Kombainas „Nemunas“ į kviečių laukus neišplaukė

Iš valstybės biudžeto išplaukė milijonai absurdo idėjai paremti

Nevaldomų emocijų klestėjimo metais plūstelėjo Lietuvos gerovės kūrimo idėjos. Visose ūkio šakose, kaip iš K. Sajos grotesko „Mamutų medžioklė“, iškilo neregiai vedliai, ketinantys gal po penkerių metų nuvesti visuomenę į gerovės olimpą. Vieni kūrė lietuviškus traktorius, kiti konstravo jiems variklius, treti ėmėsi gaminti vienkartinius švirkštus. Tik visą tą minėtą jų veiklą reikia pažymėti didelėmis kabutėmis. Sunku šiandien patikėti, tačiau kelios dešimtys kombainų buvo pagaminta. Naivūs tuomečiai aukšti valdininkai tokiems idėjų įgyvendintojams lengva ranka seikėjo milijonus litų. Kur dabar tie pinigai?

Pakeliui į vilčių išsipildymą Atkūrus nepriklausomybę že­mės ūkyje iškilo didelių prob­lemų. Sugriuvus kolūkinei sant­varkai atsirado daugybė smul­kių ūkių. Pirmiausia trūko žemės ūkio technikos. Vietoje kolūkių susibūrusios žemės ūkio bendrovės negalėjo padėti pasirinkusiesiems savarankiškai ūkininkauti. Jos pačios gavo ne kažin kokį palikimą. Labiausiai stokota derliaus nuėmimo mašinų. Stebėdami padėtį žemės ūkyje mokslininkai ieškojo sprendimų, kaip pagelbėti žemdirbiams. Prof. Liudviko Špoko žiniomis, šia tema vyko daug posėdžių tuomečiame Žemės ūkio mechanizacijos ir elektrifikacijos institute Raudondvaryje. Šio instituto ir Lietuvos žemės ūkio akademijos mokslininkai bei Žemės ūkio ministerijos pareigūnai puoselėjo mintį turėti lietuvišką javų nuėmimo kombainą. Pagaliau buvo apsispręsta netrukus pradėti jo gamybą.

Pamatė ir susižavėjo danų seniena Lietuviško kombaino modeliui parinkti buvo sudaryta darbo grupė. Ją sudarė „specialistai“ ir, žinoma, Žemės ūkio ministerijos pareigūnai. Prieš apsispręsdami lietuviško kombaino modelio kūrėjai šniukštinėjo po Vakarų Europos šalių žemės ūkio parodas, dairėsi į mažesnius kombainus. Tačiau nė vienas netiko, nes visi buvo savaeigiai ir brangūs. Todėl nusižiūrėta į jau patvoryje pastatytą ir nebegaminamą danų kompanijos pusiau pakabinamą kombainą IF MS908E/MS910E, kainavusį 50 tūkst. JAV dolerių. Modelio pasirinkimą didžia dalimi ir lėmė kaina. Mūsų inžinieriai apskaičiavo, kad Lietuvoje pagamintas toks kombainas kainuos iki 40 tūkst. litų. Nauji, tuo metu Lietuvoje dar populiariausi kombainai „Don“, „Jenisiej“, „Niva“ kainavo nuo 250 iki 450 tūkst. litų.

Pasirinkdami apsiriko?.. Minėtoje kombaino modelio parinkimo grupėje dalyvavo ir tuo metu tituluočiausias kombainų žinovas Žemės ūkio akademijos (dabar Aleksandro Stulginskio universitetas) profesorius L. Špokas. Nepaisant to, kad modelio parinkimo protokolas visų pasirašytas, dabar profesorius dievagojasi, jog jis nesutiko su tokiu darbo grupės pasirinkimu, o siūlė gaminti savaeigį pagal suomių „Sampo 500“ kombaino modelį. Tačiau profesoriaus argumentai kitų grupės narių neįtikino. Svarbiausias jo argumentas, pasak L. Špoko, buvo tai, kad traktorius ir per javapjūtę yra reikalingas, o čia jis turi traukti kombainą. „Neteisinga naudoti traktorių kaip kombaino traukiamąją jėgą. O dabar... traktorius pakinkytas kaip arklys į vežimą“, – ironiškai šyptelėjo profesorius. Profesorių pasirašyti kombaino modelio protokolą suviliojo pasiūlytas uždarbis. „Jie pažadėjo su manimi sudaryti sutartį toliau prižiūrėti jo gamybą, pasirūpinti jo atestavimu. Ir už tai galėjau truputį uždirbti, o kas tuo metu būtų atsisakęs tokio pasiūlymo?“ – retoriškai klausė prof. L. Špokas. Tai pačiai darbo grupei buvo pavesta pirmiausia surasti Lietuvoje būsimo kombaino gamintoją. Tam reikalui tinkamiausia pasirodė iki smulkiausio varžtelio išsaugojusi sovietinį palikimą Radviliškio mašinų gamykla. Joje ir buvo vykusiai nukopijuotas danų muziejinis eksponatas. Kombainas perkrikštytas „Nemuno“ vardu.

Gamintojai patyrė fiasko Inžinierių nuomone, radviliškiečiai pirmąjį kombainą 1996 m. pagamino nepriekaištingai. Tokią išvadą padarė Mašinų bandymų stoties (MBS) specia­listai. Buvo nutarta pagaminti visą jų partiją. Kombainas buvo šiek tiek patobulintas – vietoj platforminių buvo sudėti „Sampo“ kombaino klavišiniai kratikliai, o Žemės ūkio mechanizacijos ir elektrifikacijos institutas patobulino kūlimo aparatą. Po patobulinimų kombainas pavadintas JK-3 „Nemunas“. „Bet kas iš tų tobulinimų, jeigu toks kombainas neperspektyvus. Tiksliai nežinau, bet atrodo, kad tų kombainų parduota gal šeši ar septyni. Kitus gal pavyko kur nors užsienin iškišti. Kadangi tų kombainų niekas nepirko, po metų ar poros jų gamyba buvo nutraukta“, – „ŪP“ pasakojo lietuviško kombaino „Nemunas“ istorijos momentus L. Špokas.

Nesėkmės priežastys Kai buvo rengiami kombaino brėžiniai, „specialistai“ vylėsi, kad lietuviški pusiau pakabinami kombainai bus paklausūs tarp smulkiųjų ūkininkų. Tačiau keista, kad kombaino gamybos organizatoriai nepasižiūrėjo, kas dedasi už gamyklos vartų. Kai atsivėrė sienos į Vakarus, nevaldomu srautu ėmė plūsti į Lietuvą ne tik kombainai, bet ir traktoriai, žemės dirbimo agregatai. Mūsų smulkieji ūkininkai, taip pat ir vidutinieji graibstyte graibstė jau 20 ar daugiau sezonų išdirbusius, bet dar gerai veikiančius daniškus ir vokiškus kombainus už 20–30 tūkst. litų. Taigi dvigubai pigiau negu buvo numatyta lietuviško kombaino „Nemunas“ kaina – 40 tūkst. litų. Be to, Vakarų firmų kombainai, kad ir gerokai naudoti, yra savaeigiai, o lietuviškam reikėjo traktoriaus. Tuo metu, kai masiškai buvo gabenami naudoti kombainai iš Vakarų, per dvejus metus (1997–1998) buvo pagaminti 65 kombainai (!), iš kurių Lietuvoje buvo nupirkti tik penki.

Kodėl už klaidas mokama iš visuomenės kišenės? „Ūkininko patarėjas“ dar 1999 m. rašė apie lietuviško kombaino idėjos absurdą. Būtų galima neprisiminti šio mūsų mokslininkų ir specialistų nevykusio sprendimo, jeigu už jį nebūtų iš valstybės kišenės sumokėta apie 7 mln. litų. Buvęs AB „Radviliškio mašinų gamykla“ generalinis direktorius Jonas Žėkas (jau išėjęs Anapilin) minėjo būtent tokią investicijų į kombaino gamybą sumą. Kelia abejonių ir uogų skynimo kombaino „Jovaras“ perspektyvos. Į jo gamybą toje pačioje Radviliškio mašinų gamykloje investuota apie 3 mln. litų. Šio kombaino kaina be PVM – 43 094,40 litų. Čia ir vėl beveik ta pati situacija, kaip ir su kombainais. Naudotų lenkiškų ar suomiškų uogų skynimo kombainų galima nusipirkti dvigubai pigiau. Be to, kam Lietuvai reikalinga tokia gamykla, jeigu serbentus augina tik 20 ūkininkų?.. Neseniai vietiniame Radviliškio r. laikraštyje „Mūsų kraštas“ buvo išspausdintas rašinys „Mašinų gamyklai praėję metai buvo nelengvi“ rašyta: „Akcinė bendrovė iš darbo atleido keliolika darbuotojų, pasklido gandai, kad 66-uosius metus gyvuojanti įmonė bankrutuoja. Kalbos apie gamyklos bankrotą sustiprėjo mirus vienam iš pagrindinių įmonės akcininkų (...) Jonui Žėkui. Dabartinis įmonės direktorius Romualdas Rakutis patikino, kad gandai šiek tiek perdėti...“ Lietuvos Respublikos Prezidentė metiniame pranešime sakė: „Valstybės biudžetas yra kiekvieno mūsų piniginė – turime atidžiau stebėti, kur ir kam leidžiami pinigai. Žiūrėdami pro pirštus pražiūrime milijonus ES paramos. Išmontuotas Alytaus sniego kalnas, neveikiantis krizių centras, milžiniškos sporto arenos, reikalaujančios didelių išlaikymo sąnaudų, stovi kaip paminklai netoliaregiškumui.“ Deja, tokių paminklų ir dabartiniai valdininkai nenori nei matyti, nei apie juos girdėti – už neišmanymą, nekompetentingumą niekas nebaudžiamas. Todėl ir „klystama“, ir nuolat daugėja tokių paminklų. Gal „klystama“ pelningai?

Polikarpas RAGOŽIS „ŪP“ korespondentas

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.