Kaip pažaboti didžiųjų korporacijų galią?

Naujas „Įmonių Atlaso 2026“ leidinys, kurį išleido Heinrich Boellio fondas kartu su Vokietijos aplinkos ir gamtos apsaugos federacija (BUND) bei skėtine organizacija „Critical Sharesoners“, atskleidžia išties absurdišką situaciją. Dabartinėje sistemoje ūkininkai tiesiog priversti priimti siūlomas produkcijos supirkimo kainas, neturėdami joms jokios įtakos ir negalėdami jų diktuoti. Tyrimo autoriai smerkia tam tikrų įmonių įtaką šiems procesams tiek tiekimo, tiek ir žemės ūkio produktų pardavimo grandyse. Čia disbalansas yra milžiniškas, be to, visais atvejais nukenčia gamintojai.

Naujajame atlase atskleidžiama, kiek mūsų maisto sistemoje dominuoja galingos korporacijos. Nedidelis skaičius įmonių diktuoja kainas – nuo ​​sėklų ir pesticidų iki maisto produktų mažmeninės prekybos – ir daro didžiulę įtaką politiniams sprendimams.

Atlase atsakoma ir į daugiau ūkininkams aktualių klausimų.

Kaip atsitiko, kad laukai tapo gamyklomis, o uždrausti pesticidai vis dar patenka ant mūsų lėkščių? Nuo kada sėkloms taikomos autorių teisės, o vandens ištekliai privatizuojami? Kaip galima sušvelninti kainų šoką krizių metu?

Atlasas, remdamasis duomenimis, faktais ir daugybe informatyvių infografikų, nagrinėja temas, kurios kasdien daro įtaką visiems maisto vartotojams. Tuo pačiu metu pristatomos politinės priemonės, galinčios pažaboti rinką ir korporacijų lobistinę galią.

Kainų kilimo efektas

Nuo 2020 m. sausio iki 2025 m. spalio maisto kainos Vokietijoje išaugo gerokai daugiau nei trečdaliu. Neigiamas pasekmes jaučia ir vartotojai, ir ūkininkai. Tuo pačiu metu didelės žemės ūkio prekybos, trąšų ir maisto korporacijos kai kuriais atvejais per trumpą laiką patrigubino savo pelną.

Tačiau absoliuti dauguma ūkių dėl šių kainų augimo beveik nepatyrė jokios naudos, nes gamintojų kainos gerokai atsilieka nuo mažmeninių kainų. Kitaip sakant, kainos lentynose kyla, tačiau pelno maržos auga ne žemės ūkyje, o mažmenininkų ir perdirbimo pramonėje.

Kas laimi?

Vertės grandinėje kainų kilimas žemės ūkyje nebuvo pastebimas. Kiti gauna pelną. Keturi dideli prekybos centrų tinklai dabar kontroliuoja beveik visą maisto produktų mažmeninės prekybos sektorių Vokietijoje ir gali iš esmės diktuoti pirkimo kainas ir produktų asortimentą. Šios keturios dominuojančios maisto korporacijos, Vokietijoje dažnai vadinamos „Didžiuoju ketvertu“, yra „Edeka“, „Rewe“, „Aldi“ ir „Schwarz Group“ (kartu su „Lidl“ ir „Kaufland“).

Visos jos veikia pagal tą pačią sistemą: mažmenininkai aukštesnes vartotojų kainas ūkiams perkelia tik labai lėtai ir nepilna apimtimi, o korporacijos pasiekia dideles pelno maržas su firminiais ir privačių prekių ženklų produktais.

Pieno rinka

Atlaso sudarytojai kaip itin nesubalansuotos rinkos pavyzdį nurodo pieno pramonę. Nurodoma, jog pieno ūkininkai visiškai neturi arba turi nepakankamai galimybių iš anksto derėtis dėl kainų, kurios leistų jiems padengti gamybos sąnaudas ir gauti pelno. „Jie sužino, kiek pinigų gaus, tik po kelių savaičių nuo pieno pristatymo. Jokia kita pramonės šaka neturi tokio modelio“, – teigiama įmonių atlase.

Kadangi rinkoje dominuoja keli žaidėjai, akivaizdžiai trūksta konkurencijos. Pastarosiomis savaitėmis vokiečių ūkininkai ypač protestavo prieš neadekvačiai mažas supirkimo kainas.

Lobistų įtaka

Pastaraisiais metais, įgyvendindama Žaliąjį kursą, Europos Sąjunga (ES) bandė pertvarkyti žemės ūkį. Pavyzdžiui, strategija „Nuo ūkio iki stalo“ siekė iki 2030 m. perpus sumažinti pesticidų naudojimą Europoje. Tačiau agrochemijos pramonei, vykdančiai precedento neturinčią lobistinę kampaniją, pavyko pakenkti šiam tikslui per pastarąjį teisėkūros laikotarpį. Daugiau nei 6000 mokslininkų viešai pritarė ES tikslui sumažinti pesticidų naudojimą. Nepaisant to, dešiniųjų ir konservatyvių pažiūrų europarlamentarams pavyko taip susilpninti teisės aktą, kad galiausiai jis buvo atšauktas. Tai didelė pergalė pramonei ir jos lobistinei grupei: mokesčių mokėtojai ir toliau padengs pesticidų naudojimo socialines ir aplinkosaugines išlaidas, o pelną susižers korporacijos.

Vien devynios lobistinės grupės 2020–2023 m. tam išleido daugiau nei 50 mln. eurų. Šis skaičius gautas iš ES skaidrumo registro, kuris pagrįstas įmonių pateikta informacija. Galima manyti, kad faktinės išlaidos buvo daug didesnės. Profesinės sąjungos ir pilietinės visuomenės organizacijos net negalėtų pradėti rinkti tokių sumų.

Lobizmo kampanijas dažniausiai organizuoja pramonės asociacijos. Briuselyje veikia daugiau nei 1500 tokių asociacijų. Norėdamos susisiekti su sprendimus priimančiais asmenimis, korporacijos taip pat pasikliauja brangiomis agentūromis, viešųjų ryšių įmonėmis, advokatų kontoromis ir ekspertų grupėmis. Taip vadinamas „sukamųjų durų“ reiškinys vaidina svarbų vaidmenį: politikai ar aukšti valstybės tarnautojai pereina į vadovaujančias pareigas lobizmo asociacijose ar korporacijose, kur jie dalijasi savo žiniomis ir tinklais.

Kinijos faktorius

Žvilgsnis į pagrindinius veikėjus atskleidžia Kinijos įtakos mastą pasauliniame žemės ūkio sektoriuje. Vien valstybinė grūdų ir logistikos milžinė COFCO grupė 2024 m. pardavė daugiau nei 108 mln. tonų grūdų ir kitų žemės ūkio produktų. Pagal pajamas COFCO 2022 m. buvo antra pagal dydį žemės ūkio produktų prekybininkė pasaulyje po „Cargill“. 2017 m. „ChemChina“ už 43 mlrd. JAV dolerių įsigijo Šveicarijos bendrovę „Syngenta“. Tai užtikrino Kinijai prieigą prie sėklų ir pesticidų technologijų, taip sustiprinant jos kontrolę pasaulinėse žemės ūkio žaliavų rinkose. Šiandien „Syngenta“ grupė, įskaitant jos Izraelio dukterinę įmonę ADAMA, yra pasaulinė pesticidų rinkos lyderė, užimanti 25 proc. rinkos. 2023 m. bendrovė užėmė 10 proc. sėklų rinkos.

Lotynų Amerikoje, ypač Brazilijoje ir Argentinoje, Kinija užsitikrina pagrindinių prekių, tokių kaip sojų pupelės ir jautiena, importą ir tuo pačiu metu investuoja į infrastruktūros projektus, tokius kaip uostai, hidroelektrinės ir geležinkeliai. Kita vertus, Pietryčių Azijoje geografinis artumas ir auganti paklausa sudaro sąlygas pelningoms verslo įmonėms, tokioms kaip „COFCO Biochemical“ Tailande.

Kinijos ambicijos pasaulinėje maisto politikoje vis akivaizdesnės iš jos augančios galios Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijoje (FAO). Nuo tada, kai Qu Dongyu 2019 m. tapo pirmuoju Kinijos piliečiu, užėmusiu generalinio direktoriaus pareigas, Kinija, regis, daro vis didesnę įtaką formuojant tarptautinės žemės ūkio politikos darbotvarkes. Pavyzdžiui, „Syngenta“ pasinaudojo tuo, kad buvo patvirtinti keli labai pavojingi pesticidai, skirti naudoti FAO plėtros projektuose. Nors FAO vykdymo užtikrinimo galios yra ribotos, ji vis dėlto suteikia Kinijai vertingą platformą savo žemės ūkio standartams ir vystymosi vizijoms propaguoti visame pasaulyje.

Ūkiai užsidaro

Nors korporacijos fiksuoja rekordinį pelną, kasmet užsidaro tūkstančiai ūkių. Antai Federalinė statistikos tarnyba praneša apie maždaug 255 000 žemės ūkio įmonių Vokietijoje 2023 m., kai 2020 m. jų buvo apie 262 800. Vadinasi, per trejus metus sumažėjo maždaug 7 800 įmonių, arba 3 procentai, skaičiuojant nuo visų ūkių.

Remiantis Federalinio žemės ūkio informacijos centro (BZL) analizėmis, nuo 2000 m. ūkių skaičius sumažėjo beveik 45 proc., o žemės ūkio paskirties žemės plotas praktiškai nepakito. Vien Bavarijoje nuo 2010 iki 2024 m. užsidarė daugiau nei 15 600 ūkių, o Žemutinėje Saksonijoje per tą patį laikotarpį – apie 7 500. Daugelis ūkių patiria spaudimą, nes gamintojų kainose beveik nepastebimi kylančių energijos, trąšų, nuomos ir darbo sąnaudų pokyčiai.

Įmonių atlasas aiškiai rodo, kad problema yra ne tame, kad rinkoje veikia „per daug ūkininkų“, o pati sistema, kurioje kelios korporacijos diktuoja gamybos metodus, kainas ir politinius sprendimus. Rinkos galia suteikia šioms įmonėms galimybę perkelti riziką ir aplinkosaugines sąnaudas ūkiams bei vartotojams. Bet kuris verslas, norintis išlikti tokioje struktūroje, lengvai patenka į augimo, specializacijos ir priklausomybės nuo nedidelio skaičiaus klientų spiralę.

Kepyklų pavyzdys

Šiomis dienomis beveik visas prekybos centrų produktų asortimentas atkeliauja tik iš kelių didelių kepyklų. Dažnai tai sudaro iš anksto supakuota, šaldyta duona arba kepiniai. Kas ketvirtas 2024 m. parduotas duonos kepalas buvo pagamintas pramoninės gamybos.

Neabejotina duonos ir kepinių rinkos lyderė Vokietijoje yra „Harry-Brot GmbH“. Turėdama daugiau nei 40 procentų rinkos dalį, ji tiekia į maisto prekių parduotuvių lentynas pramoniniu būdu supakuotą duoną ir bandeles. Ir įmonė toliau auga: 2025 m. pavasarį Federalinė kartelių tarnyba patvirtino „Harry-Brot“ įsigijimą „Glockenbrot Bäckerei GmbH & Co oHG“, kuri anksčiau priklausė „REWE Group“. Antra pagal dydį pramoninių kepyklų gamintoja Vokietijoje yra „Lieken GmbH“. Ją 2013 m. įsigijo Čekijos „Agrofert“ grupė – viena didžiausių žemės ūkio ir maisto bendrovių Vidurio Europoje, apimanti visą vertės grandinę – nuo ​​trąšų gamybos iki sėklų ir maisto gamybos.

Didžiulė pramonės gamintojų ir didelių mažmeninės prekybos tinklų galia vis labiau stumia nepriklausomus ūkininkus ir maisto produktų gamintojus iš rinkos. Dabartinėmis aplinkybėmis jie dažnai negali rasti įpėdinių arba yra priversti uždaryti savo verslą – dėl prastų ekonominių perspektyvų, per didelio darbo krūvio ar neįveikiamos biurokratinės naštos. Nuo 1950 m. tradicinių kepyklų skaičius Vokietijoje sumažėjo daugiau nei 80 procentų.

Pasiūlymai

Minėto atlaso autoriai ragina, be kita ko, griežtinti taisykles prieš nesąžiningą prekybos praktiką, įsteigti nepriklausomas kainų ir pelno maržų stebėsenos įstaigas ir vykdyti žemės ūkio politiką, pagal kurią būtų centralizuotai  finansuojama aplinkos bei klimato apsauga ūkiuose.

Tiesioginė rinkodara, trumpos tiekimo grandinės, kokybės ir kilmės ženklinimas sustiprina ūkių derybinę galią, net jeigu šiuo metu jie užima tik nedidelę rinkos dalį.

Atlaso autoriai įsitikinę, jog regioninėms įmonėms reikia tvirtesnės paramos kuriant struktūras, kurios nebūtų priklausomos nuo didelių korporacijų. Smulkieji ūkininkai vertės grandinės pradžioje neturi derybinės galios, nes konsolidacijos šešėlyje išnyko reikalinga infrastruktūra: regioniniai grūdų perdirbimo, sandėliavimo ir malimo įrenginiai. Todėl politikos formuotojai visais lygmenimis turi imtis atsakomųjų priemonių, kad regione išliktų vertės kūrimas ir darbo vietos, kad būtų išlaikyta maisto gamybos kokybė ir kad tiekimas nepriklausytų nuo pasaulinių tiekimo grandinių ir saujelės korporacijų.

Parengė Ričardas Čekutis