Išsiskirstė taip ir neatsakę sau į iškeltą klausimą

Dar neseniai šalies ekonomikos garvežiu vadintas žemės ūkio sektorius baigia išleisti garą. Entuziazmo ugnį užgesino pernykštės liūtys, pelningiausiu iki šiol laikytas augalininkystės ūkis prognozuoja nuostolius, o pienininkystė jau šiandien įkritusi į praradimų duobę. Žemdirbiai ieško kaltųjų Vilniuje ar Briuselyje, politikai apeliuoja į neišnaudotas ūkininkų verslumo, savivaldos ir kooperacijos galimybes. Jonavoje įvykusio visuotinio žemdirbių suvažiavimo „Ar reikia Lietuvai žemės ūkio?“ dalyviai ir svečiai penkias valandas karštai diskutavo, vieni kitiems žarstė priekaištus, bet išsiskirstė taip ir neatsakę sau į iškeltą klausimą.

Tikėti ir pasitikėti „Žemdirbystė visuomet bus atsiperkantis verslas, jeigu ją vertinsi pozityviai, – sako Švenčionių r. ūkininkas Antonijus Jundo. Su šeima jis dirba apie 2 tūkst. ha žemės, augina salyklinius miežius, žirnius. Praėjęs derliaus sezonas visos šalies laukams negailėjo lietaus, tačiau švenčioniškis ūkininkas jau anksčiau pasirūpino savo laukuose esančiomis melioracijos sistemomis, sutvarkė apie 20 km griovių. „Visuomet reikia ieškoti išeičių, – apie nelengvą ūkininko dalią kalba A. Jundo. Rudenį jis laiku nuėmė derlių, prikūlė 1,2 tūkst. t žirnių, 1,2 tūkst. t salyklinių miežių, turi nuosavas grūdų džiovyklas, saugyklas. „Šalies valdžia mūsų rajono nelaiko žemdirbystės kraštu, – pastebi Švenčionių r. savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėja Rasa Čibirienė, – nors žemės nenašios, javų derliai kuklūs, tačiau yra apie šimtas pažangių augalininkystės ir gyvulininkystės ūkių. Svečių dažniausiai sulaukia Jolitos Gabrinovičiūtės ir Izidoriaus Balčiūno pieno ūkiai, moderniausias Lietuvoje Aleksandro Pupkevičiaus bičių ūkis.“ „Į suvažiavimą atplaukiau iš Rusnės, ryte ant Šilutės plento buvo metras vandens“, – pasakojo rusniškė ūkininkė Snieguolė Radvinskienė. Jos pieno ūkis – 300 galvijų ir 300 ha pievų bei ganyklų. Pasak ūkininkės, ji savo verslą turi derinti su nenuspėjamais gamtos pokyčiais, tačiau pasikartojantys potvyniai užgrūdina kaimiečius. Šilutė senokai pripažįstama kaip gyvulininkystės ūkių kraštas. „Mums reikia racionaliau planuoti savo investicijas, – sako Nevarėnų sen. (Telšių r.) ūkininkas Vytautas Noreika, – jei neįtraukei į verslą jaunimo, nepatikėjai jiems ūkio plėtros, tavo santaupas „suvalgys“ infliacija, o valdžios pažadai pažadais ir liks.“

Ar žemę dirbantis yra išlaikytinis? Jonavoje sporto arena vos talpino apie pustrečio tūkstančio žemdirbių suvažiavimo dalyvių. Iš pusšimčio savivaldos organizacijų, priklausančių Žemės ūkio rūmams, žemdirbius sukvietė tik penkios. Pats žemdirbių parlamentas (ŽŪR) organizatoriams nepritarė, atstovų nedelegavo. Programinį suvažiavimo pranešimą perskaitė Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininkas Jonas Talmantas. „Žemdirbys šiandien laikomas nusikaltėliu, valdžios išlaikytiniu, priešinamas su visuomene“, – sakė LŪS vadovas. J. Talmantas išvardijo žemdirbiams rūpimas problemas: dėl tiesioginių išmokų suvienodinimo visiems ES šalių žemdirbiams, dėl perteklinių aplinkosaugos reikalavimų (draudimų), dėl padidėjusių mokesčių, melioracijos sistemų priklausomybės ir kt. „Labiausiai žemdirbiams kenkia ne liūtys, o neprognozuojami politikų sprendimai“, – reziumavo J. Talmantas. Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas Petras Puskunigis ragino žemdirbius atsakingai rinkti kandidatus į šalies parlamentą, nes nuo to priklausys grįžtamasis ryšys – įstatymai ir teisės aktai. LŽŪBA vadovo teigimu, šalyje darbo vietas kuria kaimas, o ne prekybininkai, nors būtent pastarieji regimi ir vartotojams, ir valdžios žmonėms.

Jaunimo verslo sąlygos nesuvilios Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas Aušrys Macijauskas savo pranešimą iliustravo lietuvio Tado ir lenko Tadeušo šeimos paukščių ūkių palyginimu. Per dešimtmetį lietuviui didėjo išlaidos, kilo mokesčiai: 2017 m. jis sumokėjo 3 904 Eur, 2019 m. sumokės 10 653 Eur. Kaime už 20 km nuo Tado kitoje valstybėje ūkininkaujantis Tadeušas tiesioginių išmokų gavo 250 Eur/ha, Tadas – 150 Eur/ha. Be to, Tadui viščiukams valstybė taikė 21 proc. PVM, Tadeušo – 5 proc. „Jaunų ūkininkų į Lietuvą iš emigracijos sugrįžti nesuvilios tokios verslo sąlygos“, – reziumavo A. Macijauskas. Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos pirmininkas Vidas Juodsnukis pranešime priminė, kad trečdalis šalies gyventojų – kaimiečiai. Dėl sovietmečio paveldo būtent šiam trečdaliui teko sunkiausia lemtis iš komandinės kolūkinės ekonomikos pereiti į rinkos ekonomiką, kurti savarankišką verslą. Per 27 nepriklausomybės metus kaime susikūrė daugiau nei 110 tūkst. ūkių. Dėl jų diferenciacijos (stambėjimo link) atsirado socialinė atskirtis kaime. Tačiau panaši padėtis yra ir kitose buvusio sovietinio lagerio šalyse. Vakarų Europoje kaimo verslas laikosi ant smulkaus šeimos ūkio pagrindo.

Suklupo ties pirmuoju uždaviniu Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininko Jono Vilionio pranešimas buvo aštrokas. Pirmiausia kliuvo Seimo narei Aušrai Maldeikienei, suvažiavimo išvakarėse paskelbusiai rašinį apie netikras ūkininkų ašaras. Į suvažiavimą ji, nors ir žadėjo, atvykti neišdrįso. Pasak J. Vilionio, šalies pieno ūkis yra atsidūręs ant prarajos krašto. „Valstybė suklupo ties pirmuoju programos uždaviniu – didinti ūkinių gyvūnų skaičių ir plėsti gyvulininkystės produkcijos gamybą, drauge užtikrinant aplinkos apsaugą“, – sakė J. Vilionis. Jis priminė, jog 2004 m. Lietuvoje buvo 934 121 galvijas, 2018 m. sausio 1 d. liko 674 242, nacionalinė galvijų banda sumažėjo 28 proc. Galvijų laikytojų skaičius taip pat mažėja: 2004 m. buvo 222 001, o 2018 m. liko 51 648. Karvių skaičius nuo 2004 m. iki 2018 m. sumažėjo 42 proc. (2004 m. buvo 467 414 , 2018 m. liko 272 101). Karvių laikytojų nuo 2004 m. sumažėjo 79 proc. nuo 195 231 iki 41 354. Daugiausia yra vienos karvės laikytojų – 19 092 kiemai. Šis skaičius pasmerktas išnykti. Ūkių, kuriuose laikoma iki 20 karvių, yra 38 930, daugiau nei 100 karvių – 269, daugiau nei 500 karvių – 41 ūkis.

Rizikuojama prarasti pieno ūkį „Ar šiame kontekste galime planuoti valstybės numatytus uždavinius: laikyti milijoną karvių ir pagaminti per metus tris milijonus tonų pieno? Ar suderinome savo pieno ūkio strategiją su kaimyninių Baltijos šalių Estijos ir Latvijos ūkininkais, iš kurių kasdien atsivežame po pusantro tūkstančio tonų pieno?“ – retoriškai klausė J. Vilionis. LPGA vadovo teigimu, prekybos centruose įvežtinė pieno produkcija savo įvairove ir kainomis lenkia nacionalinę pasiūlą, šalies vartotojai net iš Akmenės ir Skuodo važiuoja apsipirkti į kaimyninės Lenkijos parduotuves. Rizikų prarasti nacionalinį pieno sektorių tik didėja. Nepaisant didžiulių ES ir nacionalinių investicijų, struktūriniai pokyčiai pieno ūkyje vyksta per lėtai. Per 10 metų Lietuvoje vidutinis karvių skaičius ūkyje išaugo nuo trijų iki šešių, Estijoje – nuo trylikos iki 38. Vyrauja vyresnio amžiaus ūkininkai (jaunesni nei 45 m. sudaro tik 20 proc.), ūkių verslumo lygis išlieka žemas – prekiniai ūkiai sudaro tik 61 proc. pieno ūkių. Tai lemia, kad į pieno supirkimo rinką patenka tik 83 proc. pagaminto kiekio. Pieno gamintojai, ypač smulkieji, yra labai pažeidžiami kalbant apie pajamų nepastovumą ir be valstybės paramos smulkieji ūkiai būtų nuostolingi.

Problemų raizgalynė „Mus baudė gamta, o dabar ir valdžia, kad gyvename ir ūkininkaujame nederlingose žemėse, – kalbėjo Lietuvos nederlingų žemių asociacijos vadovė Danutė Karalevičienė, – praėjusiais metais šalies ūkininkai dėl liūčių prikūlė tik po dvi tonas iš hektaro, o mes tiek gauname kasmet.“ D. Karalevičienės pastebėjimu, kitų ES šalių nederlingų žemių ūkininkai gauna 200 Eur/ha, lietuviams numatoma skirti 25 Eur/ha. Žemdirbiams pasipiktinimą kelia išmokos „sofos ūkininkams“.

Kodėl valstybė šioje srityje nesirūpina tvarka? „Latviai nederlingų žemių plotus pasididino, lietuviai – susimažino“, – stebėjosi asociacijos „Kooperacijos kelias“ ir kooperatyvo „Pieno gėlė“ vadovas Jonas Kuzminskas. Jam taip pat nerimą kelia mažų pieno ūkių naikinimo vajus. Lenkijoje klesti būtent maži pieno ūkiai, nes jie valdo ir žaliavą, ir pieno perdirbimo įmones. Be to, šalia žemės ūkio gamybos lenkų ūkininkai dar turi papildomų verslų, pavyzdžiui, teikia agrarines, prekybos paslaugas. Šiaulių krašto ūkininkas Raimundas Juknevičius suvažiavimo dalyviams iškėlė klausimą: ar žemdirbiams reikia Žemės ūkio rūmų? Dabar juos valdo iš valstybės biudžeto išlaikomi biurokratai. Kupiškio r. ūkininkas Zigmas Aleksandravičius rėžė tiesiai: neveiksnūs rūmai naudingi buvusiems jų vadovams, išrinktiems į Seimą. Ten jau suplanuota būsimoji ŽŪR vadovybė: pirmininkas – Arūnas Svitojus, vicepirmininkai Jonas Talmantas ir Vidas Juodsnukis, direktorius – Sigitas Dimaitis. O ŽŪR suvažiavimas dar tik vasario gale. Visa salė suošė: nereikia tokios žemdirbių atstovybės, kuri, kaip ir dabar, tik pritartų valdžios sprendimams ir būtų jos tarnaitė.

Ministras geras, kai yra pinigų „Iš vakaro perskaičiau suvažiavimo rezoliucijos projektą, tą patį ir aš būčiau parašęs, – suvažiavime kalbėjo žemės ūkio ministras Bronius Markauskas, – galiu tik pasiguosti, kad prastesnio laiko būti žemės ūkio ministru, ko gero, negalėjo būti.“ Pasak B. Markausko, situacija žemės ūkyje sudėtinga. Ir ne tik dėl žemės ūkio politikos formavimo ir administravimo. Pastaruoju metu labai stipriai pradėjo augti žemės ūkio produkcijos gamybos kaštai. Tai susiję su daug kuo, pradedant tiesioginiais kaštais (žemės mokesčio padidėjimas, darbo užmokesčio kilimas) ir baigiant klimatiniais sukrėtimais. „Norint įgyvendinti suvažiavimo rezoliucijos reikalavimus, reikėtų rasti apie 400 mln. Eur, – kalbėjo ministras B. Markauskas, – ankstesni ministerijos vadovai taikė labai ydingą praktiką, kai buvo stengiamasi pirmaisiais Bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo metais išnaudoti didžiąją dalį pinigų, negalvojant, kad jų užtektų visam finansavimo laikotarpiui (2014–2020 m.). Ministras geras tada, kai pinigų yra.“

Komunikacijos stoka Žemdirbių suvažiavime da­lyvavęs premjeras Saulius Skvernelis jau iš anksto žinojo numatytas išsakyti žemdirbių problemas ir rezoliucijos reikalavimus, todėl kalbėjo drąsiai, aiškiai ir negailėdamas pažadų. Premjero teigimu, Vyriausybė ne tik supranta agrarinio sektoriaus problemas, bet ir imasi konkrečių žingsnių jas spręsti. S. Skvernelis kvietė žemdirbius plačiau suvokti visos šalies ekonomiką ir elgtis solidariai, visų pirma pertvarkant mokestinę bazę. Jo teigimu, būtų nesąžininga taikyti išimtis ūkininkams, kai apmokestinamos visos kitos individualios veiklos. Anot premjero, gyventojų pajamų mokestis padidės maždaug tūkstančiui ūkininkų iš 245 tūkst. ūkininkaujančiųjų. S. Skvernelis davė žemdirbiams keletą patarimų, kaip jie turėtų keisti savo viešąją komunikaciją: mažiau emocijų, daugiau argumentų (t. y. faktų ir skaičių, kuriuos reikėtų nuolat kartoti, priminti), naujų idėjų ir naujo jų pateikimo. „Nebūkite užstrigę dvidešimtajame amžiuje“, – patarė S. Skvernelis. Atsakydamas į rezoliucijos projekte išvardytas problemas, premjeras pabrėžė, kad Lietuva sieks suvienodinti tiesiogines išmokas žemdirbiams visoje Europos Sąjungoje. „Vienas iš prioritetinių mūsų tikslų – tiesioginių išmokų suvienodinimas. Procesas vyksta, derybose ieškome sąjungininkų ir yra tikimybė, kad mums pasiseks“, – sakė S. Skvernelis. Jis taip pat kalbėjo apie būtinybę pertvarkyti melioracijos ūkį ir sukurti specialų fondą melioracijos darbams finansuoti.

Vyriausybė kainų nereguliuos Paklaustas apie pieno krizę, premjeras užsiminė apie pieno sektoriaus rizikos fondo sukūrimą, pažymėdamas, kad Vyriausybė nesiims kainų reguliavimo. Dėl būtinybės pažaboti afrikinį kiaulių marą, kuris žlugdo kiaulininkystę, premjeras pasiūlė medžiotojams pagaliau pasiryžti ir sunaikinti šernų populiaciją, nes kito kelio nėra. S. Skvernelis pažadėjo, kad Vyriausybė skirs papildomai prie ES paramos lėšų liūčių padarytiems nuostoliams atlyginti dar 9 mln. eurų iš nacionalinio biudžeto, taip pat padidins žymėto dyzelino kvotas. Premjeras būtų linkęs visiškai atsisakyti dyzelino žymėjimo. Žemdirbiams skundžiantis dėl pernelyg griežtų aplinkosauginių ribojimų, premjeras pasidalijo nuomone, kad Lietuvai nevertėtų skubėti pritari visoms ES iniciatyvoms, nepulti pirmiems pasirašinėti susitarimų, o išnaudoti pereinamųjų laikotarpių galimybes, galvoti apie valstybės interesus, taikyti tik būtiniausius minimalius reikalavimus.

Žemdirbių kaltės Suvažiavimas galėjo baigtis taikiai ir ramiai, jei ne klausimas apie Žemės ūkio rūmus. Manipuliacijomis apkaltintas Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Andriejus Stančikas, pasirodęs tribūnoje, suvažiavimo dalyvių buvo pasitiktas švilpimu. Buvęs ŽŪR pirmininkas teigė, jog rūmų išlaikymas per metus tekainuoja 360 tūkst. Eur, todėl reikia juos išsaugoti. Visos problemos – viešosios komunikacijos stoka. „Dėl žemdirbiams pakilusių mokesčių kalti mes patys, – sakė A. Stančikas, – suvažiavimą reikėjo rengti prieš šalies biudžeto svarstymą Seime.“ Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas priminė premjero pažadą nukentėjusiesiems nuo praėjusio rudens potvynių prie 9 mln. Eur europinių pinigų pridėti antra tiek iš šalies biudžeto. „Dalydami tuos milijonus tik susipyksime, geriau skirkime juos melioracijai“, – pasiūlė A. Stančikas. Jo teigimu, kita žemdirbių sektorių palietusi nelaimė – be žemdirbių žinios parengtas naujas nederlingų žemių žemėlapis, vienu brūkštelėjimu 400 tūkst. ha tapo derlingomis žemėmis, ūkininkai prarado išmokas. „Išsiaiškinus „sofos ūkininkus“, galėtume sutaupyti 10 milijonų eurų“, – sakė A. Stančikas. Baigiantis suvažiavimui, žem­dirbių atstovai su karučiu atvežė siuntinį Europos Parlamentui ir prašė EP narį Bronį Ropę perduoti jį Peticijų komitetui. Siuntinyje – kreipimasis dėl tiesioginių išmokų suvienodinimo visų ES šalių žemdirbiams. Kreipimąsi Lietuvoje pasirašė 35 tūkst. šalies žemdirbių.

Justinas ADOMAITIS ŪP korespondentas