Kodėl žemės ūkiui trūksta žmonių?

Ne „tingus jaunimas“, o pasikeitęs pasirinkimas

Atsakymas nėra toks paprastas. Darbuotojų trūkumas žemės ūkyje šiandien yra ne vien atlyginimo problema. Jis rodo daug gilesnius pokyčius – pasikeitė pats žemės ūkis, kaimo gyvenimas, darbuotojų lūkesčiai ir profesijos, kurių reikia šiuolaikiniam ūkiui. Todėl verta klausti ne tik, kodėl žmogus nenori sėsti prie traktoriaus vairo už 4 tūkst. Eur, bet kodėl šiuolaikiniam ūkiui vis sunkiau rasti žmogų, kuris norėtų ir galėtų jame dirbti ilgą laiką?

Darbuotojų trūkumas kaime neretai aiškinamas paprastai – jaunimas nenori dirbti, visi nori patogaus gyvenimo mieste, o fizinio darbo vengia. Toks paaiškinimas patogus, tačiau pernelyg paprastas. Žmogus renkasi ne vien atlyginimą. Jis renkasi ir darbo stabilumą, darbo laiką, gyvenamąją vietą, galimybę būti su šeima bei profesijos perspektyvas. Ūkininkas gali pasiūlyti labai gerą atlyginimą, tačiau jeigu darbas yra sezoniškas, intensyviausiu metu reikalauja ilgų darbo valandų, o kitais metų laikais darbo yra gerokai mažiau, darbuotojui kyla visiškai racionalus klausimas, kaip atrodys jo gyvenimas po metų ar penkerių?

Pridėkime prie to kaimo realybę. Kai kur uždaromos mokyklos ir darželiai, retėja viešojo transporto maršrutų ir reisų, tolsta medicinos ir kitos paslaugos. Jaunai šeimai darbo vieta kaime yra tik viena gyvenimo dalis. Ji turi galvoti ir apie vaikų ugdymą, susisiekimą, būstą, socialinę aplinką. Todėl 4 tūkst. Eur atlyginimas gali būti labai patrauklus, tačiau jis nebūtinai kompensuoja nestabilų darbo ritmą, gyvenimo kaime nepatogumus ir ateities neapibrėžtumą. Problema ta, kad ūkininkas šiandien konkuruoja ne tik dėl darbuotojo rankų. Jis konkuruoja dėl žmogaus laiko, gyvenimo būdo ir ateities pasirinkimo.

Traktorininkas tampa technologijų specialistu

Dar vienas svarbus darbuotojų trūkumo aspektas dažnai lieka nuošalyje. Šiuolaikiniam ūkiui reikia ne tokio darbuotojo, kokio reikėjo prieš dvidešimt ar trisdešimt metų. Modernus traktorius ar kombainas šiandien yra sudėtinga technologinė sistema, kurioje integruotos GPS, automatinio vairavimo, tiksliojo ūkininkavimo, duomenų kaupimo ir kitos sistemos. Todėl operatoriui neužtenka mokėti vairuoti. Jis turi suprasti technikos duomenis, tinkamai sureguliuoti įrangą, pastebėti gedimus ir priimti sprendimus, nuo kurių priklauso darbo našumas bei išteklių sąnaudos.

Kitaip tariant, šiuolaikiniam ūkiui reikia ne tiesiog traktorininko ar kombainininko, o technologijų operatoriaus. Čia ir atsiranda paradoksas – ūkiai investavo milijonus į techniką, tačiau žmogaus, kuris ją valdo, kvalifikacija ne visada spėjo paskui technologinę pažangą. Vis dar dažnai įsivaizduojame žemės ūkio darbuotoją kaip žmogų, kuris daugiausia vairuoja techniką ir atlieka fizinį darbą. Tačiau šiuolaikinis ūkininkavimas vis labiau tampa technologijų, duomenų ir žinių veikla. Todėl darbuotojų trūkumas yra ne tik darbo rinkos, bet ir švietimo bei profesinio rengimo problema. Ar profesinio mokymo sistema pakankamai greitai prisitaiko prie žemės ūkio technologijų kaitos? Ar jaunas žmogus gali išmokti dirbti su šiuolaikine technika dar prieš ateidamas į konkretų ūkį?

Čia svarbus ir paties verslo vaidmuo. Ūkininkas ne visada gali tikėtis rasti visiškai paruoštą specialistą. Kaip ir kitose technologijų srityse, dalį darbuotojų teks užsiauginti patiems – suteikti galimybę mokytis, kelti kvalifikaciją ir pamažu prisiimti daugiau atsakomybės. Todėl vien atlyginimo didinimas darbuotojų trūkumo neišspręs. Jei darbo vieta reikalauja vis aukštesnės kvalifikacijos, turime investuoti ne tik į traktorių ar kombainą, bet ir į žmogų, kuris jį valdo.

Ūkiai didėjo, o kaimo darbo rinka keitėsi

Darbuotojų trūkumas yra ir ilgalaikių struktūrinių pokyčių pasekmė. Per pastaruosius dešimtmečius Lietuvos žemės ūkis tapo produktyvesnis – ūkiai stambėjo, technika darėsi vis galingesnė, automatizacija mažino rankų darbo poreikį. Tai natūrali ekonominės pažangos dalis, tačiau kartu keitėsi ir kaimo darbo rinka – mažėjo smulkių ūkių, tradicinių darbo vietų ir gyventojų. Žemės ūkis tapo efektyvesnis, tačiau vietinės darbo jėgos pasiūla sumažėjo.

Yra ir kita šio proceso pusė. Lietuvos žemės ūkis daug investavo į gamybos efektyvumą, tačiau didelė jo dalis tebėra orientuota į žaliavų gamybą ir eksportą. Tai leidžia didinti produktyvumą, bet nebūtinai kuria daugiau pridėtinės vertės Lietuvoje ar daugiau kokybiškų darbo vietų kaime. Didesnė vertė sukuriama vėlesniuose grandinės etapuose – perdirbant žaliavas, kuriant produktus ir prekės ženklus, organizuojant pardavimą bei kuriant ryšį su vartotoju.

Todėl darbuotojų trūkumą verta matyti ir kaip mūsų žemės ūkio ekonominio modelio problemą. Jei daugiausia gaminame žaliavas, darbuotojų poreikis natūraliai labiau priklauso nuo sezono, rinkos ir gamybos masto. O perdirbimas, logistika, rinkodara, maisto produktų kūrimas ir kitos aukštesnės pridėtinės vertės veiklos galėtų kurti daugiau stabilių, kvalifikuotų darbo vietų visus metus. Kitaip tariant, klausimas nėra vien kaip rasti daugiau žmonių žemės ūkiui. Ne mažiau svarbu klausti, kokias darbo vietas ir kokią vertę pats žemės ūkis kuria žmogui, regionui ir Lietuvai.

Sezoninis darbas ir nelanksti sistema

Žemės ūkis turi vieną ypatingą savybę – jo darbo ritmą labai stipriai lemia gamta. Javapjūtės ar derliaus nuėmimo metu darbuotojų gali reikėti labai intensyviai, o po kelių mėnesių jų poreikis gerokai sumažėja. Sėjos, derliaus nuėmimo ar kitų darbų laikotarpių neįmanoma suplanuoti taip tiksliai, kaip gamykloje – vienas lietus ar kelios saulėtos dienos gali pakeisti visos savaitės planus. Todėl žemės ūkiui reikia lankstesnių darbo organizavimo sprendimų. Kartais atrodo, kad mūsų darbo teisės ir administravimo sistema labiau pritaikyta standartinei darbo vietai, kur žmogus dirba panašiu grafiku ištisus metus, o ne ūkiui, kuriame darbo intensyvumą diktuoja gamta.

Žinoma, darbuotojų teisės turi būti apsaugotos. Lankstumas neturi reikšti mažesnių socialinių garantijų – jis turi reikšti galimybę teisėtai ir paprasčiau prisitaikyti prie realaus darbo poreikio. Tarp darbuotojo apsaugos ir nereikalingo administracinio sudėtingumo yra didelis skirtumas. Jeigu javapjūtės metu ūkininkas daugiau laiko priverstas skirti darbo apskaitai ir administravimui negu darbų organizavimui, turime pripažinti, kad sistema veikia ne taip, kaip turėtų.

Užsieniečiai – pagalba, bet ne strategija

Darbuotojų trūkumo sąlygomis natūraliai atsigręžiama į darbuotojus iš užsienio. Kai kuriuose ūkiuose jie jau tapo svarbia darbo jėgos dalimi. Tai gali būti racionalus sprendimas, ypač kai vietinėje darbo rinkoje reikalingų žmonių tiesiog nėra. Tačiau darbuotojai iš užsienio neturėtų tapti vieninteliu atsakymu į struktūrinę problemą. Jeigu žmogus atvyksta tik keliems mėnesiams, išsprendžiame konkretaus sezono problemą, tačiau neatsakome į klausimą, kaip ūkyje turėti kvalifikuotą ir lojalų darbuotoją po penkerių ar dešimties metų.

Be to, šiuolaikiniam ūkiui reikia ne tik darbo rankų, bet ir kvalifikacijos. Patikėti sudėtingą ir brangią techniką galima darbuotojui, kuris supranta jos veikimą, geba naudotis technologijomis ir prisiima atsakomybę už rezultatą. Todėl darbuotojų atvykimas iš užsienio savaime neišsprendžia kvalifikuotų specialistų trūkumo. Užsieniečiai gali būti viena iš sprendimo dalių, tačiau jie negali pakeisti ilgalaikės Lietuvos žemės ūkio žmogiškųjų išteklių politikos. Jei nenorime kiekvieną sezoną iš naujo ieškoti, kas nuims derlių, turime investuoti į žmones, jų kvalifikaciją ir sąlygas, kuriomis jie žemės ūkyje norėtų dirbti ilgą laiką.

Ką galima pakeisti?

Pirmiausia turime pakeisti požiūrį į patį darbuotoją. Ūkis, kuris kiekvieną pavasarį iš naujo ieško „žmogaus ant traktoriaus“, visada susidurs su ta pačia problema. Daug tvaresnis kelias – auginti specialistą pačiame ūkyje. Ūkininkas gali investuoti į jauno žmogaus mokymą, kvalifikaciją, vairavimo kategorijas, technikos gamintojų mokymus. Tai kainuoja, tačiau kvalifikuotas ir lojalus darbuotojas taip pat yra investicija.

Antra, reikia galvoti apie darbuotojo užimtumą visus metus. Jeigu žmogus ūkiui reikalingas tik keturis mėnesius, natūralu, kad likusį laiką jis ieškos kito darbo. Kai kuriuose ūkiuose žemės ūkio gamybą būtų galima derinti su technikos priežiūra, perdirbimu, energetika, miškininkyste ar kitomis veiklomis. Taip sezoninis darbas galėtų tapti stabilesne profesija.

Trečia, daugiau galimybių suteikia kooperacija. Ne kiekvienam ūkiui reikia turėti savo inžinierių, mechaniką ar kitą specialistą visą darbo dieną. Keli ūkiai galėtų kartu samdyti kvalifikuotą darbuotoją ir taip sukurti jam stabilesnę darbo vietą, o sau – pasidalyti išlaidas. Ketvirta, būtina stiprinti profesinio mokymo ryšį su realiais ūkiais. Jaunas žmogus turėtų mokytis ne tik klasėje, bet ir dirbdamas moderniame ūkyje. Tuomet ūkis tampa ne tik darbo vieta, bet ir mokymosi aplinka.

Valstybė turi investuoti ne tik į techniką

ES parama Lietuvos ūkiams neabejotinai padėjo modernizuotis. Tačiau pati parama savaime negarantuoja nei didesnės pridėtinės vertės, nei stipresnių ir mažiau nuo paramos priklausomų verslų. Todėl ateities paramos kriterijus neturėtų būti vien tai, kiek technikos nupirkta ar kiek gamybos pajėgumų sukurta. Ne mažiau svarbu, kiek ūkis tapo produktyvesnis, atsparesnis, savarankiškesnis ir kiek daugiau vertės sukuria Lietuvoje. Šiandien vis aiškiau matome ir kitą ribojantį veiksnį – žmogų. Galime turėti moderniausią traktorių, tačiau jis nedirbs be žmogaus, kuris mokėtų juo naudotis. Galime turėti puikią fermą, tačiau jos potencialas nebus išnaudotas, jeigu trūks kvalifikuotų darbuotojų.

Todėl ateities paramos politikoje daugiau vietos turėtų atsirasti žmogiškajam kapitalui – profesiniam mokymui, darbuotojų kvalifikacijai, specialistų pritraukimui ir išlaikymui bei gyvenimo sąlygoms kaime. Kartu turime investuoti į technologijas, kurios mažina priklausomybę nuo žmogaus ten, kur jo trūksta. Automatizacija, robotizacija ir dirbtinis intelektas gali perimti dalį rutininių darbų, tačiau kartu didins kvalifikuotų specialistų poreikį. Tai reiškia, kad turime ruoštis ne mažesniam, o kitokiam žmogaus vaidmeniui žemės ūkyje.

Trūksta ne rankų, o naujo požiūrio

Darbuotojų trūkumo žemės ūkyje neišspręs vien didesnis atlyginimas. Tačiau tai nereiškia, kad atlygis nesvarbus. Priešingai – sąžiningas ir konkurencingas atlygis yra būtina bet kokio sprendimo sąlyga. Tačiau žmogus renkasi ne tik atlyginimą. Jis renkasi profesiją, darbo sąlygas, gyvenimo būdą, stabilumą ir ateitį. Todėl turime iš naujo pažvelgti į žemės ūkio darbuotoją. Tai nebūtinai turi būti žmogus, kuris keliems mėnesiams „ateina padėti ūkiui“. Tai gali būti kvalifikuotas specialistas, kuris mokosi, naudojasi technologijomis, prisiima atsakomybę ir kartu su ūkiu kuria savo profesinę ateitį.

Galbūt todėl klausimą turėtume formuluoti ne taip: „Kodėl žmonės nenori dirbti kaime net už 4 tūkst. Eur?“ Daug svarbesnis klausimas būtų: „Kokį darbą ir kokią ateitį mes siūlome žmogui, kurio šiandien taip trūksta?“ Atsakymas į šį klausimą daug pasakys ir apie Lietuvos žemės ūkio ateitį. Žemės ūkis jau tapo aukštųjų technologijų sektoriumi. Dabar turime pasirūpinti, kad toks pat modernus taptų ir mūsų požiūris į žmogų, kuris valdo tas technologijas.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.