Kokybės ženklas šilauogėms – „Rakto skylutė“

Plungės rajono Prūsalių kaime 4 ha plote šilauoges auginanti jaunoji ūkininkė Eglė Dužinskaitė šią savaitę skina paskutines uogas. Dieną praleidus uogyne, vakare jai dar teks jas išvežioti užsakovams, kurie su Egle dažniausiai susisiekia per socialinius tinklus. Ne pirmi metai, kai daugėja žmonių, norinčių pirkti būtent jos išaugintas uogas, nes jaunosios ūkininkės produkcija ženklinama sveikatai palankesnių maisto produktų simboliu „Rakto skylutė“.

Net patranka nepadėjo

Kodėl šilauogės, o ne, pavyzdžiui, avietės, gervuogės ar obelų sodas? Išgirdusi klausimą, Eglė nusijuokia ir rodo mūsų link žingsniuojantį Rimą Dužinską. „Tai buvo tėčio idėja. Jis norėjo investuoti į ekonomiškai naudingesnę ateitį. Kai tikrai apsisprendėme, ką darysime, pradėjome domėtis ne vien šilauogių veislėmis ar kokį derlių jos duoda, – pasakojo mergina. – Domino viskas: žemės paruošimas, sodinimas, priežiūra, uogų realizacija, tad žiūrėjome filmuotą medžiagą internete, sekėme laidas per televiziją, važinėjome į seminarus...“ „Ir vis tiek mokėmės ne iš svetimų, o iš savo klaidų, – pridūrė priėjęs R. Dužinskas. – Klausėte, kodėl šilauogės? Krūmai – ilgaamžiai. Derlingi būna 25–30 metų. Jei tikėtume teorija, per sezoną vienas krūmas gali užauginti nuo 6 iki 10 kg uogų. Mums iki to dar labai toli – kol kas vidutiniškai nė dviejų kilogramų nepriskiname.“

Pasiteiravus, kokių klaidų jie darė, Eglė ėmė vardyti: „Įsitikinome, kad krūmų neverta sodinti tol, kol neišnaikintos visos piktžolės. Sklypą būtina aptverti, nes mums jau pačią pirmą žiemą stirnos krūmelius „nugenėjo“. Reikia nusipirkti tinklų, kurie derlių apsaugotų nuo paukščių. Kitos priemonės nelabai padeda. Vienais metais net dujinę patranką turėjome. Ne vienas plungiškis sakė, kad savo sodų bendrijose jos bumbsėjimų girdėję, o paukščiai... Jie prie bet kokių priemonių pripranta ir prisitaiko, tad ir patranka, beje, kaip ir kitos priemonės, nedaug tepadėjo. Šiemet po paukščių smaližių antpuolio vienos veislės šilauogių nė skinti nereikėjo.“

„Kada atsipirks? Nežinau“

E. Dužinskaitė valdo 10 ha žemės. Keturis paskyrė šilauogėms, likusius apsėja grūdinėmis kultūromis. Ar žada savo uogyną plėsti? Vos to paklausus, tėvas ir dukra iškart prisiminė 2016-uosius – šio projekto įgyvendinimo pradžią. Kas savo sode turi bent vieną šilauogių krūmą, gerai žino, kokią gilią duobę jį sodinant reikia iškasti ir kiek daug durpių į ją pripilti. O Eglės šeima pasodino ne vieną ar kelis, o net 8 tūkst. krūmų. „Sodinome trimis etapais, – „Ūkininko patarėjui“ pasakojo R. Dužinskas. – Tranšėjas kasėme ekskavatoriumi, durpes didžiulės mašinos net iš trijų durpynų vežė, o kiek dar kitų darbų darbelių, kiek investicijų reikėjo! Jei dabar Eglė sumanytų panašų projektą įgyvendinti, kažin ar besutikčiau.“

Į pokalbį įsiterpusi mergina aiškino, kad į kiekvieną sklypą pasodino po dvi veisles: ‘Bluecrop’, ‘Reka’, ‘Chanticleer’, ‘Hardyblue’, ‘Patriot’ ir ‘Bluejay’. „Parengiau projektą ir kaip jaunoji ūkininkė gavau 32 tūkst. Eur paramos. Už tuos pinigus pirkome sodinukus, tvorą, laistymo sistemą, mulčiavimo agregatą, – dėstė optimistiškai nusiteikusi Eglė. – Didžiausia investicija –durpės, tačiau pagal projekto sąlygas jų pirkti nebuvo galima. Klausiate, kada visa tai atsipirks? Nežinau. Tik už pačių pirmųjų uogų kilogramą gaunu po 6 Eur, vėliau kaina krinta. Be to, uogas pardavinėju ne tik Plungės prekyvietėse, ne tik po namus jas užsakovams išvežioju, bet ir kviečiu šilauogių norinčius žmones atvažiuoti į uogyną ir patiems prisiskinti tiek uogų, kiek nori. Už tas, kurias nusiskynė patys, pirkėjai moka gerokai mažiau.

Taip, darbo daug. Ar kartais nepagalvoju, kad norėčiau viską mesti? Ne. Jei nori sulaukti grąžos, nereikia blaškytis, ir viskas bus gerai.“

Šilauogės – skanios, tačiau joms prižiūrėti reikia daug rankų darbo. Jų skinti su technika neįmanoma, nes ant krūmo uogos noksta ne vienu metu. Prie to paties krūmelio tenka grįžti po kelis kartus, o kai tų krūmų net aštuoni tūkstančiai... Tarpueiliuose žolė nupjaunama ir mulčiuojama, tačiau aplink krūmus augančias piktžoles tenka ravėti, o kur dar genėjimas, tręšimas. Bet pats sunkiausias

darbas – uogų skynimas. Per 8 valandas žmogus gali priskinti nuo 8 iki 10 kg. Eglė minėjo, kad jos mamos Loretos niekas nepralenkia – uogas ji skina greičiau už visus. Ir ne tik. „Mama iš šilauogių verda labai skanią uogienę ir moka jas užšaldyti“, – pasakojo ŪP pašnekovė.

Užraugtas pirmasis vynas

Baigusi Plungės „Saulės“ gimnaziją, E. Dužinskaitė įstojo į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą, kur studijavo farmaciją. Baigusi mokslus dirbo vaistinėje, bet visą laiką jautė, kad nori ne to. Išėjusi iš darbo, rūpinasi savo ūkiu ir mokslais Klaipėdos valstybinėje kolegijoje, kurią baigusi taps kvalifikuota maisto technologe. „Pasakyk, kad šiemet užraugei pirmojo savo šilauogių vyno, juk tai susieta su tavo būsimąja specialybe“, – priminė Eglei R. Dužinskas. Mergina šiek tiek sumišo ir skubėjo paaiškinti, kad dar neaišku, pasiseks ar ne, nes vyną reikės brandinti nuo metų iki pusantrų.

Ar jaunajai ūkininkei pavyks pagaminti ypatingo skonio ir kvapo vyno, kol kas neaišku, bet jos užaugintos uogos – gražios, skanios ir atitinka kokybės reikalavimus. Tad Plungės rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras Sveikatos apsaugos ministerijai pasiūlė, kad E. Dužinskaitės užaugintos uogos būtų žymimos „Rakto skylute“.

Roma MĖČIENĖ

ŪP korespondentė

Autorės ir Eglės DUŽINSKAITĖS nuotraukos

2021-09-11

rakto skylutė, Eglė Dužinskaitė, šilauogės