Iš avių pieno – sūrio du kartus daugiau

Avis aprengs ir pamaitins

Naujoji Lietuvos kaimo plėtros programa gyvulininkystės krypties ūkiams žada ir didesnį prioritetą, ir storesnį finansinį voką. Tai, tikėtina, turėtų dar paspartinti pastaraisiais metais šalyje ėmusią populiarėti avininkystę. Ir pradedančiajam augintojui visų pirma teks atsakyti į klausimą, kurią šaką – mėsinę ar pieninę – rinktis. Molėtų r. Inturkės kaime ekologinį avininkystės ūkį plėtojančio Giedriaus Prakapavičiaus patirtis turėtų būti naudinga abiem šiais atvejais, nes gerą dešimtmetį auginęs mėsines avis prieš trejetą metų ūkininkas pasuko pienininkystės ir sūrių gamybos link. Jo teigimu, šis posūkis pareikalavo labai daug darbo, naujų investicijų, tačiau kartu sukūrė ir pinigais neišmatuojamą turtą – galimybę agroverslininkui jaustis nepriklausomam.

Vietoje 2000 mėsinių sufolkų – 150 melžiamų Lacaune Dar prieš kelerius metus Giedriaus Prakapavičiaus ūkyje buvo laikoma 2 tūkst. mėsinių sufolkų veislės avių ir penkios dešimtys tos pačios veislės avinų reproduktorių. Lietuvos mastais tai labai daug. Ūkininkas turėjo įsirengęs ir nuosavą skerdyklą, iš kurios produkcija buvo tiesiogiai tiekiama vartotojams. Šiuo metu mėsinių ėriavedžių ūkyje belikę 400. Ir, šeimininko teigimu, taip nutiko ne todėl, kad verslas nepavyko, bet veikiau iš idėjos užsibrėžti naują tikslą ir kryptingai eiti jo link. „Mūsų šeimos ūkis įregistruotas dar 1998-aisiais. Kitaip tariant, buvome ta karta, kuri iš miesto į kaimą ėjome iš idėjos. Ūkininkauti pradėjome nusipirkę penkias Romanovo veislės avytes ir vieną veislinį aviną. Tuo, kad auginsime būtent avis, neabejojome, nes jų visada buvo ir močiutės sodyboje“, – prisimena Giedrius. Tačiau sukant į prekinį ūkį netrukus teko įsitikinti, kad Lietuvoje nuo seno populiarūs romanovai – ne pati tinkamiausia veislė. Tad po penkerių veiklos metų šią veislę pakeitė Lenkijoje ir Vokietijoje, pasinaudojus valstybės parama, nusipirktos mėsinės sufolkų veislės avys. O prieš trejetą metų ūkyje apgyvendintos pieninės „prancūzės“ – 150 Lacaune veislės melžiamų avių. Kartu su jomis G. Prakapavičius Lietuvoje įsigijo ir 60 melžiamų ožkų, jo paties žodžiais, „kad produkcijos asortimentas būtų įvairesnis“. Pieninė avių veislė Lacaune yra išvesta to paties pavadinimo Prancūzijos regione ir dėl produktyvumo ir labai kokybiško pieno yra labiausiai vertinama gilias avininkystės tradicijas turinčioje šalyje. Vien iš Lacaune avių pieno gaminamas ir Prancūzijos kulinarinis pasididžiavimas – Rokforo sūris. Pašnekovas jau spėjo įsitikinti, kad Lacaune veislės avys puikiai tinka melžti automatizuotai, jos lengvai prisitaiko prie aplinkos pokyčių, be kita ko, yra ir nepaprastai meilios. Svarbu ir tai, kad bandoje atvesti avinukai tinka auginti mėsai. „Važinėdamas po Europą buvau nusižiūrėjęs pieninius fryzus. Tai esą pieningiausia avių veislė. Bet patys gyvuliai yra liesi kaip ožkos ir vyriškos lyties prieauglį visiškai netiktų auginti mėsai. Todėl pasirinkome Lacaune veislę ir esame labai patenkinti“, – kalba patyręs avių augintojas.

„Variklis“ – ne pinigai, bet noras „Nuolat tenka girdėti, kad avys – jautrūs gyvūnai ir prekinės gamybos ūkyje verslas iš jų gali nepasisekti. Rizikos, be abejo, su gyvais padarais visada yra. Prieš įsigydamas pieninę bandą lankiausi ne vienos Europos šalies melžiamų avių ūkiuose. Deja, teorija yra vienas dalykas, o praktika kelia visiškai kitokius iššūkius. Tačiau svarbiausia yra žmogaus meilė gyvūnams. Jeigu gyvūno nemyli, gyvulininkyste ir neužsiimk, o eik lentų pjauti. Nes niekas tau algos neišmokės už tvarte praleistas nakties valandas“, – savo nuomonę dėsto G. Prakapavičius. Jeigu, anot jo, žmogus iš tiesų labai nori ką nors padaryti, tai ir padaro. Nes ne pinigai, bet noras yra pagrindinis „variklis“. „Atliekamų pinigų niekada neturėjau, neturiu ir neturėsiu. Retas ūkis šiandien verčiasi be paskolų. Bet juk niekas neskolina tiems, kas nedirba ir nesistengia įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų“, – neabejodamas teigia pašnekovas, pridurdamas, kad jeigu nekantruoliui norisi vienu ypu „paimti jautį už ragų“, kaip nūnai bando padaryti daugelis 18-mečių, tikėtina, jog tai nepavyks. G. Prakapavičius pasakoja, kad jam pačiam „startuoti“ padėjo tai, jog kadaise pavyko nebrangiai įsigyti žemės ir buvusio vietos kolūkio ūkinius pastatus. O visa kita – žemės dirbimo technika, gyvulininkystei būtina melžimo ir kita įranga, skerdykla, sūrių gamybos cechas, su ES parama ar be jos, radosi ilgai ir sunkiai dirbant. Šiandien Giedrius jau neabejoja, kad mėsinės avininkystės kryptis iš ūkininko reikalauja daug mažiau investicijų nei pienininkystė. „Pieno ūkyje reikalingos kur kas didesnės investicijos ir daug daugiau rankų darbo. Dar pagal praėjusio ES finansinio laikotarpio programą pienininkai galėjo gauti 60 proc. intensyvumo investicinę paramą. Paaiškėjo, kad visoje Lietuvoje buvo parengti vos penki tokie projektai. Žmonės supranta, koks tai sunkus kasdienis darbas. Pajamų, palyginti su mėsinių auginimu, iš pienininkystės bus daugiau, bet darbo irgi nepalyginamai daugiau. Augindamas mėsines avis, vaizdžiai tariant, gali jaustis „laisvo oro direktoriumi“ – žolę laiku nušienavai, avių ėriavimosi procesą prižiūrėjai – ir beveik viskas. O pieno ūkyje avis privalai pamelžti du kartus per dieną, o primelžtą pieną nedelsdamas perdirbti.

Nepriklausomybės garantas – kokybiško galutinio produkto gamyba Ūkininkas pasakoja, kad per sezoną iš vienos avies, nujunkius prieauglį, vidutiniškai primelžiama apie 300 l pieno. „Literatūroje rašoma, kad galima gauti ir 500 l, bet tai įmanoma tik intensyvios gamybos ūkyje, o mūsiškis – ekologinis, todėl tokių tikslų nesiekiame“, – teigia jis. Giedrius neslepia, kad šalies rinkoje rastųsi ir žaliavinio avių pieno pirkėjų, tačiau jį parduoti visiškai neapsimokėtų. Be to, pašnekovo žodžiais, „tai atimtų nepriklausomybę“. „Išlikti nepriklausomam, ma­no manymu, sunkus, bet vienintelis kiekvieno ūkininko kelias. Gali plėtoti didelę žaliavinio pieno gamybą ir uždirbti vieną kitą centą, kaip pastaruoju metu nutiko melžiamas karves laikantiems kolegoms. Bet gal geriau būtų gaminti mažiau pieno, o daugiau kokybiško galutinio produkto ir iš to uždirbi?“ – retoriškai klausia G. Prakapavičius, neslėpdamas, jog jį stebina šalies pienininkų piketai, siekiant išsireikalauti palankesnę pieno supirkimo kainą. Jo nuomone, laisvoje šalyje žmogus yra laisvas pasirinkti. „Kai laikiau mėsines avis, turėjau ir skerdyklą (šiuo metu ji išnuomota kooperatyvui „Avininkas“), kad perdirbėjai man nediktuotų savo sąlygų. Priešingu atveju užaugintą avį būčiau pardavinėjęs po 150 Lt, o ne po 500–600 Lt“, – skaičiuoja pašnekovas. Gamindamas galutinį produktą ir tiesiogiai jį parduodamas vartotojams, Giedrius jaučiasi ne tik nepriklausomas, bet, jo žodžiais, gyvenantis patį teisingausią gyvenimą, t.y. parduodantis žemės ir savo rankų darbo rezultatą. „Jeigu pagaminsiu blogai arba bandysiu parduoti per brangiai, mano sūrio, suprantama, niekas nepirks. Šokdinti valdžią dėl to, kad pieno perdirbėjai per mažai moka, mano galva, neprotinga. Taip pat neprotinga ir perdirbėjams kirsti šaką, ant kurios sėdi, nes žmonės išskers melžiamas karves ir persiorientuos į javų auginimą“, – prognozuoja Giedrius. Kalbėdamas apie pieninių avių auginimo ir sūrių gamybos technologijas, ekologiškai dirbantis G. Prakapavičius pastebi, kad ir šiuo atveju Lietuvoje šaukštas deguto sugadina visą statinę medaus. „Ir ganyklas atnaujinu, ir pašarus (šienainį, avižas, grikius) ruošiu laikydamasis visų ekologiniam ūkininkavimui keliamų reikalavimų. Bet, deja, neretai išgirstu nuomonių: „Žinome, žinome koks tas ekologinis ūkininkavimas – chemikalus pilat ne dieną, o naktį. Žodžiu, skaudu“, – kalba Giedrius, pridurdamas, kad nemažai daliai tiesiogiai vartotojams produktus tiekiančių ūkininkų atsakingesnio požiūrio į savo veiklą šiandien iš tiesų trūksta. „Labai apsidžiaugčiau, jei šiandien kas nors pasakytų, kur galima nusipirkti gero sviesto, grietinės, tradicinio karvių pieno sūrio. Ūkininkų turgeliuose gero sūrio juk nenusipirksi, nes vieša paslaptis, kad pienas paprasčiausiai „sutraukiamas“ rūgštimi. O juk varškės sūris – mūsų kulinarinio paveldo „vizitinė kortelė“. Todėl, kai mes ilgai ir kantriai gaminame brandintą fermentinį sūrį, daugelis stebisi, kodėl įdedame tiek daug darbo, užuot ieškoję lengvesnio kelio“, – atvirai dėsto ūkio šeimininkas.

Sūrio kainoje – ir investicijos, ir darbas Gamybos ciklas G. Prakapavičiaus ūkyje organizuotas taip, kad avys ėriuotųsi pavasarį. Taip pat pavasarį jos yra ir kerpamos. Ūkininko teigimu, kirpimo sąnaudų parduota vilna, deja, neatperka. Po jauniklių atjunkymo avys melžiamos 5 mėn., ožkos – 7 mėn. Šiemet bus jau trečiasis sezonas, kai vienas labiausiai patyrusių Lietuvos avininkų melš avis ir ožkas bei gamins sūrius, jogurtą, galbūt ir valgomuosius ledus. Vakarietiškos sūrių receptūros yra aiškios ir, pašnekovo žodžiais, „dviračio čia neišrasi“. Iš Prancūzijos importuojamus sūrių gamybai reikalingus raugus, fermentus, jogurto bakterijas G. Prakapavičius perka Lietuvoje. Ūkyje įrengtame moderniame ceche gaminamas kietasis, puskietis, puskietis su pipirais, minkštasis sūris, taip pat sūris su baltuoju pelėsiu, su pelenais. Anot Giedriaus, kiekvienas naujas asortimento gaminys reikalauja naujų žinių ir dar daugiau darbo. „Iš karvių pieno tokių sūrių nepagaminsi, nes avių pienas dvigubai riebesnis ir baltymingesnis. Iš 10 l karvių pieno pagaminamas 1 kg brandinto sūrio, o iš avių – 2 kg“, – skaičiuoja pašnekovas, pridurdamas, kad ypač vertingas, skanus ir rinkoje paklausus yra avių pieno jogurtas. Į klausimą, kaip vartotojams pasirinkti produktą, G. Prakapavičius teigia, kad reikėtų vadovautis senolių patirtimi – vasarą labiau tinka valgyti gaivų, lengvą ožkų pieno sūrį, o žiemą – kaloringus sūrius, gautus iš „šiltų“, kailiniuotų avių pieno. Neatsitiktinai vasarą pagaminti avių pieno sūriai kelis mėnesius yra brandinami. Ir tai, anot Giedriaus, nereiškia, kad brandinamos sūrių „galvos“ tiesiog guli lentynose. Jas reikia nuolat vartyti, valyti, stebėti, ar nepradeda pelyti. „Užpernai taip „žaidėme“ su 2 t, pernai – jau su 5 t sūrių“, – su šypsena kalba jis. Vėliau praktiškai visa ūkio produkcija iškeliauja į sostinę. Pats ūkininkas savo gaminiais sekmadieniais prekiauja Vilniuje, kavinėje „Mano guru“, veikiančiame ūkininkų turgelyje. Vieno kilogramo sūrio kaina – 20 Eur. Ir, sako, pirkėjų netrūksta. Kita dalis produkcijos realizuojama ekologiško maisto krautuvėlėse. „Be abejo, apmaudu, kad mūsų prekybininkai užsideda neadekvataus dydžio antkainius. Mūsų sūrių kainą pernai jie „išsiaugindavo“ net iki 94 Lt. Juk visa prekybininkų investicija – patalpų nuoma ir pora šaldytuvų. O mūsų ūkio pienininkystės šakos kapitalizacija, įskaičiavus investicinę paramą, atsiėjo bene 2 mln. Lt. Tad argi tai sulyginamos sumos? – klausia taką „nuo lauko iki stalo“ nusitiesęs avių augintojas. Todėl artimiausiuose G. Prakapavičiaus planuose – savo prekybos vietos steigimas. Ir ne kur nors toli, o už dešimties kilometrų esančiuose Molėtuose, kuriuose vasarą itin gausu keliautojų. Anot Giedriaus, 20 Eur sūrio kilogramo kaina įspūdinga gali pasirodyti tik iš pirmo žvilgsnio, kol neskaičiuoji jo gamybos savikainos ir investicijų į ūkį. Todėl ir į klausimą, kada visa tai atsipirks, ūkininkas su šypsena atsako, kad „ko gero... vieno gyvenimo tam neužteks“.

Autorės nuotraukos

Rasa PRASCEVIČIENĖ „ŪP“ korespondentė

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.