Kas gaudo euromiškų naudą? (III)

Dvigubi standartai

Internetinėje erdvėje gamtosauginė organizacija „Girių spiečius“ save pristato kaip organizacijų ir žmonių sambūrį, kuris siekia gamtiniu, socialiniu ir ūkiniu požiūriais subalansuotos miškų politikos.

Elektroninį „Girių spiečiaus“ puslapį tvarko Aplinkosaugos koalicija, kuriai vadovauja Lina Paškevičiūtė. Ji ŪP sakė, kad reikia atskirti gamtosauginius ir ūkinius kirtimus. „Tai nieko bendro neturi su ūkiniais kirtimais. Reikia atskirti gamtosauginius, pagal gamtotvarkos planus daromus kirtimus ir ūkinius. Jie kertami su įstatymais, visiškai legaliai, nes pagal gamtotvarkos planus galima atverti buveines“, – teigė ji.

Paklausta, ar į Aplinkosaugos koalicijos sudėtį įeina BAF, kuri yra LIFE integruotojo projekto „Natura 2000“ tinklo valdymo optimizavimas Lietuvoje“ (Naturalit) partnerė, L. Paškevičiūtė atsakė, kad BAF priklauso „Girių spiečiui“. Tame pačiame sambūryje, palaikančiame pamatinius „Girių spiečiaus“ priesakus ir siekius, yra ir Šimonių girios bendruomenė. Apie šios bendruomenės pirmininkę Renatą Umbrasienę š. m. kovo 30 d. ŪP straipsnyje „Šimonių girios detektyvas“ buvo rašyta, kad ji savo miške, kuris yra draustinio teritorijoje, be skrupulų nurėžė 50 medžių. „Kai patys žmonės laksto po Gedimino prospektą, „baubia“ prieš miškų kirtimą, kad kiti nekirstų, o kai patiems, ar pačiai reikia... Čia ne prieš žmogų, bet prieš kirtimų traktavimą. Ar taip turi mūsų šalies vadinami gamtos puoselėtojai gamtą saugoti? Kas gali paaiškinti visuomenei, kokie eksperimentai dabar yra vykdomi Dzūkijos kopose?“ – ŪP kalbėjo M. B., nenorėjęs viešinti savo pavardės (pavardė redakcijai žinoma).

Į klausimą, ar galima į Dzūkijos kopų projektą pažiūrėti kaip į eksperimentą, ŪP atsakė buvęs VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas. Prof. dr. Edmundas Bartkevičius sakė, kad į šį projektą būtų galima pasižiūrėti kaip į eksperimentą, tačiau kuomet nesutvarkyta teisinė bazė, tai tokių eksperimentų daryti tokiame didžiuliame plote neišeina. Todėl jam yra keista, kad toks dalykas yra padarytas. „Šalia Marcinkonių yra Gaidžio kopa. Jei norima visuomenei parodyti, kaip atrodo žemyninės kopos, galima buvo ją parodyti“, – ŪP sakė  patyręs miškotvarkininkas, kategoriškai nusistatęs prieš planuojamą atvertos kopų teritorijos paklotės deginimą. Anot prof. dr. E. Bartkevičiaus, jeigu garbūs profesoriai niekaip gudriau nesugalvoja, kaip europinius pinigus įsisavinti, tai dar bando ir tokius eksperimentus. „Deginimą, kaip eksperimentą, galima pabandyti, juk miškų dega nemažai. Tai po gaisrų būtų galima žiūrėti, kas ten atsikuria. Kam naujoje vietoje deginti? Kiek žalos gamtai dar bus padaryta, kad būtų atliktas toks eksperimentas?“ – retorinius klausimus kėlė prof. dr. E. Bartkevičius.

LMS valdybos narys dr. Aidas Pivoriūnas, kalbėdamas apie Dzūkijos kopų projektą, ieškojo paprastesnių žodžių. „Tiek žemynines kopas, tiek galimą buveinių susidarymo ekologinę terpę, kur bandoma padaryti pušynuose 119 vietų, kur yra lupama miško žemės paklotė, atidengiama dirva su tikslu eksperimentuoti: ar augs ten kas nors, ar neaugs, galima buvo ir vis dar galima padaryti žymiai mažesne apimtimi. Nebūtina išpjauti 50 ha puikaus pušyno tam, kad būtų atvertos menamos kopos. Aš kalbėjausi ir su žinomais gamtininkais, kurie sakė, kad visa tai buvo galima padaryti ne daugiau kaip 5 ha plote. Niekas nebūtų nusistebėjęs ir sukiojęs piršto prie smilkinio“, – ŪP sakė dr. A. Pivoriūnas. Dabar, anot LMS valdybos nario, yra pastatytas paminklas dvigubiems standartams, nes visiems kitiems tai būtų nelegalu, o projekto vykdytojai kažkaip „išsivartys“. Tyrimai šiuo klausimu vyksta, nes yra aibė pažeidimų ir čia kalba eina tik apie Dzūkijos kopas. O be jų yra ir dar...

Reikėtų vykdyti teisėtai

„Mano trumpas vertinimas toks: praeis keleri metai, ponai, kurie rašė šį projektą, sėkmingai įsisavins pinigus, pasidalins su kuo reikia ir pamirš, ir eis į kitą projektą. O miškas viską atlaiko, miškininkai po kažkiek laiko atkurs mišką, nes nepakeista žemės paskirtis. Ten negali susiformuoti kopos, tai baisus svetimkūnis kraštovaizdžiui. Mes kalbame apie tai, kad išsaugant Dzūkijos ir visos Lietuvos kraštovaizdį reikia nedaryti svetimkūnių. Kas ten bus vėliau? Vėliau ten bus miškas, ten jokių kopų nebus“, – patikino buvęs LMS prezidentas, pabrėždamas, kad žmones labiausiai neramina ir piktina dvigubi standartai. Tie, kas turėtų tai matyti ir išreikšti valią – mandagiai tyli ir apsimeta, kad nieko nevyksta. „Aukšti valstybės pareigūnai, į kuriuos buvo kreiptasi, visą informaciją žino. Tai tokia situacija“, – pridūrė dr. A. Pivoriūnas.

Savo poziciją dėl projekto ŪP išsakęs Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos (LMSA) pirmininkas dr. Algis Gaižutis teigė, kad gamtotvarkos priemonės yra reikalingos, tačiau jas reikėtų vykdyti teisėtai. Anot redakcijos pašnekovo, miškininkus stebina dvigubų standartų taikymas tokiose situacijose vykdant gamtotvarkos priemones. „Kol nėra pakeistas Miškų įstatymas, kyla klausimas, kiek teisėtai saugomoje teritorijoje, nacionaliniame parke plynai kertamas miškas. Ar ši veikla teisėta? Vien šiuo atveju Dzūkijos nacionaliniame parke yra per kelis etapus iškirsta apie 50 ha miško su tikslu atverti žemynines kopas. Miškų įstatyme yra aiškiai įtvirtinta, kad nacionaliniuose parkuose plyni kirtimai negalimi, o jei iškirstame plote paskirtis nėra pakeista iš miškų paskirties į kitos paskirties žemę, įstatymas reikalauja, kad per tris metus kirtavietė privalo būti atkurta iškirtusiojo, o jeigu to nepadaro, tuomet turi būti atkurta valstybės lėšomis“, – sakė dr. A. Gaižutis. Pasak LMSA pirmininko, detaliau apie gamtotvarkos priemonių vykdymo peripetijas bei jų teisėtumą galėtų paaiškinti kuravęs šią sritį tuometinis aplinkos viceministras Danas Augutis.

Šiuo metu organizacijoje „Lietuvos gamtos fondas“ dirbantis D. Augutis ŪP teigė negalintis apie projektą pasakyti nieko konkretaus. „Šis projektas yra didelis, vykdoma daug veiklų, tarp jų vyksta ir gamtotvarkos darbai skirtinguose nacionaliniuose parkuose. Projektas patvirtintas ne šios vyriausybės. Jei gerai prisimenu – bijau pameluoti dėl datų, – jis gal 2018 m prasidėjo. Nepasakysiu, kas valdžioje buvo. Tai – senas projektas“, – tvirtino D. Augutis. Tos pačios organizacijos vadovas Edmundas Greimas Dzūkijos kopų projekto nekomentavo, tik išsakė mintį, kad projektai sukuriami labai uždarame rate ir jiems trūksta viešumo.

Trūksta viešumo

Kad šiam projektui trūksta viešumo – akivaizdu. AM ministrui Simonui Gentvilui ir Strateginės komunikacijos skyriaus vyr. specialistei Aistei Gadliauskaitei redakcija buvo pateikusi klausimus, kurie rūpi visuomenei: „Ar gali taip būti, kad, kol nėra pakeisti įstatymai, gamtotvarkos planas, kuriuo remiantis vykdomi plyni kirtimai nacionaliniuose parkuose, yra aukščiau visko? Kodėl nekreipiamas dėmesys į galiojantį LR miškų įstatymą ir kitus teisės aktus? Juk gamtotvarkos planai akivaizdžiai prieštarauja LR miškų įstatymo reglamentavimui: 3 straipsnio 3 ir 4 skyriams, 9 straipsnio 1 ir 2 skyriams, 15 straipsniui, 18 straipsnio 1 punktui. Kaip tai suderinama su LR specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymu: 66 straipsniu „Specialiosios žemės naudojimo sąlygos valstybinių gamtinių rezervatų buferinėse apsaugos zonose“; 71 straipsniu „Specialiosios žemės naudojimo sąlygos geomorfologiniuose draustiniuose“. Kaip tokių gamtotvarkos priemonių vykdymas galimas, kai jos prieštarauja Miško kirtimų taisyklėms: 7.1; 12, 97 punktams?“ Nors su ministru buvo bendrauta telefonu ir jis buvo informuotas apie klausimus, atsakymo į juos taip ir nepateikė. Tai ne pirmas kartas, kuomet AM neatsako į ŪP žurnalistų pateiktus klausimus. S. Gentvilas, tariantis su juo dėl detalesnio pokalbio su šio teksto autore, piktinosi, kad ŪP liepos 5 d.  paskelbė Lietuvos žemės ūkio tarybos pareiškimą, kuriame pasmerkiamas aplinkos ministro valstybės lėšų tratinimas – Baltijos aplinkos forumui S. Gentvilas papildomai prie 736 000 eurų skyrė dar 27 342 eurus „meldinės nendrinukės“ skandalingajam projektui finansuoti (ŪP, Nr. 50).

Gamtotvarkos planą pagal projektą „Dzūkijos kopos“ įgyvendina VĮ Valstybinių miškų urėdija (VMU), todėl Gamtos apsaugos, gamtotvarkos, rekreacijos ir medžioklės skyriaus vadovas Sigitas Kvedaras ŪP sakė, kad gamtotvarkos planas yra patvirtintas LR aplinkos ministro 2022 m. gruodžio 2 d. Nr. D1-377 įsakymu „Dėl Dainavos girios dalies (Marcinkonių, Drevių kampo ir Užuožerio miškų) gamtotvarkos plano patvirtinimo“.

„Šį strateginio planavimo dokumentą rengė VDŪ ŽŪA mokslininkai – miškininkai bei Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos specialistai. Taip pat šio dokumento sprendiniai yra integruoti į vidinės miškotvarkos projektą, todėl prieštaravimų neva LR miškų įstatymo nuostatoms nėra. Pagrindinis gamtotvarkos plane numatytų priemonių finansavimo šaltinis yra ES LIFE integruoto projekto „Natura 2000“ tinklo valdymo optimizavimas Lietuvoje“ (LIFE IP PAFNATURALIT) ir finansavimas – 45,9 tūkst. Eur, skirtas bendram projekto įgyvendinimui, į kurį įskaičiuotas ir miškotvarkos lauko darbų atlikimas bei visų gamtotvarkos planų integravimas į miškotvarkos projektus“, – teigė S. Kvedaras.

Gamtotvarkos plano tikslai

ŪP pasiteiravo S. Kvedaro, kuo atvertos kopų teritorijos paklotės deginimas bus naudingas gamtai, aplinkai? Jis atsakė, kad esminis gamtotvarkos plano tikslas: žemyninėse kopose suformuoti 2 330 atvirų nesusivėrusių žemyninių smiltpievių buveinių su tipine augalija ne mažesniame kaip 43 ha plote, sudarant sąlygas įsikurti smiltyniniam gvazdikui ir ne mažiau nei 3 poroms ligučių ir palaikant esamą vėjalandės šilagėlės populiaciją.

Kokią žalą gamta patirs dėl atvertos kopų teritorijos paklotės deginimo? Ar vis tik iš to bus naudos gamtai? Ar šiam eksperimentui reikėjo tokių didelių plotų? Į šiuos klausimus atsakymus pateikė VDU ŽŪA Miško mokslų katedros, biologinės įvairovės išteklių laboratorijos vedėjas prof. dr. G. Brazaitis. Anot profesoriaus, dar prieš II-ąjį pasaulinį karą Dzūkijos kraštovaizdis atrodė visiškai kitaip. Išlikę žemėlapiai ir senolių pasakojimai liudija šį kraštą buvus daug labiau atvirą, o kraštovaizdį formavo miško gaisrai ir vėjas, daug kur susidarė atviros pustomos žemyninės kopos su čia buvusia unikalia augalų ir gyvūnų rūšine įvairove. Pokario metais tokios dykynės masiškai apželdintos. Nė viena kita natūrali ekosistema Lietuvoje nebuvo tokiu laipsniu pakeista, o daugelis šioms buveinėms būdingų rūšių (pvz., laukinių bičių) atsidūrė ant išnykimo ribos ir buvo įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. „Pastangos, siekiant bent minimaliai atkurti šias buveines, atveriant žemynines kopas Dzūkijos nacionaliniame parke prasidėjo 2016 m., o darbai trijose vietose atlikti 2023 m. Tikimasi, jog atvertose žemyninėse kopose, vykdant aktyvią gamtotvarką, per eilę metų pavyks suformuoti ir palaikyti tinkamas sąlygas, ir čia suras prieglobstį ne viena dešimtis saugomų augalų ir gyvūnų rūšių. Manau, Lietuvos gamta gauna daug daugiau nei prarasta vykdant darbus“, – tvirtino prof. dr. G. Brazaitis. Anot jo, sausuose Dzūkijos miškuose ugnis ilgą laiką buvo pagrindinis ekosistemas formuojantis veiksnys. Dalis šiame krašte aptinkamų rūšių puikiai prisitaikė prie dažnų gaisrų, o ugnies suformuotos buveinių struktūros yra būtinos šių rūšių ilgalaikei egzistencijai. „Viena iš tokių rūšių yra vėjalandė šilagėlė, kurios žiedais mes grožimės gegužės pradžioje. Gaila, bet tai nykstanti rūšis, nes ji sėkmingai išlieka tik neseniai pažeistuose plotuose. Rūšims, kurioms reikalingos ugnies pažaidos, mes galime padėti išlikti vykdydami mažo intensyvumo miško paklotės kontroliuojamą deginimą. Jis yra vykdomas esant pakankamai drėgnai miško paklotei, todėl ugnies žala yra minimali. Ugnis yra ne tik naikinanti, bet ir kurianti jėga“, – savo tiesas dėstė projekto dalyvis.

Gali pakibti ant plauko

Kokie pavadinimai suteikti suformuotoms „Dzūkijos kopoms“ ir koks atstumas nuo jų yra iki Baltarusijos sienos? Pasak S. Kvedaro, pagal gamtotvarkos projektą suformuotos „Dzūkijos kopos“ vadinamos pagal geomorfologinio draustinio pavadinimą: „Marcinkonių geomorfologinio draustinio kopos – mažiausias atstumas iki Baltarusijos sienos – ~16 km, Alkūnės Kampo geomorfologinio draustinio kopos – atstumas iki Baltarusijos sienos ~7,5 km, Dravių Kampo geomorfologinio draustinio kopos – atstumas iki Baltarusijos sienos ~ 8,5 km“, – informavo S. Kvedaras.

Ar nesužlugs visai netoli Baltarusijos sienos vykdomas projektas, jei Seimas patvirtins prieš savaitę jam pateiktą Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo pakeitimo projektą? Vienas iš šio projekto siūlymo iniciatorių, krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas teigė, kad šis siūlymas paremtas kariuomenės patarimais, kaip šalies miškai galėtų būti išnaudojami kaip kontrmobilumo priemonės. Įstatymo projektu siūloma išsaugoti esamus miškų plotus draudžiant kirtimą miškuose 20 km atstumu į Lietuvos teritorijos gilumą nuo valstybės sienos su Baltarusija ir Rusija, prie magistralinių ir krašto kelių bus draudžiama kirsti medžių alėjas ir vykdyti plynuosius pagrindinius miško kirtimus 80 m pločio miškų juostose. Jei šis įstatymo projektas bus priimtas, ant plauko gali pakibti ir Dzūkijos kopų įgyvendinimo projektas. Gal nutiks ir taip, kad teks skubiai atsodinti iškirstus šio krašto miškus. Už kieno pinigus?

Redakcijos, LMS, VMU, socialinių tinklų nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.