KPD Paveldosaugos bibliotekos lobis – J. Čechavičiaus fotografijos

Jo palikimą sudaro daugiau kaip 300 fotografijų ir stiklo negatyvų su Vilniaus panoramų, bažnyčių, gatvių, apylinkių vaizdais. Didžiausią jo rinkinį saugo Lietuvos nacionalinis muziejus, 2016 m. išleidęs 389 p. J. Čechavičiaus fotografijų albumą. Jame – ir KPD Paveldosaugos bibliotekoje saugomų Vilniaus vaizdų nuotraukos.

J. Čechavičius buvo pirmasis fotografas, savo nuotraukose užfiksavęs Vilnių. Taip pat jis yra pirmasis, nuotraukose įamžinęs Vilniaus bažnyčių interjerus. Jo palikimas – neįkainojama vertybė paveldu besidomintiems.

Gimęs Vitebsko gubernijoje (dabartinė Baltarusija), Vilniuje įsikūrė 1865 m. ir čia praleido visą likusį gyvenimą. Prieš tai fotografijos meno mokęsis Paryžiuje, iki apsigyvenimo Vilniuje, J. Čechavičius daug keliavo po Rusijos imperijos miestus, kaip pats yra rašęs, fotografavo istoriniu požiūriu vertingas vietoves. Pragyvenimui užsidirbdavo fotografuodamas portretus. Vieną pirmųjų fotografijos studijų buvo atidaręs ir Kijeve, fotoatelje – Vitebske. Tačiau 1863 m. birželio 26 d. fotoatelje buvo uždaryta ten radus sukilėlio drabužiais apsirengusio Valentino Verygos nuotrauką.

Po ilgai trukusių nemalonumų Vitebske J. Čechavičius 1865 m. persikėlė į Vilnių. Šių metų pavasarį J. Čechavičiui buvo išduotas leidimas fotografuoti Šiaurės Vakarų krašte. Kad galėtų fotografuoti vyriausybės leistas žemės ūkio, agronomijos ir fabrikinius  gaminius, taip pat fotografuoti vietinius kostiumus ir krašto gyventojų tipus, važiuodamas per gubernijas turėjo prisistatyti vietiniam kariniam viršininkui ir pranešti, kur ir ką fotografuos. Fotografavimas tuo metu buvo kontroliuojamas.

Iš pradžių J. Čechavičius gyveno nuomojamuose butuose ir namuose, o 1866 m. gegužę persikėlė į Antakalnį. Medinis namas, kuriame jis apsigyveno, stovėjo netoli Sluškų rūmų. Čia įkūrė ir savo fotoatelje. 1868 m. su Vilniaus miesto dūma J. Čechavičius pasirašė sutartį dėl fotografijos paviljono statybos Miesto sode. Deja, po penkerių metų paaiškėjo, kad fotografas, nepaisydamas sutarties sąlygų, kuriose kalbama apie laikiną statinį be pamatų (paviljoną) su nedidelėmis gyvenamosiomis patalpomis be rūsio ir tualeto, pasistatė ilgaamžiškesnį gyvenamąjį namą. Be to, namas buvo pastatytas ne pagal patvirtintus brėžinius ir priminė kaimo trobą. Todėl miesto dūmos posėdyje buvo nurodyta, kad J. Čechavičius pažeidė sutarties sąlygas. Jam buvo pasiūlyta nutraukti  sutartį arba pareikalauta nugriauti priestatą, arba statinio išorę pagražinti architektūrinėmis detalėmis. Fotografas su tokiais reikalavimais nenorėjo sutikti. Šį ginčą su miesto dūma padėjo išspręsti Vilniaus gubernijos architektas Nikolajus Čiaginas.

1876 m. J. Čechavičius gavo leidimą atidaryti šešių aparatų fotografijos atelje nuosavame name Botanikos gatvėje, Miesto sode. Vėliau sklypo, kuriame stovėjo jo namas ir fotoatelje, nuoma buvo pratęsta.  Fotografas įpareigotas namo išorę pagražinti „kokiais nors ornamentais“. Griežti dūmos reikalavimai buvo susiję su Sodų komisijos sprendimu Pilies, Plikąjį, Stalo, Bekešo kalnus, Botanikos ir Bernardinų sudus  bei skverą ties katedra paversti viešu parku. Miesto dūmos nuomone, Pilies skvere stovėjęs fotografo namas, primenantis kaimo trobą, darkė Miesto sodo aplinką.

J. Čechavičius nusprendė namą rekonstruoti. Buvo parengtas projektas, deja, jis liko neįgyvendintas. Po fotografo mirties namas su fotoatelje Miesto sode stovėjo iki 1892 m. Pasibaigus sklypo nuomos sutarčiai, pastatą į Šnipiškes (Chivos g. 24, dabar Giedraičių g. 10) perkėlė atelje paveldėtoja Anna se Rotte.

Prabangiausias fotografo Vilniaus vaizdų ir bažnyčių albumas saugomas Vatikano apaštalinėje bibliotekoje. Tai  vilniečių moterų dovana popiežiui 1887 m.

Vilniuje gyvenęs dailininkas Boleslovas Ruseckas (1824–1913), praėjus trims dienoms po fotografo mirties 1888 m. sausio 1 d., savo dienoraštyje taip įvertino savo bičiulio darbus:

„Fotografas labai talentingai nufotografavo daugybę mums brangių, atmintinų ir miesto, ir apylinkių, ir krašto vaizdų“.

Dienraštyje „Kraj“ paskelbtame nekrologe ypač išskiriama J. Čechavičiaus veikla dokumentuojant ir taip ateities kartoms išsaugant jau prarastą Vilnių: „Jo nuopelnai Gedimino miesto istorijai, nepaisant įvairių sunkumų, – tai keliolikos istorinių, šiandien jau neegzistuojančių pastatų fotografijos. Tai basųjų karmeličių vienuolyno Šv. Juozapo bažnyčia, pastatyta 1638 m. pakanclerio Juozapo Paco, 1865 m. uždaryta, o 1877 m. nugriauta. Pranciškonų varpinė – aukštas keturkampis bokštas, kuris, anot Kirkoro, regis, bus buvę kadaise Vilnių juosusios sienos vartais, vėliau pritaikyti varpinei, – buvo nugriauta šeštajame mūsų amžiaus dešimtmetyje. Bernardinų vienuolyno Šv. Mykolo bažnyčia, kurią fundavo garsusis Lietuvos kancleris Leonas Sapiega, uždaryta 1887 m., deja, nepavyko nufotografuoti visų toje šventovėje esančių Sapiegų antkapių. Velionis taip pat nufotografavo Vilniaus miesto apylinkes bei nuostabius Vilniaus bažnyčių interjerus ir paveikslus“.

KPD informacija