Lėtas sodininkavimas ir Savas Tempas

Regis, vos spėjame suktis barstydami sėklytes, pikuodami, persodindami, į žemę grąžindami mylimų gėlių gumbus, o paskui skubame laiku nuskinti, nukasti, nupjauti, išrauti, užraugti, sudžiovinti, suvalgyti... Ir taip visą sezoną. Kartais atrodo, kad kūnas lenktyniauja su mintimis, o juslės ir išvis nustoja funkcionuoti. Nespėjame pasidžiaugti pirmu daigo lapeliu, išragauti vasaros skonių, išuostyti maloniausių aromatų, netekdami to, kas yra tarp starto ir finišo. Žinoma tinklaraštininkė ir lektorė propaguoja idėją apie lėtą sodininkavimą, kuris gali padėti sugrąžinti prarastus malonumus. „Lėtumas yra ne tingumas, – akcentuoja ji. – Tai būsena, leidžianti suprasti tikruosius savo poreikius, kiekybę paversti kokybe, galimybė sumažinti bereikalingą darbą ir perteklinius to darbo rezultatus, kurie dėsningai vienaip ar kitaip keliauja į šiukšlyną.“

Danielė Vyšnia mielai sutiko pasidalyti mintimis ir su portalo skaitytojais.

„Kaipgi nepražiopsoti svarbiausių savo gyvenimo akimirkų? Kaip pasiruošti, kad joms atėjus pagautume jas už uodegos? Juk jei būsime nepasiruošę, galime net nepažinti jų… Savas tempas tam gali labai praversti! Man labai patinka anekdotas apie tempą ir tikslą – kartą blusa grįžus namo suprato, kad niekaip negali patekti vidun, nes jos šuoliukai – lygiai du sprindžiai, o namai už sprindžio. Kaip ji bešokinėtų – prašoks. Taigi, dideli šuoliukai negarantuoja rezultato. Prie jo visada tenka eiti pamažu, o net jei kažkas atrodo padaryta greitai arba spontaniškai, dažniausiai yra jau atliktų veiksmų arba įgytų žinių pasekmė.

Mes šuoliuojame myliomis… Ne, mes jau skraidome kaip viršgarsiniai lėktuvai! Vėl akistata su savimi – o koks mano asmeninis tempas? Vargeli, buvo laikas kai net nežinojau, kokius maisto produktus pirkčiau, jei reikėtų rinktis tik sau. Net ir gyvendama viena, dažnai pasiduodavau autopilotiniam apsipirkimui – kai soti parduotuvėje, tai visokios brangios keistenybės keliauja į krepšelį tik dėl šopingo, kai alkana, tai greito maisto šiukšlės ir daug. Mes patys esame visokie, skirtingų nuotaikų ir būsenų, tad nenuostabu, kad nėra vieno atsakymo, bet visgi jei dirbtume ir gyventume savuoju tempu, gyvenimas būtų visiškai kitokios kokybės. Jei darbe ar namie reikia paisyti darbo laiko pradžios ir pabaigos, fiksuotų pertraukų trukmės, kitų žmonių tempo, yra viena vieta, kurioje mes galime gyventi ypatingu Laiku – tai Sodas. Maža to, čia yra savas laikas ir tempas, priklausantis Vietos Dvasiai. Ir jei suderinsime savo ir jo laikrodukus, laikas mus neš apsikabinęs lengvai ir maloniai. Mums jau nebereikės bėgti kaip pasiutusiems į neaišku kur ir vieniems patiems.

Vietos Dvasios Laikas visų pirma yra metų ratas, Ouroboros. Ir Savalaikiškumas. Netruksite suprasti, kad yra laikas sėti, yra ne laikas sėti. O kai ne laikas, tai ir nesukate sau dėl to galvos. Ateis laikas ir spręsite. Žinoma, aš esu apsėsta pomidorlige, ir kitiems metams sėklas pradedu rinktis dar nepasėjusi turimų, bet tai malonus procesas ir visiškai nebūtinas, jei nebūtų mano kaprizas. Dauguma procesų atliekami tik tam tikrame kalendoriaus intervale, o visą kitą laiką galima užsiimti kitais dalykais. Tai reiškia laisvą laiką, neatsisakant rezultato (pasiirti tik tada, kada būtina, o upė ir taip mus plukdo drauge, pamenate?)

Sėklos turi savo sėjimo laiką, savo dygimo trukmę, augalas turi savo vegetacijos laiką, žydėjimo ir derėjimo laiką, net derliaus išlaikymo trukmę. Visi šie dalykai glaudžiai susiję ne tik su konkretaus augalo fiziologija, bet ir su Vietos Dvasia, kaip ir žmogaus fiziologiniai ir psichologiniai dalykai susiję ir su gyvenamąja vieta. Pažeidus juos, pažeidžiamas vidinis laikrodis ir sklandūs natūralūs procesai.

Dar vienas įsisąmonintas privalumas – sezoninis maitinimasis, intuityvus ir būtinas pagal Vietos Dvasios ritmą. Jei taip galima pasakyti, tai pati seniausia ir, manau, sveikiausia dieta. Pavasaris atneša begalę žolynų, vasarą uogos, vaisiai ir daržovės keičia vieni kitus. Žiemą man net mintis nekyla pirkti braškių, bet kol jos yra, atsivalgau iki soties visiems metams. Rudeniop šakniavaisiai, moliūgai, riešutai, pupos, kopūstai... Džiovinimas, rauginimas ir kiti paprasti maisto išsaugojimo metodai lydi per žiemą iki pirmų prasikalusių žalumynų. Lėtas maistas yra tai, kas priešinga greitam ir besaikiam vartojimui.

Lėtas sodininkavimas – ši keistoka sąvoka kilo kaip priešinga alternatyva greitam gyvenimui ir greitam vartojimui (greitas maistas ir pan.) Maždaug prieš 35 m. Italijoje atsirado dabar jau tarptautinį pripažinimą pelnęs judėjimas – lėtas sodininkavimas.

Lėtumas yra ne tingumas. Tai būsena, leidžianti suprasti tikruosius savo poreikius, kiekybę paversti kokybe, galimybė sumažinti bereikalingą darbą ir perteklinius to darbo rezultatus, kurie dėsningai vienaip ar kitaip keliauja į šiukšlyną. Ironiška ir tai, kad nebemokame net laisvo laiko leisti lėtai. Suvartojame savo laisvalaikį betikslėms pramogoms su tokiu pačiu greitumu, kokiu praryjame greitą maistą – be tikslo, malonumo ir naudos. Deja, net tradicijos ar šventės tampa kažkuo, ką pažymime kalendoriuje tik kaip bilietėlį viešajame transporte. Nes reikia. O kodėl reikia?

Koks vidinis „kontrolierius“ verčia kupiniems nuolatinės įtampos ir nepasitenkinimo aprėpti viską, ko dažnai visiškai neturėtume daryti?

Ir kas sakė, kad net būtinoji veikla negali būti smagi? Realiai kiekvienas iš mūsų bent pusės savo dienotvarkės darbų ir įprastų poreikių galėtų atsisakyti ne tik be nuostolio, bet ir savo bei aplinkinių naudai. O atsiradusį laiką užpildyti tuo, prie ko linkstame jau seniai – tik vis atidėliojame. Gal pats laikas išmokti ir ką nors nauja? Vien Sodas yra neišmatuojamų galimybių poligonas potyriams ir veikloms.

Naujas požiūris neabejotinai suderina du tarsi priešingus dalykus – darbą ir poilsį. Ir dar suteikia daug daug daugiau: naudą ir malonumą, žinias ir kūrybą, savęs pažinimą ir vaikų auklėjimą, ekologiją, socialumą, išdykėliškus smagumus, sveikatą ir…, žinoma, ilgą laimingą gyvenimą. Juk, kaip žinome, viskas priklauso nuo požiūrio. Ir nuo to, kaip sugebėsime jį įgyvendinti.

Lėtas sodininkavimas? Taigi, pirmas žingsnis yra klausimas, kodėl man reikia Sodo? Tai – sunkioji dalis ir kartais primesta aplinkybių – juk sodą galima paveldėti, įsigyti kaip nelabai trokštamą priedą prie namo ar pan. Tą verta įsivardinti ir atsakymas nulems tolesnę jūsų veiklą. Neapgaudinėkite savęs, nes priešingu atveju pasmerksite save katorgai. Bet atsakymas gali būti ir labai paprastas – nes neįsivaizduoju gyvenimo be jo, ir tada bet kokia veikla Sode jums teiks tyrą džiaugsmą.

Antras – nusimeskite įtampą ir spaudimą. Čia sprendimus priimate Jūs (Sodininkas Kūrėjas)! Vienintelis, kuris gali tampyti vadžias arba skubinti jus yra Vietos Dvasia. Ji moka būti labai griežta, ir kartais praradę vieną dieną pražioplinate visus metus (ūkininkui viena pavasario diena visus metus maitina), bet Vietos Dvasia gali būti ir labai tolerantiška – nukirpote per daug, ataugins, per mažai – palauks, be to, ji pati nuolatos pademonstruoja, kada ką reikia daryti, o ko ne. Vienu žodžiu, Vietos Dvasia moko jus, kaip ją pažinti, ir kartu jūsų asmeninio laiko ir tempo – juk gyvendami konkrečioje vietoje, su Vietos dvasia jūs tampate vieniu! Tai idealioji siekiamybė!

Sakoma, kad vaikui užtenka 15 min. bendravimo per dieną su suaugusiu, bet sąlyga tokia – visas dėmesys turi būti nukreiptas į tą santykį. Ne kur kitur – ne tada, kai tik kūnas šalia, o rankoje telefonas ar televizorius prieš akis. Galite visa dieną praleisti kambaryje su vaiku ir nesuteikti jam taip trokštamo bendravimo tête-à-tête. Ir nebus ryšio. Tas pats galioja bet kokiam santykiui – nebūtina tupinėti apie Sodą nuo ryto iki vakaro, galima skirti minimaliai laiko, bet dėmesingai, sąmoningai.

Sodas gali būti bet kokio dydžio ir ne tik lauke. Bute taipogi galima susikurti kuo tikriausią sodą, suteikiantį naudos ir malonumo. Idėja priklauso nuo tikslo ir galimybių. Sodas yra ir simbolinė, filosofinė sąvoka. Sodas ant palangės irgi yra sodas. Net ir vienas vazonėlis su augalu gali būti jūsų kompanija.

Auginti galite bet kokius augalus. Kad būtų naudingi, jie nebūtinai turi būti vien tik valgomi! Susikurkite sodą, kuris būtų ne tik skanus, bet ir malonus akiai, ir įdomus, ir kvapnus. Augalų nauda niekada nėra vienareikšmiška; kurkite derinius, kurie išpildys bent jau akivaizdžiausius pageidavimus. Ateis laikas, atsirinksite „savuosius“. Sodininkavimui tinkami visi augalai, be išimčių, netgi nekultūriniai. Ir pamirškite sąvoką „piktžolė“. Piktžolių sodai yra dar vienas sodininkavimo metodas ir aukštojo pilotažo lygis.

Bendraukite. Bendraminčiai visada yra gyvenimo malonumo dalis. Taip galite dalintis sėklomis, auginiais, patirtimi. Drauge įgyvendinti įvairius projektus. Ir propaguoti žaliąją idėją, žinoma.

Toks sodininkavimas turi dar vieną fantastišką privalumą – juo užsiimti gali visi, bet kokio amžiaus, bet kokios socialinės padėties ir fizinės ar psichinės sveikatos žmonės. Nereikia lenkti nugaros ir plūktis vagose, nereikia net žemės sklypą turėti. Lėtas gyvenimo būdas – tai gyvenimas tokiu greičiu ir ritmu, koks tinkamas kiekvienam žmogui asmeniškai. Negalėsite turėti „lėto sodo“, jei visur kitur bėgsite, kaip „be galvos“. Bet juk nuo ko nors pradėti reikia. Tad kodėl nepabandžius nuo dalykų, kurie duoda konkrečius, akivaizdžius rezultatus ir dosniai atsiliepia į Jūsų įdėtas pastangas? Po tokios mankštos su Sodo Laiku netruksite pajusti, kad ne tik sode, bet ir gyvenime išmokote laikytis savojo tempo, kantrybės, o svarbiausia – Tapote Labiau Savimi, Nei Kada Nors.“

Parengė redakcija

Danielės VYŠNIOS nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.