

Ji pati, eidama 96-us metus, nestokoja energijos, prasitarė kartu su sūnumi vasarą dar daržą sėjusi, lysves ravėjusi, o rudenį rovusi morkas, svogūnus, net bulves kasusi. Tik štai kaip bus šiemet – dar neaišku.

Lina RUIBIENĖ/ ŽEMAITIS 

Autorės nuotrauka