Kazlų Rūdos miškai saugo ne vien gamtos, bet ir istorijos lobius

Seniai, kone prieš 100 metų, Kazlų Rūdos pakraštyje, gretimais nuolat dundančių geležinkelio bėgių, pradėtas (1937 m.) statyti medinis, erdvus dviejų aukštų namas, kuriame 1938 m. įsikūrė Kazlų Rūdos miškų ūkio urėdija. Miškams tuomet vadovavo ne vienas miškų ūkio direktorius ar urėdas (vienas jų – taip pat iš Kazlų Rūdos kilęs Vincas Žemaitis (1896–1983), nuo 1926 iki 1944 m. – Kazlų Rūdos miškų urėdas; pažymima, kad net 35 metus buvo Lietuvos miškininkų sąjungos pirmininkas), tačiau žymiausias buvo neseniai amžinojo poilsio išėjusio gamtininko Selemono Paltanavičiaus netolimas giminaitis, miškininkas, Kazlų Rūdos bandomojo miškų ūkio gamybinio susivienijimo direktorius Juozapas Zigmantas Paltanavičius (1928–1995). Jis suprojektavo miškininkų gyvenvietę, organizavo darbus. Jam vadovaujant pastatyti Kazlų Rūdos medelyno ir girininkijos administraciniai pastatai. Kaip ir gamtininkas Selemonas, miškininkas Zigmantas buvo aktyvus visuomenininkas, Kazlų Rūdos savivaldybės garbės pilietis. Matyt, visi Paltanavičiai nusipelnę gero vardo…

1975 m. pastačius mūrinę miškininkų tvirtovę, miškų urėdas J. Z. Paltanavičius sumanė kieme stovintį medinį namą renovuoti ir jame įkurti Miško muziejų, kuris suaugusių ir vaikų visada aktyviai lankomas. Jame – ne tik miško augmenijos ir gyvūnijos ekspozicijos, bet ir miškininkų istorija, miškininkystės pradmenys bei pačio Kazlų Rūdos miesto įkūrimo siužetai. O ekskursijas veda ir kantriai bei išsamiai viską pasakoja puikus VMU Kazlų Rūdos regioninio padalinio gamtotvarkos specialistas Redas Rutkauskas.

Eksponatų įvairove gausų muziejų tiesiog būtina aplankyti. Nenupasakosi, kiek ten visko įdomaus surinkta, reikia pačiam pamatyti, juolab, kad kalbant apie miško gyvastį, smulkesnių individų gali per gyvenimą neišvysti, o muziejuje sukaupta 23 žvėrių, 104 paukščių iškamšos, ropliai, drugiai, vabzdžiai. Ir esmė – visi gyvenantys Lietuvoje. Tuo jis, savotiškai gerąja prasme, skiriasi nuo Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejaus.

Visai šalia muziejaus driekiasi pažintinis miško takas, kuris išsiskiria miško žvėrelių skulptūromis, realaus dydžio partizanų žeminės maketu, „Vokiškais kalnais“ bei masinių renginių vieta, kurioje įrengti krašto istoriją bylojantys maketai – geležies lydymo rudnelė bei medžio anglių deginimo stirta. Labiausiai suintrigavo „Vokiški kalneliai“: kas tai?

„Pirmojo pasaulinio karo metu Kaizerio vokiečiai išnaudojo okupuotų teritorijų gyventojus reikalingiems darbams atlikti. Kaip pasakoja istorikas prof. dr. Juozas Banionis, Kazlų Rūdos apylinkėse vokiečiai vietos gyventojus naudojo kaip darbo jėgą karo poreikiams reikalingos dervos gamybai. Derva gaminama iš spygliuočių medžių kelmų ir šaknų, tad tam išnaudoti dabartinio Vokiškų kalnų pažintinio tako vietoje buvę smėlio karjerai. Jų vietoje įkurtos krosnys, ant kurių ir buvo verdama derva. Nuo to smėlio kalneliai ir gavo pavadinimą – Vokiški kalnai“. Štai tokia istorija.

Po muziejaus apžiūros verta pasidairyti ir po patį miestelį. Ypatingai akį traukia senoji geležinkelio stotis, kuri dabar yra restauruota ir jau ketveri metai turinti kavinės statusą šauniu pavadinimu „Peronas“. Pasirodo, tai seniausias pastatas (1861 m.), išlikęs Kazlų Rūdoje, – medinis, kompaktinio tūrio, vieno aukšto, stačiakampio plano, drožinėtais durų ir langų apvadais. Stotyje veikė paskutinis autentiškas XIX a. pabaigos – XX a. pradžios geležinkelio lauko tualetas, kuris buvo neseniai nugriautas.

„Miesto stotis įsikūrusi viename didžiausių ir svarbiausių geležinkelio mazgų Lietuvoje. Per parą Kazlų Rūdą kerta daugiau kaip 70 traukinių, jie pravažiuoja kas 20 minučių. Kasdien parduodama apie 300 bilietų. Per mėnesį stotis aptarnauja apie 30 000 žmonių. Tai vienas iš nedaugelio paveldo saugomų objektų mieste. Dabartinis stoties pastatas – buvęs garvežių depas, 2011 m. suremontuotas. Pastatą restauruoti rangovams teko laikantis griežtų reikalavimų – reikėjo išlaikyti autentiškas architektūros detales“. Tikrai verta dėmesio istorija.

Užėjus vidun aiškiai jaučiama buvusio stoties laukiamojo dvasia – pagrindinė salė atveria plačias dvivėres duris į šonines salytes. Vienoje dar stūkso puošni baltų koklių krosnis, šaltomis žiemomis gelbėjusi traukinio laukiančius keleivius. Lubose – autentiški balkiai. Sienose vietomis atidengti tašyti rąstai, šviečia originalus išblukęs kiminų kamšalas. Sėdint prie jaukių senoviškų stalelių ir gurkšnojant kavą, nuo grindų iki lubų įstiklinti langai leidžia gyvai pasijusti perone – už dviejų metrų einantys bėgiai dunda atlekiančiu traukiniu. Jam sustojus ir sulipus keleiviams, telieka pamojuoti ranka…

Miesto pusėje, priešais stotį–kavinę „Peronas“ stūkso galingas, šimtmetį perkopęs ąžuolas. Viskas taip simboliška. Kazlų Rūdos gyventojai gali didžiuotis gražiu, išpuoselėtu miesteliu, miškais bei išlikusia įspūdinga istorija…

Lietuvos miškininkų sąjungos informacija