Jolanta Kryževičienė: „Kultūra – tai ir vidinis padorumas“

2017/01/27

Žinoma žurnalistė, Lietuvos radijo ir televizijos kultūros laidų kūrėja, vedėja Jolanta Kryževičienė įsitikinusi, kad kultūros vaidmuo mūsų gyvenime yra labai platus. Kultūra aprėpia ne tik įvairias meno rūšis, nuo jos priklauso ir kaip bendraujame, kaip elgiamės, kokias taisykles nusistatome, kaip suprantame laisvę ir jos ribas.

Užsitęsęs šou laikotarpis Daugiau nei tris dešimtmečius kultūros sričiai atidavusi J. Kryževičienė stebisi, kad kai kam dar kyla klausimas, ar mums iš viso ji reikalinga: „Juk neklausiame, kam reikalinga duona ar batai, nes tai savaime suprantama, o štai dėl kultūros tarsi suabejojame. Bet jeigu atsigręšime į savo ištakas, tai pamatysime, kad viskas, ką sukūrė civilizacija, ir yra kultūra.“ Ji yra daugelio svarbių dalykų pamatas: kaip mes bendraujame, kaip elgiamės vienas su kitu, kodėl šiandien egzistuoja toks patyčių bumas, kodėl politikai elgiasi taip arogantiškai. Ji mums padeda nusistatyti taisykles, pagal kurias gyvename, suprasti laisvę ir nusibrėžti jos ribas taip, kad nepažeistume kito asmens laisvės. „Kultūra – tai ir vidinis padorumas, svarbus kiekvienam žmogui“, – įsitikinusi žurnalistė. O menai, su kuriais kultūra dažnai tapatinama, yra tik viena iš jos dalių. „Daug kas manęs klausia, kaip atsirinkti gerą meno kūrinį. Tikrai ne viskas, kas plačiai reklamuojama, vertinga. Geriausia reklama yra draugas draugui, pažįstamas pažįstamam. Pavyzdžiui, teatre jau po premjerinių spektaklių pasklinda žinia, ar jie verti dėmesio. Jei verti, salės bus pilnos, jei ne, tuščios. Bet vėlgi kyla klausimas, kodėl vienas ar kitas spektaklis yra lankomas?“ – svarsto žurnalistė. Tarkime, O. Koršunovo „Išvarymas“. Į jį ir dabar bilietų sunku gauti, bet buvo laikas, kai dalis žmonių eidavo tiesiog pasiklausyti keiksmažodžių. Jie nematė prasmingesnių dalykų, kad spektaklyje kalbama apie vieną skaudžiausių šio meto reiškinių – emigraciją, tiesiog norėjo pasižiūrėti šou. Tas užsitęsęs šou laikotarpis ir įpratino mus prie labai ekspresyvių, greito tempo renginių, kurių tikslas – linksminti, mano pašnekovė.

Su žymiausiais Lietuvos fotografais Antanu Sutkumi, Aleksandru Macijausku, Romualdu Rakausku ir Romualdu Požerskiu.

Mūsų pačių pasirinkimas Pasak Jolantos, lėlių teatro režisieriai pasakoja, kad vaikai spektakliuose nebeištveria tylos, nes animaciniuose filmuose, kompiuteriniuose žaidimuose veiksmas labai greitas, į jį turi greitai reaguoti ir mažiesiems žiūrovams sunku ištverti ilgesnę pauzę. Panašiai ir su suaugusiaisiais, kurie reikalauja, kad jiems duotų pramoginį produktą. Tai kaip užburtas ratas: televizijų prodiuseriai, režisieriai galvoja, kad žmonėms būtent to reikia – tos piguvos. Ir teatrai pasileido pigias komedijas statyti, net provincijos gyventojai skundžiasi, kad atsibodo tie komerciniai spektakliai. Anksčiau po visą Lietuvą koncertuodavo filharmonija, teatrai veždavo gerą repertuarą, dabar to nebėra, nes trūksta lėšų. „Pastaruoju metu sutinku vis daugiau žmonių, kurie televizorius yra apskritai išmetę. Kritikuoti įstaigą, kurioje dirbi, lyg ir nedera, bet, aišku, norėtųsi aukštesnės kokybės. Dar gajus požiūris, kad yra reitingai ir mes turime duoti reitinginį produktą. Kitaip tariant tokį, koks yra žiūrimas. Galiu patarti viena: reikėtų nežiūrėti tų laidų, kurios nepatinka, ir jų tiesiog nebeliks“, – tikina J. Kryževičienė. Ji primena, kad yra televizijos kanalas „LRT Kultūra“, jame netrūksta vertų dėmesio informacinių, kultūrinių laidų, rodomi geri filmai, yra ir įdomių radijo laidų, radijo programa „Klasika“. Kultūrinių produktų daug, reikia mokėti atsirinkti, turi paklausti savęs, kas tau tikrai svarbu, įdomu, pasiieškoti informacijos.

Aktoriaus Laimono Noreikos knygos pristatyme.

Įdomių pašnekovų netrūksta J. Kryževičienė kultūros laidas veda daugelį metų. Ar nepritrūksta įdomių pašnekovų? Žurnalistė tvirtina, kad „viršeliniai“ žmonės ją domina mažiausiai, todėl daug laiko tenka skirti mažiau žinomų menininkų, ką nors įdomaus nuveikusių kultūros srities specialistų ar mokslininkų paieškai. Juos surasti nėra paprasta. Bene patikimiausias informacijos šaltinis – kolegos arba pažįstami. Tokie pašnekovai būna patys įdomiausi, nes atsineša unikalią patirtį ir dar nėra visko visiems ištauškę. Ne su visais pavyksta susitarti dėl pokalbio, nes yra užimti, be to, kuklinasi. „Prasidėjus antrajam laidos „Naktinis ekspresas“ sezonui pažįstami man sakė: taigi tu visus jau iškalbinai, Lietuvoje nebeliko įdomių asmenybių. Tai netiesa, jų yra ir ne tik Vilniuje, Kaune, bet ir kituose miestuose“, – juokiasi Jolanta. Ji nesigaili pasirinkusi kultūrą. Mama gydytoja svajojo, kad dukra jos pavyzdžiu paseks. Tačiau vaikystėje nuėjusi pas ją į ligoninę Jolanta matė, kad visa medikų darbo diena susijusi su skausmu, nelaimėmis. Tai jos neviliojo. O štai žurnalistas atėjęs pas žmogų pirmiausia klausia, kas gero, nors, žinoma, yra ir žurnalistiniai tyrimai, nagrinėjamos problemos. Be to, kultūra sovietmečiu buvo savotiškas užutekis, ne tokia ideologizuota. „Menininkai visuomet buvo šiek tiek revoliucionieriai, Ezopo kalba galėjo pasakyti daugiau ir atviriau. Tai buvo įdomu ir kai reikėjo rinktis, ar eiti interviu su poetu daryti, ar su partiniu veikėju, man geriau buvo poetas. Nesigailiu, daug įdomių žmonių sutikau, darbas taip pat netapo rutina. Aišku, tiek metų dirbant vienoje srityje būna momentų, kai šiek tiek atsibosta. Tada ieškai nišų, niuansų“, – atskleidžia žurnalistė.

Pasaulio nepakeisi J. Kryževičienė tvirtina žurnalistika nenusivylusi, nors įžvelgti prasmę savo darbe pavyksta toli gražu ne visada. „Kartais sukuri kokią laidą ir tikiesi, kad kažkas pasikeis, pajudės, bet nieko taip ir neįvyksta. Su metais į tai pradeda žiūrėti filosofiškiau. Supranti, kad pasaulio nepakeisi. Bet kalbėdamas apie kokią nors problemą žurnalistas parodo, kad ji egzistuoja, atkreipia į ją dėmesį“, – patirtimi dalijasi laidų kūrėja. Jeigu teigiame, kad patyčios yra blogis, kad negalima vadinti kito žmogaus „vatniku“, „buduliu“ ir panašiai, tai svarbu pasakyti garsiai, tvirtina žurnalistė. Kai koks nors save elito atstovu laikantis asmuo kitus niekina ir žemina, atsiranda tokių, kurie žavisi juo, o, žiūrėk, koks kietas. Tokiu atveju kažkas turi paaiškinti, kad taip nėra, kad jis labai primityviai mąsto ir negali būti visuomenės pažiba, į kurią reikia lygiuotis. Psichologai, mokytojai pasakoja, kad mokyklose vaikai kopijuoja televizijos šou komisijų elgseną. Tų komisijų narių, kurie kritikuoja dalyvius, žemina, vartoja įvairius įžeidžiančius žodžius. Jolantai norisi kovoti už profesionalią žiniasklaidą, žurnalistiką, siekti, kad jos būtų kuo daugiau. Apie tai ji yra parengusi ne vieną televizijos ir radijo laidą, tikėdama, kad diskusija šia tema privers susimąstyti. Kartais pagalvoja: gal neblogai būtų viską mesti, bet supranta, kad tai nelabai realu. Dabar pradėti naują veiklą reikštų atsistoti į tą pačią poziciją su kokiu dvidešimtmečiu – labai jau nelygios sąlygos ir galimybės startuoti. Juolab tai, ką dabar daro, turi privalumų: žino daugybę dalykų, gali ieškoti naujų temų, įdomių pašnekovų. Jeigu dar pavyktų sumažinti didžiulį tempą, apskritai būtų puiku.

Su vertėja Olga Lempert Jeruzalėje.

Misija – parodyti kitų žmonių šviesą Praėjusių metų pabaigoje J. Kryževičienė gavo Kultūros ministerijos įsteigtą apdovanojimą – aukso garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Malonu, bet žurnalistė nelinkusi sureikšminti šio apdovanojimo: „Šviesa yra didžiosiose asmenybėse. Man svarbu parodyti šviesą tų žmonių, kuriuos susitinku savo laidose. Kartu pati tos šviesos iš jų pasisemiu, po tokių pokalbių labai gerai jaučiuosi.“ Tai padeda, kai pritrūksta energijos, kai jaučiasi išsiderinusi. Tokiais atvejais gelbsti ir buvimas gamtoje, pasivaikščiojimas su šunimi po mišką. Neretai grįžus namo labiausiai norisi patylėti. Gera knyga, filmas taip pat padeda atgauti jėgas. Jolanta įsitikinusi, kad daug kas priklauso nuo mūsų pačių. Deja, pernelyg mėgstame skųstis, dejuoti ir per mažai rodome iniciatyvos, kad ką nors pakeistume. „Ir pati mėgstu pabambėti, kartais su kolegėmis pasipiktiname dėl kokių nors problemų ir iškart geriau pasijuntame neigiamas emocijas išliejusios. Tik kažkodėl dažnai manome, jog kas nors kitas turi padaryti, tik ne mes. Tokiais atvejais vertėtų pasvarstyti, ko tu pats gali jau dabar imtis, nieko nelaukdamas, kad ir slidų kiemą smėliu pabarstyti“, – šypsosi J. Kryževičienė. Viena skaudžiausių jos požiūriu – skurdo problema, ir skursta ne tik asocialūs, girtaujantys asmenys, yra daug vos pragyvenančių gražių šeimų, auginančių vaikus, ir iš menininkų tarpo. Laidų kūrėja įsitikinusi: turime labiau spausti valdžią, bet nemokame, neturime aktyvių profesinių sąjungų, kurios su ja derėtųsi, o nepavykus streikus rengtų. Kaip pilietinei visuomenei mums dar yra kur augti.

Šį sezoną Jolanta Kryževičienė su kolege Raminta Jonykaite kuria ir veda laidą „Nes man tai rūpi“, rodomą per LRT Kultūros kanalą.

Moteriški pomėgiai –„senovėje“ Žiemą Jolanta labai mėgsta slidinėti. Kaip ir kasmet, pasimėgauti šiuo žiemos sportu ruošiasi vykti į Austriją. Rytais randa laiko paplaukioti baseine. Parėjusią namo vakare ją džiugiai pasitinka labradoras Faustas, nes žino, kad su šeimininke eis pasivaikščioti. Trečiasis šeimos narys labai mylimas ir namiškių, ir svečių, nors kartais nemačiomis ištuština jų lėkštes. Gyvūnai namams suteikia daug šilumos, įsitikinusi žurnalistė. Jos sūnus Dominykas jau suaugęs, turi savo šeimą. Baigė verslo vadybą ir dirba privačiame versle, jo žmona žurnalistė Eglė Daugėlaitė yra laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėja. Mama stengiasi per daug nesikišti į jų gyvenimą: „Gyvena atskirai, patys gražiai tvarkosi, daug keliauja, sportuoja. Puikiai sutariame, aš laiminga, kai jie laimingi.“ Tradicinių sekmadienio ar šeštadienio pietų J. Kryževičienė neruošia, bet kartais savaitgalį pagaminusi ką nors skanaus pasikviečia ir Dominyką su Egle. Pasimato dažnai, pasisvečiuoja vieni pas kitus ir be jokios progos. Kitiems moteriškiems pomėgiams jai vis pritrūksta laiko. „Kažkada senovėje, kaip aš juokiuosi, ir megzdavau, ir siūdavau, ir tortus kepdavau. O dabar beveik nieko nebedarau“, – šypsosi Jolanta. Virtuvėje pasisukioti jai smagu, bet tik savaitgaliais, nes darbo dienomis pareina vėlokai, ypač kai televizijos laidos įrašus reikia daryti. Su malonumu ruošiasi šventėms, tada gamindama įvairius skanėstus tiesiog mėgaujasi. Laisvo laiko turi nedaug, o kolektyviniai užsiėmimai netraukia, kai vaikystėje ir paauglystėje lankė muzikos mokyklą, choro labiausiai nemėgo. Tačiau tai nesutrukdė prieš kelerius metus dalyvauti muzikiniame projekte, kurį organizavo chorvedė Rasa Gelgotienė. Ji į Jonų bažnyčią sukvietė universitetų chorus ir dainuoti kartu pasiūlė mėgėjams, vienintelis reikalavimas buvo pažinti natas. Atlikti Mocarto „Requiem“ su orkestru buvo nemenkas iššūkis, bet labai smagus. Kartais pasvarsto: gal ir lankytų chorą, jei būtų laiko.

Faktų kalba

Žurnalistinę veiklą Jolanta Kryževičienė 1985 m. pradėjo Lietuvos radijuje rengdama kultūros žurnalą „Kūryba“.
1991–1998 m. rengė laidą „Kviečia teatras“.
1998–2014 m. rengė ir vedė tiesioginę informacinę savaitinę laidą „Kultūros savaitė“. Nuo 2003 m. tapo Lietuvos radijo programos „Klasika“ prodiusere.
2007 m. su kolege Gailute Jankauskiene išleido radijo pokalbių knygą „Sėskim ir pakalbėkim“.
Tris sezonus rengė ir vedė LRT Kultūros kanale kultūros pokalbių laidą „Naktinis ekspresas“, o šį sezoną kartu su žurnaliste Raminta Jonykaite rengia ir veda naują aktualių pokalbių laidą „Nes man tai rūpi“.
2016 m. apdovanota Kultūros ministerijos aukso garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“.
2014 m. Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną buvo išrinkta metų LRT „Kalbos grynuole“ už taisyklingą kalbą, šmaikštumą ir sugebėjimą tiksliai, konkrečiai, aiškiai pateikti klausimus, replikuoti per interviu.

J. Kryževičienė kasmet vyksta slidinėti į Austriją, aplanko ir šiltus kraštus, pernai atostogavo Tunise.

Trumpai

Kokia citata ar posakis labiausiai padeda būti savimi? „Svarbu ne kiek metų tavo gyvenime, o kiek gyvenimo tavo metuose“. Abraham Lincoln.

Kokį geriausią patarimą esate kada nors gavusi? Nesusireikšmink.

Kuris gyvenimo tarpsnis Jums atrodo pats geriausias? Galbūt tie metai, kai žmogus jau subręsta, kai gali priimti svarbiausius gyvenimo sprendimus, kai pradeda dirbti tai, kas jam iš tiesų patinka.

Ko pasaulyje yra per daug ir ko per mažai? Per daug tuštumos ir per mažai prasmės. Per daug pykčio ir per mažai tolerancijos. Per daug agresijos ir per mažai užuojautos. Galėčiau tęsti dar ilgai…