Kaip nustatoma kompensacija už servitutą?

Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą.

Servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas.

Pažymėtina, kad servitutas nustatomas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas ir yra vienintelė ir būtina priemonė užtikrinant viešpataujančio daikto savininko interesus.

Administraciniu aktu servitutą nustato NŽT pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų ar žemės valdos projektų sprendinius. Sandoriu servitutas nustatomas tada, kai abu nekilnojamųjų daiktų savininkai susitaria dėl nustatomo servituto ir nekyla ginčų. Teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesutaria, bet yra būtina nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti savo daiktą pagal paskirtį.

Nesvarbu, kokiu iš išvardytų būdų yra nustatomas servitutas, turėtų būti užtikrinta teisinga abiejų nekilnojamojo turto savininkų interesų pusiausvyra, o už nuosavybės teisės suvaržymą  teisingai atlyginta. Atlyginimas už nustatytą servitutą gali būti mokamas vienkartine ar periodine kompensacija tarnaujančiojo daikto savininkui.

NŽT, nustatydama žemės servitutą tiek administraciniu aktu, tiek sandoriu, kompensacijai apskaičiuoti naudoja tam skirtas skaičiuokles, tačiau skaičiuoklėmis gali naudotis visi suinteresuoti asmenys. Pavyzdžiui, kai servitutas nustatomas sandoriu tarp privačių asmenų, sandorio pusės skaičiuokle gali nustatyti orientacinį vertinimą dėl galimo atlygio / kompensacijos dydžio tuo atveju, jeigu sutarė, kad kompensacija yra būtina.   

NŽT informacija