Kur iš Lenkijos uostų dingo ukrainietiški grūdai?

Karo įtaka

Kai 2022 m. Rusija užpuolė Ukrainą, jūrų prekyba buvo užblokuota, grūdų elevatoriai perpildyti, o ūkininkai bandė eksportuoti grūdus bet kokiomis priemonėmis. Pasienyje su Lenkija nusidriekė precedento neturinčios vagonų ir sunkvežimių su grūdais eilės, bandančios prasibrauti į Gdansko uostą, o Ukrainos verslas puolė skubiai investuoti į perkrovos infrastruktūros plėtrą šalies vakarinėse srityse, rašo portalas „Latifundist“.

2022 m. žiemą-pavasarį dėl Rusijos blokados visiškai nutrūko Ukrainos jūrų prekyba. Tuomet Lenkijos uostai buvo gerokai apkrauti. Be Ukrainos žemės ūkio produktų, jie pradėjo krauti žymiai daugiau degalų, naftos ir Ukrainai skirtų prekių. Pasiekus krovos piką, kai kurie Lenkijos verslininkai nusprendė investuoti į infrastruktūros projektus, ypač tuos, kurie specializuojasi grūdinių kultūrų srityje. Karo metu verslininkai padidino grūdų eksporto per Lenkijos uostus galimybes apie 40–50 proc., iki maždaug 14,5 mln. tonų per metus.

Vis dėlto padėtis pasikeitė po 2023 m. rugsėjo mėn., kai Ukraina atnaujino savo jūrų prekybą per Didžiosios Odesos uostus. Ukrainos grūdų, rūdos ir kitų prekių kroviniai buvo gabenami per Ukrainos uostus. Pramonei taip pat neigiamos įtakos turėjo draudimas importuoti keturis svarbius žemės ūkio produktus iš Ukrainos į penkias šalis: Lenkiją, Vengriją, Slovakiją, Rumuniją ir Bulgariją.

Manoma, jog pernelyg didelės Lenkijos verslininkų investicijos į specializuotus infrastruktūros projektus buvo pagrįstos optimistiniais lūkesčiais dėl prekių judėjimo. Tai ypač pastebima grūdų perkrovimo punktuose.

Pavyzdys

Tuo metu žemės ūkio bendrovė „Volyn-Zerno-Product“ („Vilia“) atsisakė statyti pieno ūkį, vietoj to trejiems metams nuomojosi terminalą Gdansko uoste, kurio pajėgumas – 30 tūkst. tonų. Tai užtikrino bendrovei stabilų eksportą ir tapo postūmiu tolesnei infrastruktūros plėtrai – sausojo uosto statybai Voluinės srityje ir grūdvežių parko plėtrai. Kiti žemės ūkio produktų gamintojai taip pat didino savo pralaidumą per Lenkijos sieną.

Tačiau šiemet „Vilia“ nusprendė atsisakyti terminalo Lenkijos uoste.

Priežastis paprasta – eksportuoti grūdus iš Ukrainos per Baltijos jūros uostus tiesiog neapsimoka. Dabar net iš Voluinės konkurencingiau gabenti grūdus per Juodąją jūrą.

Bendrovės terminalas Voluinės srityje dabar tvarko alternatyvius krovinius – metalo laužą, mineralines trąšas ir dyzeliną. Grūdai vežami rečiau – du ar trys traukiniai per savaitę. Bendrovė vadovas Jevhenas Dudka teigia, jog logistika per Lenkiją iš tikrųjų pradės veikti tik tada, kai Ukraina įstos į ES.

Trūksta krovinių

Kitoje sienos pusėje taip pat trūksta grūdų krovinių. Žemės ūkio produktų importas iš Ukrainos į Lenkiją sustabdytas daugiau nei metus, Lenkijos radijui teigia Laura Golowacz, ​​CSL logistikos grupės generalinė direktorė. Kol Lenkijos terminalai tušti, kitos šalys, pavyzdžiui, Rumunija, Vokietija ir Turkija savo uostuose uždirba, perkraudamos grūdus iš Ukrainos. Svarbu ir tai, kad šios šalys sugeba tranzitu gabenti žaliavas į trečiąsias šalis, vengdamos jų patekimo į savo vidaus rinkas.

Pasak L. Golowacz, žemės ūkio prekyba su Ukraina dėl politinių sprendimų bus ribojama dar bent metus ar dvejus, o per šį laiką Lenkija praranda ir verslą, ir savo geoekonominį vaidmenį.

Iš esmės tą parodo ir Gdansko uosto statistika. Nors šių metų pirmąjį pusmetį perkrauta daugiau nei 38,3 mln. tonų įvairiausių krovinių, tai yra 0,4 proc. daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu praėjusiais metais, tačiau grūdų perkrauta net 26 proc. mažiau, t. y. vos 1,1 mln. tonų.

Neatlaiko konkurencijos

Šiandien Baltijos jūra neatlaiko konkurencijos su Juodąja jūra, patvirtina prekybos bendrovės „Agrooiltrade“ steigėjas Serhijus Orlovskis. Jo įmonė jau daugiau nei metus aktyviai dirba Lenkijos rinkoje, tranzitu gabendama prekes per Lenkiją į Vakarų Europos šalis – Vokietiją, Italiją ir Čekiją.

Pavyzdžiui, rapsus jis pataria gabenti tranzitu per Lenkiją į perdirbimo įmones Vokietijoje. Rapsus parduoti Lenkijai ekonomiškai būtų naudinga, tačiau ji uždraudė šio derliaus importą iš Ukrainos. Todėl per jos teritoriją galimas tik tranzitas. Tačiau n et ir pigus perkrovimas, kurio kaina dabar panaši į Ukrainos, o kai kur net pigesnė, nepadaro Baltijos jūros patrauklesne.

Ukraina ES parduoda nedaug žemės ūkio produktų, daugiausia Viduržemio jūros šalims. Todėl Baltijos jūra galėtų visiškai pakeisti pietines kryptis tik tuo atveju, jei būtų nutraukta visa prekyba per Juodąją jūrą.

Dar vienas didelis Lenkijos uostų konkurentas Europoje yra Nyderlandų miestas Roterdamas, kadangi į jį gali įplaukti ir 100 tūkst. tonų gabenantys laivai bei perkrauti grūdus į plaukiojančias baržas, kurios čia atlieka sandėlių funkciją. Todėl nereikėtų tikėtis, kad Lenkijos uostai artimiausiu metu galėtų tapti pagrindiniu Europos grūdų perkrovimo centru.

Skirtumai

Lenkija ir Ukraina naudojasi skirtingomis transporto rūšimis, teigia Andrijus Abdulovas, tarptautinės grūdų ir aliejinių augalų prekybos specialistas, gyvenantis ir dirbantis Lenkijoje daugiau nei 20 metų. Ukrainoje žemės ūkio produktai gabenami geležinkeliais, o Lenkijoje – keliais. Lenkijos žemės ūkio įmonės, elevatoriai ir sandėliai paprastai nėra sujungti su geležinkelio bėgiais.

„Jiems nėra prasmės krauti grūdų į vagonus, nes nuo pietų Lenkijos iki uosto yra daugiausia 500 km. O dauguma ūkininkų grūdus veža apie 250 km, tad patogiau tai daryti keliais. Be to, vidutinis ūkio dydis čia yra 11 hektarų. Jei įprastas ūkininkas per sezoną gauna 500 tonų derliaus, kam jam tie geležinkeliai?“, – sako A. Abdulovas.

Dėl šios priežasties Ukrainos ūkininkams greičiau gabenti grūdus geležinkeliu tiesiai į Odesos uostus, nei juos krauti į vagonus Ukrainoje, kelias dienas laukti pasienyje su ES, keliauti geležinkeliu per Lenkiją ir perkrauti produkciją į laivą Lenkijos uoste. Problemą dar labiau apsunkina plačiųjų ir siaurųjų geležinkelių skirtumai. Taip pat sunkiau iš Lenkijos atgal pasiimti kitus krovinius, pavyzdžiui, trąšas: jas galima tiesiog įsigyti be muitinės formalumų Ukrainos uoste. Todėl maršrutas per Lenkiją yra brangesnis tiek laiko, tiek pinigų atžvilgiu, aiškina ekspertas.

Mažiau ukrainietiškų grūdų per Lenkiją taip pat juda ir dėl mažesnio prekybininkų skaičiaus, teigė Lenkijos logistikos bendrovės „Frontier Logistics“ savininkas Bartoszas Peczkowskis Lenkijos uostuose dirba beveik perpus mažiau grūdų prekybininkų nei Ukrainoje, ir konkurencija tarp jų mažesnė. Ukrainoje atsirado stiprių nacionalinių žaidėjų, galinčių pasiūlyti geresnes sąlygas.

Grūdų tranzitas per Lenkiją dabar yra kruopščiai kontroliuojamas. Jei prekės neišvyksta iš šalies per nustatytą laiką, logistikos įmonė prisiima atsakomybę ir gali gauti apie 2,5 mln. eurų baudą, jei nesilaiko teisės aktų. Tranzitas taip pat stebimas: visi vagonai ir sunkvežimiai su grūdais yra užplombuojami ir aprūpinti GPS siųstuvais.

Politinė dedamoji

Papildomi pajėgumai liks nenaudojami, sako S. Orlovskis. Kažkas bankrutuos, kažkas liks dirbti, bet rinka laikui bėgant prisitaikys. Kalbama ne tik apie perkrovos infrastruktūrą, bet ir apie logistiką. Lenkijos verslininkai įsigijo lokomotyvų, pastatė grūdų vagonus ir perkrovos terminalus, kurie dabar neveikia. Didžiausia krovinių gabenimo geležinkeliais operatorė „PKP Cargo“ yra ant bankroto ribos, bendrovė paskelbė apie didelio masto restruktūrizavimą ir mažina darbuotojų skaičių.

Lenkijoje parlamentas ar prezidentas gali pasikeisti, bet kiekvienas politikas gins ūkininkus, priduria S. Orlovskis. Jie turi didelę politinę įtaką, todėl bus apsaugoti subsidijomis ir nuo konkurencijos su Ukrainos grūdais.

Anksčiau kai kurie Ukrainos eksportuotojai deklaravo, kad grūdų krovinius tranzitu gabena per Lenkiją į vietinius uostus arba į Vokietiją. Jie arba jų tarpininkai Lenkijoje įsteigė juridines firmas, kad nereikėtų sudaryti muitinės garantijos ir taip sumažintų dalį išlaidų. Šie grūdai nebūtinai likdavo Lenkijoje – didžioji dalis prekių atsidūrė kitose Europos šalyse. Tačiau tokie grūdai Lenkijos statistikoje buvo rodomi kaip importuoti ir ją iškreipė.

Dauguma krovinių, deklaruotų kaip importas į Lenkiją, tiesiog buvo gabenami tranzitu, tačiau tai supykdė Lenkijos verslą. Ukrainos valdžia ir Užsienio reikalų ministerija ignoravo Lenkijos ūkininkų susierzinimą ir laiku jiems nepaaiškino, kad tai ne šalies rinkos „užtvindymas“ grūdais.

Kai ūkininkų emocijos pasiekė aukščiausią tašką, bet kokie paaiškinimai nebeturėjo prasmės: Lenkijos valdžia pradėjo įvesti apribojimus, kad nuramintų ūkininkus – nemažą šalies rinkėjų dalį. Tai yra, Ukrainos eksportuotojai mėgino sukčiauti, kad prekyba būtų lengvesnė ir pigesnė, ir dėl to jų verslas sustojo, teigia ekspertas.

Parengė Ričardas Čekutis