Iš kartos į kartą: pripažinti tautinio paveldo produktai ir tradicinių amatų meistrai

Iš kartos į kartą perduodamI skoniai ir raštai

Bulvines bandas sertifikavo Ona Raudeliūnienė, kilusi iš Dzūkijos. Šio patiekalo tradicija jos šeimoje perduodama iš kartos į kartą – receptą ji perėmė iš mamos Algutės, o ši – iš savo mamos Bronės, gyvenusios Ilgininkų kaime, Varėnos rajone.

Bandos jų šeimoje visada buvo ypatingas, šventinis patiekalas. Kaip pasakoja pati amatininkė, šiandien, kai šeimos nariai gyvena toliau vieni nuo kitų, būtent šis patiekalas vėl suburia artimuosius: bandas ji kepa kiekvieno šeimos susitikimo metu, taip tęsdama ne tik kulinarinę, bet ir bendrystės tradiciją.

Rankų darbo gyvybė: nėrinių tradicijos

Nertus pagalvių užvalkalų įsiuvus sertifikavo Kristina Adukaitė iš Jonavos. Nėrimo ji išmoko iš močiutės Domicelės iš Kaišiadorių krašto, o ši – iš savo mamos Kotrynos.

Daugiau nei 30 metų šiuo amatu užsiimanti kūrėja per laiką įvaldė daugybę subtilybių – nuo siūlo laikymo iki ritmingo rašto išlaikymo. Kaip sako pati amatininkė, kiekvienas nėrinys reikalauja kantrybės, ritmo pajautimo.

Savo darbuose ji atkuria tradicinius raštus – rombo, eglutės, saulutės, žvaigždutės motyvus – remdamasi tiek šeimos atmintimi, tiek muziejų eksponatais. Visi įsiuvai kuriami tik rankomis, išlaikant autentišką atlikimo būdą.

Staltiesėse – šeimos istorija ir Dzūkijos raštai

Nertas staltieses sertifikavo Asta Letkauskienė, kurios šeimoje nėrimas taip pat turi gilias šaknis.

Anksčiau nėrimas buvo ne tik kūryba, bet ir svarbus pragyvenimo šaltinis. Asta augo aplinkoje, kur rankdarbiai buvo kasdienybė, todėl natūraliai perėmė šį amatą. Jo mokėsi iš močiutės, gyvenusios Birštono krašte, o ši – iš savo mamos, gyvenusios Siponių kaime. Pirmąją servetėlę ji nunėrė būdama vos aštuonerių.

Kaip sako pati kūrėja, ją nerti skatina pagarba močiutės atminimui ir mamos perduotoms žinioms bei noras išsaugoti šeimos ir tautos tradicijas.

Savo staltiesėse ji puošia Dzūkijos kraštui būdingais raštais – žvaigždutės, eglutės, roželės, rombai, saulutės, „katės pėdukės“ – išlaikydama autentiškas kompozicijas ir jų simboliką.

Meistro vardas – atsakomybė saugoti autentiškumą

Tradicinių amatų meistro vardas suteiktas Virgilijai Vaitulionienei, puoselėjančiai tradicinį šakočių kepimą. Kilusi iš Trakų rajono, ji 1988 m. įgijo konditerio kvalifikaciją, nuo 1991 m. kepė šakočius tuometiniame Dzūkijos susivienijime, o 2019 m. šį produktą sertifikavo.

Kaip pabrėžia pati meistrė, šis vardas jai nėra vien formalus titulas – tai ilgus metus puoselėtos veiklos įprasminimas. Pasak jos, tai galimybė oficialiai įtvirtinti tai, ką ji darė visą laiką: kepė tradicinį šakotį, perdavė žinias jaunajai kartai ir saugojo šeimos bei regiono paveldą.

„Man svarbu, kad šakotis nebūtų supaprastintas ar pritaikytas masinei gamybai – jis turi išlikti autentiškas, kepamas rankomis, kantriai, laikantis tradicinės receptūros ir proceso“, – sako Virgilija.

Jos teigimu, meistro vardas suteikia ne tik didesnį pasitikėjimą ir autoritetą, bet ir įpareigoja – dar aktyviau dalyvauti edukacijose, projektuose bei renginiuose, perduodant tradiciją toliau.

Drožyba – kūryba, perduodama ateities kartoms

Meistro vardas taip pat suteiktas Raimondui Baškiui iš Šiaulių krašto – medžio drožėjui. Amatu jis susidomėjo dar jaunystėje, o besimokydamas dešimtoje klasėje jau buvo priimtas į tuometinę Liaudies meno draugiją.

Vėliau jis tapo kvalifikuotu medienos apdirbimo technologijos specialistu, Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu. 2008 m. įkūrė „Medinukų muziejų“, o nuo 2011 m. dirba su jaunimu Kuršėnuose, ugdydamas būsimus kūrėjus. Jo mokiniai ne kartą pelnė prizines vietas respublikiniame konkurse „Sidabro vainikėlis“.

Kaip sako pats kūrėjas, meistro vardas – svarbus profesinio kelio etapas, įprasminantis ilgametį darbą, įgūdžius ir kūrybines paieškas.

Pasak Raimondo, toks pripažinimas stiprina pasitikėjimą ir motyvuoja toliau tobulėti, o kartu įpareigoja: „tapdamas meistru ne tik kuri, bet ir tampi tradicijų sergėtoju – tai ir garbė, ir atsakomybė perduoti savo patirtį jaunajai kartai“.

Gyva tradicija, kuriama šiandien

Tautinis paveldas – tai gyva, kasdien kuriama tradicija, jungianti šeimos istorijas, amato meistrystę ir nuoširdų žmonių ryšį su savo šaknimis. Amatininkų rankose paveldas ne tik išsaugomas – jis įgauna naują kvėpavimą, prasmingai perduodamas ateities kartoms.

Daugiau tradicinių amatininkų tautinio paveldo produktų galite rasti svetainėje www.tautinispaveldas.lt.

O gyvai pamatyti galite apsilankę Žemės ūkio agentūros organizuojamoje parodoje „Tautinis paveldas: pažink, patirk, paragauk“, kurios atidarymas numatytas balandžio 29 d. 15 val. Saugomų teritorijų nacionaliniame lankytojų centre, Antakalnio g. 25, Vilnius. Paroda veiks visą gegužės mėnesį.

ŽŪA informacija

Nuotraukos iš www.tautinispaveldas.lt