Kelionės išmokė gyventi lėčiau ir laimingiau

Pusę metų po Piet­ryčių Aziją viena keliavusi Sandra Pangonytė, agentūros „Investuok Lietuvoje“ projektų vadovė, aplankė Tailandą, Vietnamą, Kambodžą, Malaiziją, Filipinus ir Indoneziją. Neįkainojamos gyvenimo patirties įgijusi S. Pangonytė sako, kad ne kelionės turėtų būti nuotykis, o pats gyvenimas.

Kas paskatino leistis į tokią kelionę? Keliauti yra natūrali žmogaus būsena, o dauguma bėdų kyla būtent iš noro nejudėti ir apsistoti vienoje vietoje. Kiti teigia, kad kelionės – būdas pabėgti nuo susikaupusių problemų, beje, manau, labai neveiksmingas, nes kartu tempiesi savo paties kalėjimą ir jame įkalintą save. Man judėjimas į priekį, į kitas nepažintas vietas kuria naują perspektyvą, kelia naujus tikslus, priverčia atkreipti dėmesį į menkiausias detales, sustoti, išgyventi kiekvieną akimirką, nugalėti baimes, išbandyti save, ieškoti galimybių ribos ir galiausiai sugrįžti į save, į tikrąjį „aš“. Keliaudami peršokame vis kitus barjerus – nuo geografinių, klimato, laiko iki kultūrinių. Šis nuolatinis išorinio pasaulio keitimasis neabejotinai skatina ir vidines permainas. O vidiniai pokyčiai, nuolatinis augimas ir tobulėjimas man ypač svarbūs. Taip kilo noras iš mažo miestelio, kuriame gimiau ir augau, nuvažiuoti į didesnį – pastaruosius devynerius metus gyvenu, mokausi ir dirbu Vilniuje. Noras būti dar didesniame mieste peraugo į didžiulę aistrą keliauti – esu aplankiusi per dvi dešimtis šalių.

Išvažiuoti pusmečiui tikriausiai nebuvo spontaniškas sprendimas? Mintys apie ilgą kelionę rutuliojosi pastaruosius kelerius metus. Vis pamąstydavau, pasvajodavau... Visas mano laikas buvo sustyguotas, suplanuotas ir padalytas pareigoms, draugams, sportui. Baigusi magistro studijas ISM vadybos ir ekonomikos universitete anglų kalba „International marketing & management“, prieš tai ekonomikos ir vadybos bakalauro studijas Vilniaus universitete, pagalvojau: kada, jei ne dabar? Suvokiau, kad geresnio laiko nebus – esu jauna, energinga, dar neturiu šeimos ir vaikų, o karjerą visada galima atidėti metams ar kitiems. Daugelis žmonių jaučiasi įtraukti kasdienybės rutinos, smarkiai varžomi darbo, vieni išsekinti didžiulės įtampos, kiti – pilko nuobodulio. Nei vieno, nei kito per daug nejaučiau, tiesiog norėjau sustabdyti laiko tėkmę. Taip ir atsidūriau Pietryčių Azijoje.

Kas buvo sunkiausia ryžtantis tokiai ilgai kelionei? Atsakymas labai paprastas: reikia labai didelio noro, šiek tiek drąsos ir ryžto, o visa kita išeina savaime. Be abejonės, tam tikrus dalykus, pavyzdžiui, finansus, būtina planuoti iš anksto. Tačiau visi, kurie mano, kad reikia būti turtuoliu, kad leistum sau tokią kelionę, labai klysta. Tiksliai nepasakysiu, kiek reikia pinigų norint pusę metų keliauti po Aziją. Viskas priklauso nuo individualių poreikių. Galiu tik patikinti, kad pagrindiniai gyvenimo kaštai (būstas, maistas, transportas) ten gerokai mažesni negu Lietuvoje – įmanoma pragyventi nuo kelių iki keliasdešimt dolerių per dieną. Be to, kartais pakanka būti atviram aplinkai ir nereikia sukti galvos, tarkim, dėl nakvynės vietos. Galima gyventi pas vietinius žmones, šventyklose, vienuolynuose mainais už draugiją ar viešuosius darbus.

Ar nerizikavote prarasti darbo? Prieš kelionę teko įveikti ne vieną kliūtį. Kaip įtikinti tėvus, kad pasaulis už devynių jūrų yra gana saugus ir maloningas jų vienintelei dukrai? Tėvų reakcija buvo gerokai nuosaikesnė, negu galėjau įsivaizduoti! Žinoma, rūpesčio, nerimo, netikrumo ir baimės buvo daug, bet per visą kelionę labai stengiausi, kad tėvai galėtų gyventi ramiai – nuolat rašydavau, kur esu ir kaip man sekasi, palaikydavome ryšį per elektroninį paštą, skaipą ir socialinius tinklus. Esu be galo dėkinga savo šeimai už sveiką rūpestį, didelį palaikymą, nuoširdų domėjimąsi ir tikėjimą mano kelionės idėja. Nerimavau ir dėl rizikos prarasti mėgstamą darbą. Tada dirbau, kaip ir dabar, agentūroje „Investuok Lietuvoje“. Neabejojau, kad svajonės reikalauja tam tikros kainos, todėl buvau pasiruošusi viskam. Bet man labai pasisekė – vadovai suteikė galimybę grįžti į darbą.

Ar nebuvo baugu keliauti vienai? Prieš kelionę daug nerimo kėlė nežinomybė, kardinalūs gyvenimo pokyčiai. Jau buvau nusprendusi keliauti viena, o tai ypač baugino mano šeimą. Kodėl viena? Viskas išėjo gan natūraliai... Nėra mano gyvenime ir aplinkoje daug žmonių, kurie lengva ranka pasiryžtų tokiai avantiūrai. Nors sulaukiau nemažai palaikymo iš aplinkinių, prisijungti niekas nepanoro. Jei tektų darkart važiuoti į panašią kelionę, turbūt pasielgčiau taip pat – keliaučiau viena. Vis dėlto keliauti vienai yra kitaip negu su kompanija: kartais trokšte trokšdavau artimo žmogaus, su kuriuo galėčiau pasidalyti įspūdžiais, patirtimi, emocijomis ar pasitarti kritinėje situacijoje. Tačiau yra ir kita pusė: keliaudamas vienas tampi atviresnis aplinkai. Jau kelionės pradžioje supratau, kad keliauti vienai toli gražu nereiškia jaustis vienišai: tokių keliautojų kaip aš yra labai daug – iš Skandinavijos, Vakarų Europos, Australijos. Užsienyje natūralu daryti pertraukas tarp studijų ar karjeros, tad rasti vienminčių keliautojų draugų yra labai paprasta. Be to, sutikau nemažai tautiečių, gyvenančių ar atostogaujančių Azijoje. Paskui ir draugai iš Lietuvos prisijungė prie manęs kelioms savaitėms.

Vienas iš kelionės tikslų buvo savanoriavimas? Dar planuodama pirmuosius kelionės žingsnius, žinojau, kad dalį kelionės laiko skirsiu savanorystei. 2013 metais lapkričio mėnesį Filipinus ištiko didžiulė nelaimė: juos nusiaubė stipriausias istorijoje taifūnas Yolanda. Jis nusinešė per 10 tūkstančių gyvybių, nuniokojo ištisus kaimus, begalė žmonių liko be pastogės, neteko artimųjų... Pradėjau ieškoti organizacijų, kurios dirbo Filipinuose. Deja, labai daug nevyriausybinių organizacijų yra didžiulis biurokratinis mechanizmas, jos toli gražu – ne nepelno siekiančios įmonės. Dauguma jų reikalauja nemenkų dalyvio mokesčių (apie tūkstančio dolerių už savaitę ar dvi – įskaičiuotas maitinimas ir pastogė) vien už tai, kad taptum savanoriu. Blogiausia, jog didžioji dalis mokesčio atitenka pačiai organizacijai ir jos darbuotojų atlyginimams. Kadangi savanorystė dabar yra „ant bangos“, įsteigta nemažai populistinių organizacijų. Čia ir patyriau didžiųjų nusivylimų. Bet aš rankų nenuleidau ir toliau ieškojau tikrųjų pasaulio gelbėtojų. Radau! Organizacijose, kuriose dirbau, už būstą (dažniausiai miegodavome palapinėse) ir maistą nereikėjo mokėti. Už savo asmenines lėšas turėjau tik nuvažiuoti iki vietos.

Ką nuveikėte kaip savanorė? Visada jaučiau didelį norą pagelbėti kitiems žmonėms. Kartais kyla egzistencinių klausimų: kas gauna daugiau naudos iš savanoriavimo – duodantis ar imantis? Kai matai besišypsančius vaikus ar laimės ašaromis verkiančius vietinius gyventojus, apima neapsakomas džiaugsmas. Atlikta begalė tyrimų, įrodančių, kad kuo žmogus yra laimingesnis, tuo labiau jis rūpinasi kitais. Tokia pati ir atvirkštinė sąsaja: kuo labiau praktikuojame atjautą ir rūpestį aplinkiniais, tuo laimingesni tampame. Man savanorystė – nuoširdus dėmesys, rūpestis ir pagalba kitiems – gyvenimui teikia prasmę. Daug kas klausė: kodėl visuomenine ir savanoriška veikla neužsiimu Lietuvoje, kur yra mažai savanorių, o jų pagalbos labai reikia? Atsakymas paprastas: keliaudama šiai veiklai galiu skirti daugiau laiko. Be to, savanoriavimo patirties turiu ir Lietuvoje. Dar prieš kelionę ilgiau kaip metus dirbau Vilniaus vaikų globos namuose, kuriuose mokiau vienos šeimos vaikus anglų kalbos. Beje, planuoju ten nuo kitų mokslo metų sugrįžti. Dirbome vienoje iš labiausiai nukentėjusių Filipinų salų – Bantayan. Pagrindinis tikslas – padėti atstatyti sugriautus vietinių namus. Vien toje mažoje saloje tada, kai savanoriavau (po pusmečio nuo nelaimės), buvo apie 10 tūkstančių šeimų, kurios gyveno be pastogės – t. y. įvairių organizacijų palapinėse. Mes statėme namus, dažėme stogus, tvoras, apželdinome aplinką, įvedėme elektrą mokyklose. Be pagrindinės veiklos, kartu su vietiniais gyventojais įgyvendinome įvairius edukacinius projektus: aiškinome vaikams, kodėl reikia plauti rankas, kam skirtas muilas, kaip tinkamai valytis dantis, kodėl būtina mesti šiukšles į šiukšlių dėžes. Vietiniai vadindavo savanorius „angelais, nusileidusiais išgelbėti mūsų žemės“.

Kokios Azijos šalys paliko didžiausią įspūdį? Visos aplankytos šalys yra unikalios ir labai skirtingos. Kartais net toje pačioje šalyje kraštovaizdis, kultūriniai aspektai ar gyvenimo būdas smarkiai keičiasi, tarkim, keliaujant išilgai Viet­namo (nuo šiaurės į pietus). O ką jau kalbėti apie kitas šalis. Pavyzdžiui, Filipinai – valstybė, kurią sudaro daugiau kaip 7 tūkstančiai salų, Indoneziją – 17–18 tūkstančių. Ten kiekviena sala atrodo kaip atskira valstybė. Kai kuriose šalyse gyvena musulmonai, krikščionys, budistai ir hinduistai. Nors spauda nepaliaujamai rašo apie religines nesantaikas, man pasirodė tikras fenomenas, kaip gražiai sugyvena skirtingų religijų atstovai. Dar vienas stebėtinas dalykas – kaip uoliai žmonės tiki ir atlieka religines apeigas... Balio saloje, kuri yra budizmo, hinduizmo ir animizmo mišinys, vietiniai aukoja dievams penkis kartus per dieną. Religijos turi didžiausią įtaką vietinių gyventojų vertybėms, gyvenimo būdui, įsitikinimams ir tarpusavio santykiams. Žmonės yra ypač nuosaikūs, geranoriški, atsakingi, pasižymi dideliu bendrumo jausmu – dėl viso to Pietryčių Azijoje jautiesi saugiau negu namuose, Lietuvoje. Iš esmės visos šalys gerokai viršijo mano lūkesčius. Kita vertus, įspūdžius labiau lemia ne pamatyti vaizdai, bet sutikti žmonės, emocijos ir patirtis. Didžiausią įspaudą širdyje paliko Filipinai ir Indonezija. Ten mažiau turistų, todėl vietiniai yra gerokai laimingesni, svetingesni, atviresni ir dvasingesni nei kitose šalyse. Jei tik pats esi atviras aplinkai, gali tiesiogiai patirti vietinių kultūrą, užuot vien vaikščiojęs turistų lankomose vietose, perskaitęs lankstinuko informaciją ar išklausęs gido pasakojimą.

Ar buvo sunku grįžti namo? Man rodos, iš visų iššūkių ir nuotykių, kurie laukia kelyje, sugrįžimas į gimtąją žemę gali tapti vienas sunkiausių. Ne todėl, kad grįžimas namo signalizuoja nuotykių, laisvės ir smagaus laiko pabaigą, bet turbūt dėl to, jog kelionėje įgyta patirtis sukelia apmąstymų, kurie gali būti skausmingi. Pakinta daugybės dalykų, anksčiau atrodžiusių „normalių“, prasmė. Tampi pastabesnis detalėms. Kartais jautiesi kaip svetimšalis šalyje, kurioje turėtum būti savas – atsiranda papildoma stebėtojo funkcija, todėl į daugelį dalykų pažvelgi iš šalies, naujai. Labai mėgstu vieną anglišką frazę: „And at the end of all our exploring will be to arrive where we started and know the place as for the first time.“ („Ir mūsų klajonių pabaigoje atvykstame į vietą, nuo kurios pradėjome, ir pamatome ją kaip pirmą kartą.“) Būtent taip ir jaučiausi grįžusi.

Kokios patirties įgijote kelionėje? Pagrindinės kelyje išmoktos pamokos ar pamąstymai: gyvenimas vyksta čia ir dabar – nepražiopsok jo! Mokėjimas džiaugtis kiekviena minute, kiekviena akimirka yra didi dovana, ją dar labiau pajutau kelionėje. Daugybė žmonių svajoja apie laimę ateityje ar jaudinasi dėl praeities įvykių – gyvena arba praeitimi, arba ateitimi, bet niekada – šia diena. Paradoksalu, tačiau būtent taip, atrodo, gyvena visi Pietryčių Azijos žmonės – laimingai, paprastai, sugeba džiaugtis mažais dalykais ir mėgautis kiekviena minute. O mes, vakariečiai, dažnai mėginame save atrasti daiktuose. Siekiame turėti jų vis daugiau ir daugiau, kol galiausiai prapuolame tarp daiktų ir nebežinome, kas esame ir kur judame. Kai negalime pajusti gyvenimo pilnatvės, jį užpildome tuščiais daiktais. Kuo turtingesnis pasaulis, rodos, tuo stipresnis šis fenomenas. Kelionės išmokė gyventi paprasčiau, lėčiau, kokybiškiau ir svarbiausia – laimingiau. Taip pat regėti grožį visur ir branginti paprastus dalykus – gerai praleistas laikas su šeima, pokalbiai su seneliais, nepažįstamųjų šypsenos gatvėje. Išmokau jaustis komfortabiliai ir mėgautis vienatve.

Papasakokite apie meditacijos stovyklą. Dvylika dienų praleidau meditacijos, visiškos tylos, stovykloje, kurios esmė – išmokti susikaupti, likti vienam su savimi, išsivalyti galvą ir sugebėti kontroliuoti (bent jau sekti) mintis, o ne būti jų valdomam. Tai savęs stebėjimu paremtas sąmonės valymosi procesas. Kiekvienas, pamėginęs likti vienas su savimi, suvoks, kaip tai sunku. Pradės jaudintis, nervintis ir nenustygs vietoje, teisins savo nenorą tęsti šį užsiėmimą, įrodinėdamas, kad tai beprasmiška, kvaila. Be to, pastebės, kad visos mintys sukasi apie jį patį. Man šis sąmonės valymosi metodas leido bent trumpam išsilaisvinti iš nepertraukiamo minčių srauto, pajausti vidinę tylą ir ramybę. Mes esame visiškai susitapatinę su mąstymu bei kitais mentaliniais ir emociniais dariniais, norais ar baimėmis, užmirštame tikrąją savo prigimtį. Meditacijos stovykla buvo viena iš patirčių, turėjusių didžiausią įtaką tolesnei kelionės eigai, emocinei jausenai, ir, tikiuosi, turės tolesniam mano gyvenimui.

Kitų šalių kultūros mus labiau jungia ar skiria? Kelionė dar kartą įrodė, kad visi esame panašesni negu skirtingesni – kvėpuojame oru, valgome, geriame vandenį, šypsomės, kai esame laimingi, verkiame, kai liūdime, visi siekiame geresnio rytojaus. Šis suvokimas privertė nebesistebėti jokiais kultūriniais, politiniais ar religiniais skirtumais, kitaip tariant, išugdė toleranciją „kitokiems“. Kelionės skatina nusimesti bet kokį per gyvenimą sukauptą kultūrinį, įsitikinimų bagažą ir kartais perkainoti vertybes, į daugelį dalykų pažvelgti šviežiu žvilgsniu, be išankstinio vertinimo. Jei neturite noro, laiko ar galimybių keliauti, tobulėti, augti, leistis į avantiūras ir patirti nuotykių, galima ir kitaip. Ne kelionės turėtų būti nuotykis, o pats gyvenimas! Kiekvieną dieną galima išmokti ko nors naujo, padaryti gera sau ir kitiems, augti, siekti, bręsti. Tai turėtų būti nuolatinis būvis, nuolatinis procesas. Kelionės tik paskatina pajudėti iš mirties taško.

Rita Šemelytė

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.