Kodėl „gerasis“ cholesterolis neapsaugo nuo širdies ir kraujagyslių ligų?

Todėl ieškoma lengvai paaiškinamų ir efektyvių priemonių, kaip apsaugoti visuomenę nuo šių ligų. Viena iš dažniausiai minimų prevencinių priemonių yra „gerojo“ cholesterolio mitas: esą kuo daugiau „gerojo“ cholesterolio turime, tuo mažesnė širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Tačiau toks požiūris – pernelyg supaprastintas. Medicinos mokslas rodo, kad cholesterolio įtaka širdies ir kraujagyslių ligoms ir bendri šių ligų rizikos veiksniai yra kur kas sudėtingesni nei vien tik „gerojo“ cholesterolio kiekis.

Su kokio masto problema susiduriame?

Širdies ir kraujagyslių ligos išlieka pagrindine mirties priežastimi Lietuvoje – 2024 m. mirtys nuo jų sudarė 50,8 proc. visų mirčių. Šis rodiklis gerokai viršija Europos vidurkį (42,5 proc.), todėl Lietuva jau ne vienerius metus patenka tarp daugiausia gyvybių nuo šių ligų prarandančių Europos šalių. Paradoksalu, kad nors medicinos mokslo ir infrastruktūros pažanga spartėja, o diagnostikos, prevencijos ir gydymo galimybės širdies ir kraujagyslių ligų srityje gerėja, Lietuvoje mirtingumas nuo šių ligų išlieka itin aukštas. 

Dauguma mūsų yra girdėję apie pagrindinius šių ligų rizikos veiksnius, tokius kaip rūkymas, nesubalansuota mityba, fizinio aktyvumo stoka, padidėjęs kūno svoris, perteklinis alkoholio vartojimas, padidėjęs kraujo spaudimas, padidėjusi cholesterolio koncentracija kraujyje, patiriamas stresas. Tačiau žinios apie pavojingus veiksnius dažnai neatskleidžia, kaip jie siejasi su širdies ir kraujagyslių ligų rizika, sąveikauja tarpusavyje ir kokių konkrečių pokyčių savo kasdieniame gyvenime reikėtų imtis, siekiant šią riziką sumažinti. 

Dėl to daugeliui žmonių yra lengviau pasikliauti iliuzine idėja, kad „gerasis“ cholesterolis mūsų organizme yra tarsi nematomas sargybinis, apsaugantis širdį ir kraujagysles.

Kaip gimė „gerojo“ cholesterolio idėja?

„Gerojo“ cholesterolio idėja susiformavo praėjusio amžiaus antrojoje pusėje, kai pirmųjų didelių širdies ir kraujagyslių ligų tyrimų metu buvo nustatytas netikėtas ryšys: žmonės, kurių kraujyje buvo daugiau didelio tankio lipoproteinų cholesterolio (DTL-C), rečiau sirgo širdies ir kraujagyslių ligomis. Supaprastinus tų laikų tyrimų rezultatus buvo padaryta išvada, kad jei didesnė DTL-C koncentracija siejama su mažesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, tuomet didelio tankio lipoproteinai ar juose esantis cholesterolis turi atlikti apsauginį vaidmenį. Būtent taip ir atsirado „gerojo“ cholesterolio samprata, kuri ilgainiui plačiai paplito ir tapo mažai kvestionuojama.

Šią idėją dar labiau sustiprino rezultatai, gauti tyrinėjant širdies ir kraujagyslių ligų išsivystymo mechanizmus. Kraujagyslių sienelėse besikaupiantis cholesterolis ilgainiui siaurina jų spindį, sukelia aterosklerozę ir gali lemti tokias pavojingas komplikacijas kaip infarktas ar insultas. Tuo tarpu didelio tankio lipoproteinai yra dalelės, gebančios prisijungti šį susikaupusį cholesterolį ir pernešti jį iš kraujagyslių sienelių į kepenis, kur jis pašalinamas iš mūsų organizmo. Būtent taip gimė gerai pažįstama metafora, vaizduojanti didelio tankio lipoproteinus kaip savotiškus mūsų kraujagyslių valytojus, o juose esantį cholesterolį – kaip „gerąjį“, nes jis esą padeda atsikratyti perteklinio cholesterolio. Ši idėja pasirodė patraukli ne tik mokslininkams ir gydytojams, bet ir žiniasklaidai bei visuomenei, nes pasiūlė lengvai suprantamą paaiškinimą, kaip veikia sudėtingi organizmo procesai.

Vaistų tyrimai paneigė apsauginį „gerojo“ cholesterolio poveikį

Pirmosios rimtos abejonės dėl „gerojo“ cholesterolio idėjos kilo, kai buvo sukurti vaistai, galintys reikšmingai padidinti jo koncentraciją kraujyje. Juos sukurti paskatino paprasta ir iš pirmo žvilgsnio logiška prielaida: jei žmonės, kurių „gerojo“ cholesterolio koncentracija yra natūraliai didelė, rečiau serga širdies ir kraujagyslių ligomis, tuomet dirbtinai padidinus šį rodiklį turėtų sumažėti šių ligų dažnis. 

Atlikus didelio masto tyrimus paaiškėjo, kad vaistai, kurie efektyviai padidindavo „gerojo“ cholesterolio koncentraciją, nepasižymi apsauginiu poveikiu. Tokie preparatai kaip niacinas, fibratai ar cholesterolio esterių pernašos baltymo (CETP) slopikliai reikšmingai padidindavo „gerojo“ cholesterolio kiekį, tačiau juos vartojant nepavyko reikšmingai sumažinti insultų, infarktų ar mirčių nuo širdies ir kraujagyslių ligų skaičiaus. Kai kurių vaistų klinikiniai tyrimai netgi buvo nutraukti, nes jų vartojimas buvo siejamas su padažnėjusiais infarktų, insultų ar mirčių nuo širdies ir kraujagyslių ligų atvejais. 

Tuo pat metu vykstantys genetiniai tyrimai suteikė dar daugiau įžvalgų apie „gerojo“ cholesterolio idėją. Mokslininkai pradėjo tirti grupes žmonių, kuriems natūraliai dėl genetinių veiksnių buvo būdinga didelė šios formos cholesterolio koncentracija kraujyje. Jei „gerasis“ cholesterolis iš tiesų turėtų apsauginį poveikį, tuomet būtų galima tikėtis, kad šiai grupei priklausantys asmenys beveik nesirgs širdies ir kraujagyslių ligomis. Tačiau tyrimų rezultatai buvo priešingi – net ir genetiškai nulemtas didelis „gerojo“ cholesterolio kiekis nesumažina širdies ir kraujagyslių ligų rizikos. 

Mokslininkams toliau gilinantis į tokius paradoksalius rezultatus, buvo iškelta nauja idėja. Paaiškėjo, kad didelio tankio lipoproteinų cholesterolis – tai tik laboratorinis rodiklis, kuris neatskleidžia, ar šios dalelės iš tiesų atlieka savo pagrindinę funkciją – pašalina cholesterolį iš kraujagyslių sienelių. Kitaip tariant, „gerojo“ cholesterolio kiekis neatspindi didelio tankio lipoproteinų funkcijos. Mokslininkai suprato, kad ilgą laiką jų dėmesys buvo nukreiptas ne ten, kur reikėjo – buvo visiškai ignoruotas pats didelio tankio lipoproteinų dalelių veikimo mechanizmas. Būtent ši nauja įžvalga tapo lūžio tašku, nes galutinai paneigė „gerojo“ cholesterolio idėją. 

Ką pasako „gerojo“ cholesterolio rodiklis?

Ilgą laiką didelio tankio lipoproteinų vaidmuo buvo vertinamas remiantis vienu rodikliu – vadinamuoju „gerojo“ cholesterolio skaičiumi. Tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad šis skaičius parodo tik cholesterolio kiekį, esantį šiose dalelėse, ir neatskleidžia nei to, kiek pačių didelio tankio lipoproteinų dalelių yra kraujyje, nei kaip jos veikia. 

Šiuolaikiniai tyrimai vis aiškiau liudija, kad svarbus yra didelio tankio lipoproteinų dalelių kiekis. Net ir nustačius vienodą „gerojo“ cholesterolio kiekį trims asmenims, jų situacija gali būti visiškai skirtinga. Vienu atveju asmuo gali turėti mažai, bet didelių, daug cholesterolio turinčių didelio tankio lipoproteinų dalelių, kurios veikia prastai. Kitu atveju tai gali reikšti daug mažų didelio tankio lipoproteinų dalelių, turinčių mažai cholesterolio, bet pasižyminčių geresne funkcija. Trečiuoju atveju galime matyti tarpinį variantą – vidutinio dydžio ir vidutiniško efektyvumo daleles. 

Būtent todėl vien „gerojo“ cholesterolio rodiklis neleidžia tiksliai įvertinti širdies ir kraujagyslių ligų rizikos. Vis dėlto, nors nustatę didelio tankio lipoproteinų dalelių skaičių gautume daugiau informacijos, tokie tyrimai šiuo metu yra sudėtingi ir brangūs, todėl kasdienėje klinikinėje praktikoje vis dar nėra plačiai taikomi.

Dar svarbiau nei nustatyti didelio tankio lipoproteinų kiekį yra suprasti, kaip šios dalelės veikia, t. y. gebėti įvertinti jų funkciją. Vienas geriausių būdų tai padaryti – nustatyti vadinamąją cholesterolio išnašos gebą. Šis rodiklis parodo, kaip efektyviai didelio tankio lipoproteinų dalelės sugeba surinkti perteklinį cholesterolį iš mūsų audinių ir kraujagyslių sienelių ir pernešti jį į kepenis, kur jis pašalinamas iš organizmo. Būtent šis procesas yra siejamas su apsauga nuo širdies ir kraujagyslių ligų – kuo efektyviau jis vyksta, tuo mažesnė prognozuojama širdies ir kraujagyslių ligų rizika. 

Tačiau ne visada didelio tankio lipoproteinų dalelės veikia taip, kaip turėtų. Tyrimai rodo, kad, esant lėtiniam uždegimui, sergant cukriniu diabetu ar metaboliniu sindromu, šios dalelės gali tapti disfunkcinės – prarasti savo apsaugines savybes ir netgi prisidėti prie širdies ir kraujagyslių ligų vystymosi. Tai tik dar kartą įrodo, kad mums itin svarbu žinoti ne tik šių dalelių kiekį, bet ir jų kokybę bei funkcinį pajėgumą. 

Ieškoma paprastesnio būdo įvertinti didelio tankio lipoproteinų funkciją

Mokslininkams supratus, kad vien „gerojo“ cholesterolio kiekio nepakanka siekiant įvertinti apsauginį didelio tankio lipoproteinų poveikį, vis daugiau dėmesio imta skirti šių dalelių funkcijos tyrimams. Vienu svarbiausių funkcinių rodiklių išlieka cholesterolio išnašos geba. Teoriškai, kuo ji didesnė, tuo geriau didelio tankio lipoproteinai apsaugo mūsų organizmą nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Tačiau cholesterolio išnašos gebos įvertinimas yra sudėtingas, brangus ir reikalauja itin specializuotų laboratorijų, todėl kasdienėje medicinos praktikoje nėra taikomas. 
Dėl šios priežasties mokslininkai aktyviai ieško paprastesnių, lengviau prieinamų pakaitinių žymenų, kurie padėtų nustatyti didelio tankio lipoproteinų dalelių efektyvumą. Vienas perspektyviausių kandidatų yra apolipoproteinas A1, pagrindinis baltymas, esantis didelio tankio lipoproteinų dalelėse ir būtinas jų funkcijai. Jei apolipoproteino A1 kiekis būtų glaudžiai susijęs su cholesterolio išnašos geba, jis galėtų tapti labai patogiu ir kasdienėje medicinos praktikoje pritaikomu žymeniu. Būtent šį klausimą ir kėlė mūsų komanda vykdydama tyrimą.

Atlikome išsamią mokslinės literatūros peržiūrą, siekdami identifikuoti tyrimus, kurie vertino ryšį tarp šių dviejų rodiklių. Atrinkome 19 tyrimų, atitinkančių paieškos kriterijus, kuriuose iš viso dalyvavo 4967 asmenys. Tai leido gana dideliu mastu įvertinti, koks ryšys yra tarp apolipoproteino A1 ir cholesterolio išnašos gebos. 

Rezultatai parodė, kad ryšys egzistuoja, tačiau jis tėra vidutinio stiprumo. Paprastai tariant, apolipoproteino A1 kiekis nėra patikimas didelio tankio lipoproteinų dalelių funkcijos atspindys. Dar svarbiau, kad nors apolipoproteino A1 matavimas laboratorijose yra patikimas, cholesterolio išnašos gebos įvertinimo metodikos labai skiriasi, o tai trukdo šį tyrimą pritaikyti plačiau. 

Mūsų neapsaugos „nematomas sargybinis“

Svarbiausia žinia, kurią turėtų įsiminti kievienas, yra gana paprasta – vadinamojo „gerojo“ cholesterolio, arba didelio tankio lipoproteinų cholesterolio, rodiklis neatskleidžia, kaip veikia šios dalelės. Net ir didelis jo kiekis kraujyje nereiškia, kad esame apsaugoti nuo širdies ir kraujagyslių ligų. 

Atsisakę „gerojo“ cholesterolio mito, galime daugiau dėmesio skirti mokslu ir įrodymais pagrįstoms širdies ir kraujagyslių ligų prevencijos priemonėms. Jų pagrindas išlieka tas pats: gyvenimo būdo keitimas, gydytojo paskirtų vaistų vartojimas ir supratimas, kad atsakomybė už savo sveikatą tenka ne „nematomam sargybiniui“, o mums patiems.

Autoriai Linas Černiauskas ir prof. dr. Dovilė Karčiauskaitė

VU informacija