Kaip antibiotikai vištienoje pakeitė pasaulį

Nuo septintojo dešimtmečio paukštienos vartojimas išaugo daug kartų, o vištienos pramonė šiandien yra sparčiausiai auganti iš visų mėsos pramonės rūšių pasaulyje: pagal naująją Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) ataskaitą, šiandien žmonės valgo maždaug šešis kartus daugiau paukštienos nei septintojo dešimtmečio pradžioje, rašo poultryproducer.com.

Ataskaitoje nustatyta, kad pasaulinė paukštienos pasiūla išaugo nuo mažiau nei 3 kilogramų vienam asmeniui 1961 m. iki 17 kilogramų vienam asmeniui 2022 m., todėl vištiena yra sparčiausiai auganti gyvūninių baltymų kategorija. Per tą patį laikotarpį bendra mėsos pasiūla beveik padvigubėjo – nuo ​​25 kilogramų iki 47 kilogramų vienam asmeniui visame pasaulyje.

Vištiena seniausiai reklamuojama kaip liesa mėsa, kurioje gausu baltymų ir mažai riebalų, palyginti su jautiena ir kiauliena, o tai tik didino jos paklausą. Skirtingai nuo kitų rūšių mėsos, vištienai netaikomi jokie reikšmingi religiniai apribojimai, todėl ji yra priimtina beveik visame pasaulyje. Be to, vištas nėra brangu ar sudėtinga auginti.

Knygos pėdsakais

Tačiau vištienos pramonė klestėjo ne visada. Maryn McKenna savo knygoje „Didysis viščiukas“ (ją galima perskaityti ir elektroninėje versijoje) pateikia istorija apie tai, kaip vaistai „sukūrė šiuolaikinį žemės ūkį ir pakeitė pasaulio mitybos būdą“. Knygoje nagrinėjama, kaip antibiotikai pavertė paukštienos pramonę iš vietinio produkto į masinės gamybos pramonę. Knygoje taip pat keliami klausimai apie galimą riziką žmonių sveikatai ir kaip vištiena vėl galėtų būti saugesnė vartoti.

Istorija prasideda 2013 m. rugsėjį įvykusiu Ricko Schillerio atveju, kai jis sunkiai apsinuodijo salmonelėmis, suvalgęs greito maisto. Vėliau buvo nustatyta, kad panašiu metu salmonelėmis keliose JAV valstijose užsikrėtė 634 žmonės. Šis atvejis paskatino platesnes diskusijas apie ryšį tarp žemės ūkio praktikos ir visuomenės sveikatos, ypač atsižvelgiant į tai, kad Jungtinėse Valstijose apie 80 proc. antibiotikų naudojama gyvulininkystėje, dažniausiai siekiant skatinti gyvūnų augimą, o ne gydyti ligas.

Antibiotikų evoliucija

Antibiotikų naudojimas paukštininkystėje prasidėjo XX a. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje, po biochemiko Thomaso Jukeso atlikto eksperimento – jis atrado, kad vištoms duodant antibiotikų, jų augimas paspartėja. Tai buvo lūžio taškas pramoninio paukštininkystės vystymosi procese, kuris nuo to laiko perėjo nuo smulkios gamybos prie masinės, intensyvios ūkininkavimo sistemos.

Šeštojo dešimtmečio viduryje buvo pristatytas naujas metodas – viščiukų mirkymo antibiotikuose procesas, siekiant pailginti jų šviežumą, tačiau vėliau jis buvo uždraustas dėl prastų higienos sąlygų maskavimo ir ryšio su darbuotojų infekcijomis.

Nuo aštuntojo dešimtmečio atlikti moksliniai tyrimai parodė, kad vaistais šeriamų vištų organizme išsivysto atsparios bakterijos, kurios gali būti perduodamos žmonėms. Vėliau Amee Manges atlikti tyrimai susiejo tam tikras E. coli infekcijas su užterštos vištienos vartojimu, todėl dėl atsparumo jas gydyti tampa vis sunkiau.

Nors kai kurios šalys pradėjo diegti reglamentus, kitose priemonės buvo atidėtos dėl pramonės lobizmo, o MCR-1 geno atradimas Kinijoje dar labiau išryškino pasaulinę bakterijų atsparumo pagrindiniams antibiotikams problemą.

Teigiami pavyzdžiai

Nepaisant tamsiosios istorijos pusės, knygoje taip pat pateikiami ir galimų sprendimų pavyzdžiai.

Antai Prancūzijos programa „Label Rouge“ parodė, kad galima auginti aukštos kokybės vištas be vaistų, naudojant lėtai augančias veisles ir laisvai ganant vištas, todėl gaunama skanesnė mėsa ir mažesnė salmoneliozės rizika.

Nyderlanduose po kiaulių stafilokokinės infekcijos MRSA padermės ST398 protrūkio prasidėjo ūkininkų, veterinarijos gydytojų ir valstybės institucijų bendradarbiavimas, kurio metu antibiotikų naudojimas sumažintas 50 proc., neprarandant ūkių pelningumo.

Sveikesnį požiūrį taip pat pristato Willas Harrisas iš legendinio ūkio „White Oak Pastures“ JAV Džordžijos valstijoje, perėjęs nuo pramoninio modelio prie regeneracinės žemdirbystės. Jis akcentuoja, jog gyvūnų gerovė – tai ne tik kančios nebuvimas, bet ir leidimas gyvūnams reikšti natūralų elgesį, pavyzdžiui, judėti lauke ir ieškoti maisto žolėje, o tai sugrąžina natūralesnį paukščių auginimo būdą.

M. McKenna daro išvadą, kad žmonių, gyvūnų ir aplinkos mikrobų pasaulių tarpusavio ryšio supratimas yra labai svarbus, siekiant užkirsti kelią būsimoms sveikatos krizėms, nes kiekvienas sprendimas maisto gamybos srityje turi pasekmių, kurios persikelia į mūsų lėkštes. Arba, kaip rašo vienas knygos recenzentas: „Ši knyga yra žadinantis skambutis skaidrumui, atskaitomybei ir grįžimui prie praktikos, kuri išsaugo antibiotikų veiksmingumą ateities kartoms.“

Parengė Ričardas Čekutis