Jurgelionių kaime įkūrė naują paukštininkystės ūkį

Patirties sėmėsi Švedijoje

„Nuo vaikystės, dar mokydamasi penktoje klasėje žinojau, kad po mokslų grįšiu dirbti į tėčio Sauliaus Daniulio augalininkystės ūkį, traukė agronomija“, – pasakojo jaunoji ūkininkė.

Vis tik baigusi gimnaziją mergina pasirinko studijuoti menus. Šių studijų Deimantė nebaigė – perstojo į tuometinį Žemės ūkio universitetą, kuriame gilino agronomijos žinias. Kai 2020-iais Lietuvoje prasidėjo COVID-19 pandemija, ukmergiškė išvyko į Švediją ir įsidarbino paukštyne.

Užsienyje, pasak Deimantės, buvo iššūkių: „Dirbau kaip praktikantė. Tempas buvo didelis, bet norėjau kuo daugiau sužinoti“.

Ši praktika subrandino norą grįžti į Lietuvą ir tęsti Švedijoje pradėtus darbus. Parvykusi laiko veltui neleido, pradėjo tartis dėl paukščių fermos statybų.

Užtruko šešerius metus

Deimantė pripažįsta, jog nusprendusi imtis naujos veiklos, susidūrė su nemenkais iššūkiais. 1 828 kvadratinius metrus, neskaitant buitinių patalpų, užimantį paukštyno pastatą pavyko pasistatyti per metus. Jis iškilo 5 kilometrų atstumu nuo kito paukštininkystės ūkio, kuriame laikomos kiaušinius dedančios vištos. Čia iš Jurgelionių bus perkelti užaugę viščiukai.

Nors pačios statybos vyko greitai, visas procesas, įskaitant dokumentų rengimą, projektų rašymą ir bendradarbiavimą su Europos žemės ūkio fondu kaimo plėtrai užtruko apie šešerius metus.

Buvo kilusi grėsmė viščiukams

Šiemet rugpjūčio 22-ąją visą Lietuvą nusiaubusi audra pasiekė ir Ukmergę. Stichija neaplenkė ir ką tik pradėjusio veikti D. Daniulytės-Baltutės paukščių ūkio.

„Kai kylantis vėjas pradėjo prie žemės lenkti medžius, drebinti langų rėmus, nejučia kilo panika“, – savo išgyvenimais, kuriuos patyrė kilus audrai, dalijosi Deimantė.

Apie 17 valandą gavusi pranešimą į telefoną, kad paukštyne visiškai dingo elektra, ūkio savininkė nedelsdama suskubo ieškoti generatoriaus, kuris galėjo suteikti laikiną energiją.

„Pradėjau skaičiuoti laiką, nes viščiukams išgelbėti turėjau daugiausia porą valandų“, – pasakojo Deimantė.

Neseniai išperėti viščiukai yra labai lepūs ir patys negali pasigaminti šilumos, todėl jiems būtina dirbtinė šiluma.

Negana to, kad paukščiams nutrūko šilumos tiekimas, dėl stipraus vėjo atsivėrė ventiliacijos angos. Kol pagelbėti jaunajai ūkininkei atvykę darbuotojai tvarkė patalpas, viščiukams ėmė trūkti ir vandens, ir lesalo.

Generatorius į ūkį buvo atgabentas tik 22 valandą, dar valandą užtruko jo pajungimas.

Ūkininkė džiaugiasi, jog viskas baigėsi gerai: „Išgelbėjo tai, kad viščiukams dar buvo likę porą valandų miego, o sistemose buvo užsilikę šiek tiek vandens ir pašaro. Penkios valandos be elektros – maksimumas, kad paukščiai išgyventų“.

Pastangos pasiteisino

„Viščiukai reikalauja ypatingos priežiūros, jie kasdien auga, keičiasi. Tuo pačiu keičiasi jų maitinimas, visa priežiūra, kasdien kažkas naujo“, – teigia linksmai nusiteikusi Deimantė.

Pasak ūkininkės, šis jos užsiėmimas pakankamai ramus. Nors yra nemažai darbo, bet jis prasmingas. Be to, lieka laiko ir poilsiui. Pašnekovė tvirtina, jog pastačiusi nuosavą paukštyną, jaučiasi „savo vietoje“.

Fausta JAKŠTAITĖ / „Gimtoji žemė“

Autorės ir Deimantės Daniulytės-Baltutės nuotr.