Kai malūną suka žmonės

Savaitgalis pasitaikė audringas. Nežinia, ar vėjas, ar jau per vienuolika metų susiformavusi tradicija į Raubonis suginė nemenką būrį žmonių. 

Vėjas taršė medžių šakas, nuo Tatulos pusės sklido pirties dūmas, kažkur kepė bandelės. Prie šių maišėsi avies vilnos ir senųjų karšimo mašinų alyvos kvapas.

Keistas derinys. Bet gal taip ir kvepia Raubonys. 

Čia greitai nustoji jaustis svetimas. Dingsta įprastas noras kažkur skubėti. Tatulos tėkmė, tylus kerpamos avies šnopavimas, senųjų mašinų dundesys, daina ir žmonių balsai primena, kad tradicija nebūtinai turi būti saugoma spintoje. Ji gali tiesiog būti šalia. 

Tik tam, kad ją pajustum, reikia sustoti.

Atvažiuoji į svečius, o atrandi namus 

Viena iš „Vilnonių dienų“ sielų Gintarė Gikienė sako, kad per tuos metus kartu su festivaliu augo ir jo lankytojas. 

Anksčiau amatininkus tekdavo raginti ne tik demonstruoti savo darbą, bet ir įtraukti lankytoją: duoti pačiam velti, lipdyti, piešti, gaminti. Dabar toks santykis tapo savaime suprantamas. Žmonės patys klausia, ar bus pirtis, ar atvažiuos žolininkas, kokių skonių pasiūlys kulinarinio paveldo puoselėtojai. Jie laukia naujovių, tačiau kartu nori rasti tai, ką čia jau yra pamėgę. 

– Kaip į svečius važiuoji, bet atrandi namus, – sako Gintarė. 

Pasvalio krašto muziejaus kultūros istorikas Algimantas Stalilionis panašų jausmą aiškina paprastumu ir nuoširdumu: 

– Renginių Lietuvoje begalė. Bet „Vilnonės dienos“ yra vienas iš tų taškų, į kuriuos visada stengiuosi atvažiuoti. Nors trumpam. Čia nėra tos didžiulės minios, bet vis tiek gera būti. Žolininkų, pirčių būna ir kitur, tačiau ši vieta turi kažkokią savo dvasią. Gal ją kuria pastatai, gal žmonės, kurie visa tai organizuoja. 

Jam ypač svarbu, kad tradicine kultūra domisi ir jaunimas. Ankstesnių festivalių naktišokiuose jis matė kartu šokančius jaunus ir vyresnius žmones, o Vilniaus universiteto folkloro ansamblį „Ratilio“ vadina vienu ryškiausių pavyzdžių, kad tautinė kultūra jaunam žmogui gali būti ne praeities reliktas, o jo paties pasirinkimas.

Šiemet kartų ryšys buvo juntamas ir festivalio programoje. Kanklių metams skirti pasirodymai, lietuvių ir latvių folkloras, dainos, tradicinė muzika kūrė natūralų dialogą tarp seno ir naujo. Organizatoriai sąmoningai ieškojo ir lietuvius bei latvius jungiančių kultūros gijų – per muziką, amatus ir maistą.

Istoriją galima „paragauti“ 

Kaip visuomet, „Vilnonėse dienose“ netrūko virtinių. Tik šįkart šalia lietuviškų buvo galima paragauti ir latviškų. 

Iš Bauskės atvykusios Daira ir Samita virė virtinius iš rupių viso grūdo miltų su varške. Paklaustos, kuo jie skiriasi nuo lietuviškų, abi nusijuokė. Virtiniai gal ir panašūs, tačiau kiekvienos šeimininkės rankos juos padaro kitokius. O su varške, jų teigimu, – vieni skaniausių ir mėgstamiausių. 

Archeologas ir maisto istorikas Rimvydas Laužikas su žmona Anželika šiemet į Raubonis atvyko ne skaityti paskaitos, o patys stoti prie puodų. 

Virė penkių rūšių istorinius virtinius. 

Seniausi – pagal XVII amžiaus Radvilų virėjo receptą: su varške, razinomis, cukrumi ir rožių vandeniu. Kiti – XIX amžiuje ir iki Antrojo pasaulinio karo populiarūs lietuviški koldūnai su jautiena. Pagal senąjį receptą į įdarą turėjo būti dedama ir jautienos lajaus, tačiau šįkart jo nebuvo. Svogūnai, druska, pipirai ir, kaip pabrėžė R. Laužikas, privalomas mairūnas.

Dar buvo „ausytės“ su grybais ir pakepintais svogūnais, virtiniai su kopūstais bei grybais ir „šaltanosiai“. Pastarieji tradiciškai gaminami su mėlynėmis, tačiau šįkart dėl sezono jas pakeitė šilauogės. 

– Lietuva yra virtinukų kultūros kraštas. Istoriškai turėjome daugiau kaip dešimt jų rūšių. Tikrai turime ir kuo pasidžiaugti, ir ką valgyti, – sakė R. Laužikas. 

Jo nuomone, istorinis maistas šiandien domina ir todėl, kad niekada anksčiau žmogus neturėjo tokio didelio pasirinkimo. O turėdamas jį pradeda ieškoti – seno recepto, savo krašto skonio, miesto, dvaro ar tautinės bendrijos virtuvės. 

Pasak R. Laužiko, neįprasti įdarai žmonėms iškart kelia klausimų: kodėl rožių vanduo, kodėl mairūnas, kaip visa tai būdavo gaminama? 

Istorija čia nepasiliko vadovėlyje. Ją buvo galima „paragauti“. 

Panašiai kaip vilna „Vilnonėse dienose“ jau seniai nebėra tik medžiaga kojinėms ar pirštinėms. 

Pirmaisiais festivalio metais vienas svarbiausių pasakojimų buvo pats „Vilnos kelias“ – nuo nukirptos avies iki karšinio, verpimo ir siūlo. Senosios Raubonių karšyklos mašinos buvo vienos pagrindinių šventės „veikėjų“. 

Šiemet vieną netikėčiausių vilnos virsmų buvo galima pamatyti biomedicinos mokslų daktarės Virginijos Kuosaitės-Knowles parodoje „Susivėlusi miško dvasia“. Iš vilnos sukurti grybai, miško pasaulio fragmentai ir kitos tekstilinės skulptūros vertė į šią pažįstamą medžiagą pažvelgti visai kitaip. 

Vienam vilna vis dar primena vaikystėje mamos numegztas šiurkščias kojines. Kitam – festivalyje savo rankomis nusiveltą šlepetę. O Virginijos darbuose ji tampa tekstiline skulptūra. 

Malūnas nuo Alyvų gatvės kalnelio 

Dar kitokį malūną parodė raubonietė Danutė Gudonytė-Pilotienė fotografi jų parodoje „Artimas kaimo malūnas“. 

Danutė gyvena, kaip pati sako, „ant kalnelio Alyvų gatvėje“. Nusileidi žemyn – ir iš karto malūnas. 

Jai nereikia čia specialiai atvažiuoti. Malūnas buvo šalia visą jos gyvenimą. 

Moteris prisimena, kaip sukosi girnos, kaip kartu su tėvais važiuodavo malti grūdų ar veždavo vilnas karšti. 

Danutė yra Pasvalio rajono asmenų su negalia draugijos narė. Draugijoje ji lanko Vydmanto Bručo vadovaujamą fotografijos būrelį. Būtent jo paskatinta moteris ėmė fotografuoti malūną kiaurus metus. 

Tačiau objektyvą kreipė ne į tai, ką pirmiausia pamato ir nori įamžinti čia užsukęs svečias. 

Danutę domino smulkios interjero detalės, šviesa, paviršiai, darbo pėdsakai, net po vilnos apdorojimo likę pūkai. 

Jos nuotraukos tarsi pasiūlė paprastą būdą pažinti šią vietą – ne bandyti iš karto aprėpti visą malūną, o prieiti arčiau. 

Panašiai galima pažvelgti ir į vienuolikos metų „Vilnonių dienų“ istoriją.

2016-aisiais dar daugiausia buvo pasakojama, kaip veikia senosios karšimo ir verpimo mašinos, kaip iš vilnos gimsta siūlas. Vėliau vis svarbesni tapo žmonių prisiminimai, bendruomenė, ryšys su vieta. 2022-aisiais, po rekonstrukcijos, festivalio lankytojai jau įžengė į atnaujintą malūną ir išgirdo vėl ūžiančias girnas, nors jų dar nesuko Tatulos vanduo. 

Dabar festivalis jau turi savo tradicijas ir savo nuolatinius žmones. Dar nepasibaigus vienoms „Vilnonėms dienoms“, amatininkai ima kalbėti, ką būtų galima padaryti kitąmet.

Gintarė sako, kad tiltai tarp praeities, dabarties ir ateities po truputį ima rastis patys. 

R. Laužikas šiame procese mato daugiau nei vien sėkmingą kultūros paveldo projektą. 

– Labai džiaugiuosi, kad malūnas atgavo savo gyvenimą, – sakė istorikas. 

Jo vertinimu, sovietmetis smarkiai suardė ankstesnį Lietuvos kaimų ir miestelių gyvenimą. Todėl atgaunant tarpukario ar dar senesnius kultūros sluoksnius svarbu ne tik išsaugoti pastatą. 

– Atgija paminklai, atgija žmonių santykis su jais, atgija žmonių tarpusavio santykiai. 

Šį santykį kuria ne vien dideli projektai.

Gintarė, paklausta, kas šiemet ją pačią labiausiai pradžiugino, nepradėjo vardyti scenos atlikėjų. Ji papasakojo apie Genutę Mažutienę, Nijolę Simsonienę ir Danutę Devletovą – moteris, kepusias festivalio bandeles. 

Produktai jau buvo nupirkti, tačiau viena dar atsinešė savo pieno, kita – varškės. Tešlos užmaišė tiek, kad net pati Gintarė stebėjosi. 

Gal todėl ir tas bandelių kvapas prie malūno reiškia daugiau nei tiesiog maistą. 

Malūnui reikia vandens 

Festivalis baigiasi sekmadienio vakarą. Malūno rūpesčiai – ne. 

Pavasarį, po Tatulos potvynių, tenka rinkti šakas ir sąnašas, prižiūrėti aplinką, takelius, augalus, senuosius mechanizmus. Kiekvienas daiktas ir kiekvienas sumanymas reikalauja rankų bei dėmesio. 

Dar šių metų festivalio šurmuliui nenutilus Gintarė jau kalbėjo apie kitus metus. Tarp mažesnių sumanymų – kol kas dar tik bręstantis „apynių kambarėlis“. Ką slepia šie žodžiai, Gintarė paslaptingai nutylėjo – sakė, tegul būna staigmena. 

Vanduo. Tačiau didžiausia jos ir vyro Vaidoto Gikio, Raubonių malūno renesanso iniciatoriaus, svajonė nesikeičia. 

Raubonių malūnas neturi sparnų. Jo jėga buvo Tatulos vanduo. Gikiai nori atkurti vandens kelią per malūną ir sulaukti dienos, kai upė vėl savo jėga suks senuosius mechanizmus. 

– Vėjo malūnas turi sparnus, o šitas malūnas turi vandenį. Kai vanduo teka, jis gyvas, – sako Gintarė. 

Tatula niekur neskuba. Ji tekėjo čia gerokai anksčiau nei atsirado „Vilnonės dienos“ ir tekės tada, kai po festivalio bus sulankstytos palapinės, nutils muzika ir išvažiuos paskutiniai svečiai. 

Kol kas jos vanduo dar nesuka visų senojo malūno mechanizmų. 

Bet patį malūną jau vienuolika metų suka žmonės.

Viktoras STANISLOVAITIS / „Darbas“