Kaip „žaliojo kurso“ buldozeris augina biurokratiją

Europos Sąjunga (ES), prisidengdama „gamtos saugojimo“ bei „pažeistų ekosistemų“ gerinimo tikslais, dar 2024 m. sukurpė vadinamąjį ES atkūrimo reglamentą.

Šis reglamentas yra liūdnai pagarsėjusio Europos „žaliojo kurso“ dalis, o jame rašoma, jog iki 2030 m. gamtos atkūrimo priemonės esą turi būti įgyvendintos bent 20 procentų sausumos ir jūros plotų. O ilguoju laikotarpiu, iki 2050 m., turi būti pagerintos visos gamtos atkūrimo neva reikalaujančios ekosistemos.

Jau šiemet visų valstybių narių vyriausybės turės pateikti Briuseliui konkrečius nacionalinius „gamtos atkūrimo“ planus.

Nacionaliniai planai

Kaip „Agrarheute“ rašo žemės ūkio analitikas Peteris Laufmannas, šio reglamento tikslas nėra grįžti į „pirmykštę“ gamtos būseną: „Tikslas – padaryti gamtą stabilesnę ir atsparesnę. Dėmesys sutelktas į žemės ūkio paskirties žemę, miškus, durpynus, upes ir miestus. Dirvožemis turėtų kaupti daugiau vandens ir CO2, miškai turėtų tapti atsparesni klimato žalai, durpynai turėtų būti atkurti kaip CO2 kaupikliai, o miestuose turėtų būti daugiau žaliųjų erdvių“.

Kitaip sakant, ES nustato tik tikslus, tačiau už konkretų įgyvendinimą atsakingos valstybės narės. Todėl visi iki šių metų rugsėjo turi parengti nacionalinius „gamtos atkūrimo“ planus, kuriuose turi būti nurodyta, kurios teritorijos yra paveiktos, kokios priemonės bus įgyvendintos ir per kokį laikotarpį. Pažanga bus reguliariai peržiūrima, pavyzdžiui, atsižvelgiant į biologinę įvairovę, dirvožemio kokybę ar miškų būklę.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog tokiems tikslams ir planams niekas neturėtų priešintis, juk visi norėtų gyventi gražesnėje aplinkoje bei puoselėti gamtą. Tačiau...

Išlaidos ir biurokratija

...Ūkininkai baiminasi žemės praradimo, padidėjusios biurokratijos ir ekonominės rizikos. Durpynų atkūrimas kelia ypač daug ginčų, nes šiose teritorijose nebus galima ūkininkauti kaip anksčiau. Nauji žemės naudojimo būdai, tokie kaip pelkių atkūrimas, daugelyje regionų vis dar laikomi ekonomiškai neapibrėžtais ar net kenksmingais.

Miškų savininkai taip pat mato problemų. Jie nerimauja dėl jų nuosavybės teisių pažeidimų, pavyzdžiui, dėl medžių rūšių reglamentavimo ar sumažintos medienos ruošos. Tuo pačiu metu atsiranda papildomų išlaidų dėl miškų paskirties keitimo.

Akivaizdu ir tai, jog vadinamieji „nacionaliniai atkūrimo planai“ pareikalaus ir papildomos administracijos, kuri tuos planus prižiūrės bei įgyvendins, o tai neišvengiamai sukels papildomą administracinę naštą ūkininkams, kadangi šalys privalės stebėti savo pažangą ir teikti apie ją ataskaitas.

Tuo tarpu Europos aplinkos agentūra rengs reguliarias technines ataskaitas apie pažangą siekiant tikslų. Savo ruožtu Komisija teiks Europos Parlamentui ir Tarybai ataskaitas apie „Gamtos atkūrimo reglamento“ įgyvendinimą. Kitaip sakant, užsikurs dar vienas milžiniškas biurokratinis mechanizmas, kurio teigiamas poveikis gamtai bus labai abejotinas.

Bene tiksliausiai būsimas reglamento taikymo pasekmes apibūdino Italijos europarlamentarė Rosanna Conte: „Mažiau žemės ūkininkams, mažiau jūros žvejams, mažiau veiklos verslui ir mažiau europietiškų produktų bei darbo vietų mūsų piliečiams“.

Danų pavyzdys

Europos biurokratai suvokia, jog be konkrečios finansinės paramos jokie „stebuklingi“ gamtos atkūrimo reglamentai neveiks. Antai neseniai Europos Komisija patvirtino 1,04 mlrd. eurų Danijos valstybės paramos schemą, skirtą remti žemės savininkų klimato projektus, t. y. savanorišką ūkininkų pasitraukimą nuo žemės ūkio.

Štai ES pranešime spaudai rašoma: „Danija pranešė Komisijai apie savo planus remti žemės savininkus, savanoriškai nutraukiančius žemės ūkio gamybą savo žemėje, siekiant sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą, taip pat azoto ir fosforo nuosėdas vandens aplinkoje. Projektas apima nuolatinį ūkininkavimo ekstensyvinimą, o tai reiškia, kad žemė nebus dirbama ir nebus naudojami pesticidai ar trąšos. Tai padės atkurti natūralią dirvožemio hidrologiją sukuriant šlapynes...“.

Tuo tarpu pati Danija teigė, kad 15 proc. dirbamos žemės pavertimo „natūralia paskirties vieta“ (kitaip sakant – pelkėmis, aut. past.) tikslas kainuotų kiek daugiau nei 43 mlrd. Danijos kronų (5,75 mlrd. eurų). Vadinasi, didžiąją dalį pasitraukimo nuo aktyvaus ūkininkavimo išlaidų turės padengti pati vyriausybė. Akivaizdu, jog tai gresia ir Lietuvai, kuri tokių milijardų tiesiog neturi.

Teigiama, jog tokia schema galios iki 2030 m. gruodžio 31 dienos.

Oficialūs tikslai

Reglamente nustatyti šie konkretūs tikslai:

• tikslai, pagrįsti galiojančiais teisės aktais (šlapžemėms, miškams, pievoms, upėms ir ežerams, viržynams ir krūmynams, uolėtoms buveinėms ir kopoms) – didelio masto biologinės įvairovės buveinių gerinimas ir atkūrimas bei rūšių populiacijų atkūrimas gerinant ir plečiant jų buveines
• apdulkinantys vabzdžiai – iki 2030 m. sustabdyti apdulkintojų populiacijų mažėjimą ir pasiekti apdulkintojų populiacijų didėjimo tendenciją.
• miškų ekosistemos – auganti medžių, nevienodo amžiaus miškų, miškų jungiamumo, įprastų miško paukščių gausos ir organinės anglies atsargų tendencija.
• miesto ekosistemos – iki 2030 m. neturi likti grynojo žaliųjų miesto erdvių ir medžių dangos praradimo, o nuo 2030 m. jų bendras plotas turi nuolat didėti.
• žemės ūkio ekosistemos – pievų drugelių ir dirbamos žemės paukščių skaičiaus didinimas, organinės anglies atsargų pasėlių mineraliniuose dirvožemiuose ir žemės ūkio paskirties žemės, kurioje yra didelės kraštovaizdžio įvairovės elementų, dalis; nusausintų durpynų, naudojamų žemės ūkiui, atkūrimas.
• jūrų ekosistemos – atkurti jūrų buveines, tokias kaip jūros žolių sąžalynai ar dugno nuosėdos, kurios teikia didelę naudą, be kita ko, klimato kaitos švelninimui, ir atkurti tokių jūrų rūšių kaip delfinai ir jūrų kiaulės, rykliai ir jūros paukščiai buveines.
• upių jungiamumas – kliūčių, trukdančių paviršinių vandenų jungiamumui, nustatymas ir pašalinimas, kad iki 2030 m. bent 25 000 km upių būtų atkurta laisvai tekanti būklė.

Parengė Ričardas Čekutis