Lietūs išryškina silpnąsias vietas

Išmintingi ūkininkai daug dėmesio skiria dirvožemio savybių gerinimui, šį rudenį buvo labai svarbu spėti kontroliuoti piktžoles ir aktyvuoti dirvožemį, kad būtų išsaugotas tinkamas dujų balansas jame. Vytautas LIAKAS ASU Agronomijos fakulteto docentas Žiemkenčių sėja šiemet komplikuota. Daugelyje ūkių žieminių kviečių pasėta mažiau, nei planuota. Net ūkininkai Dzūkijoje sutrikę, kad jų smėlinguose dirvožemiuose laikosi vanduo. Dairytis atgal nėra laiko, reikia daryti išvadas ir žvelgti į perspektyvą. Laukuose užsistovintis vanduo primena, kad kažkas negerai dirvožemiui, laikas apie tai pagalvoti. Kas atsitiko, kad pavasarį kelias dienas nelyja – ir dirvožemis perdžiūsta, o kai palyja – telkšo balos? Lietus parodė silpnąsias drenažų ir žemės dirbimo technologijų vietas. Tačiau tai kita tema. Ūkininkams nereikia aiškinti, kad optimalus žieminių kviečių derlingumas gaunamas pasėjus juos optimaliu laiku. Laiku pasėti kviečiai rudenį praeina tris organogenezės etapus, spėja išsikrūmyti iki 3–4 ūglių ir suformuoti stiprias šaknis. Pasiekę šį tarpsnį, augalai dažniausiai gerai pasiruošia žiemai ir, tinkamai prižiūrint, gaunamas pasirinktai veislei būdingas derlingumas. Analizuojant augalus matyti, kad tokių augalų augimo kūgeliai ilgesni, su didesniu struktūrų skaičiumi. Vėlai pasėti kviečiai dažniausiai suformuoja 1–3 lapus ir žiemą pasitinka pirmame organogenezės etape. Daugiamečiai stebėjimai rodo, kad aukšto derlingumo dirvožemiuose spalio pirmame dešimtadienyje pasėtų kviečių derlingumas būna vidutiniškai 24–26 proc. mažesnis, palyginti su rugsėjo 11–20 d. sėjos. Vidutinio derlumo dirvožemiuose derlingumas atitinkamai mažesnis būna 25–30 proc. Planuojant darbus reikia į tai atsižvelgti, nes nežinant dėsningumų, tikintis didesnio derlingumo, galima nepagrįstai padidinti išlaidas ir negauti norimo rezultato. Kas pakinta augaluose vėlinant sėją? Pasėjus optimaliu laiku ir vėlinant, kviečių žiedynai būna tarsi panašūs, tačiau skiriasi žiedų apsivaisinimas. Pasėjus rugsėjo viduryje, vidutiniškai apsivaisina 75–80 proc., spalio pradžioje pasėtų kviečių žiedyne vidutiniškai apsivaisina 70–75 proc. žiedų. Varpoje atitinkamai užsimezga 60–65 ir 40–50 grūdų, tačiau optimaliu laiku sėtų kviečių varpose išlieka vidutiniškai 45–50 grūdų, o vėlyvos sėjos – 35–40. Darytina išvada, kad vėlyvos sėjos kviečių derlingumas būna mažesnis dėl nepakankamo augalų išsivystymo ir patiriamo streso rudenį iki vegetacijos pabaigos. Dažniausiai stresą sukelia sausringas laikotarpis po sėjos, šiemet atvirkščiai – didelis drėgmės kiekis viršutiniame sluoksnyje. Vėlinant sėją reikia tinkamai įvertinti visas aplinkybes ir stengtis aktyvuoti augalų fiziologinius procesus, pradedant sėklų ruošimu. Ruošiant sėklas prie pasirinktų beicų reikėjo pridėti fiziologiškai aktyvių medžiagų, didinančių mikorizės aktyvumą šaknų zonoje, kad augalai galėtų kuo greičiau įsavinti maisto medžiagas. Šlapioje žemėje susidaro palankios sąlygos ligų pradams, ypač fusarium. Ūkininkai neapsiriko, sustiprindami beicų aktyvumą preparatais, stiprinančiais augalų imuninę sistemą. Sėjant po rugsėjo 25 d., praktiškai kiekvieną dieną reikia didinti sėklų normą ir mažinti sėjos gylį po 1 mm kasdien, nelygu dirvožemio drėgnis. Daugiau dėmesio skirti sėjos gyliui rekomenduojame dėl to, kad, vėlinant sėją, sėklų dygimas tiesiogiai priklauso nuo aplinkos temperatūros ir dirvožemio drėgnio. Greitai sėklos sudygtų, jei oro temperatūra būtų optimali – 14–16 °C. Priklausomai nuo aplinkos veiksnių, jei oro temperatūra nesiekia 14 °C, daigai gali pasirodyti po 10–15 dienų, o kai kuriais atvejais – ir vėliau. Dažniausiai netolygiai augalai sudygdavo dėl nepakankamo dirvožemio drėgnio, šiemet reikia įvertinti, kad dirvožemis įmirkęs ir jame poros, kuriose turėtų būti oras, užpildytos vandeniu. Neatsitiktinai žemdirbiams nuolat primenama rūpintis dirvožemio biologiniu aktyvumu, kad aktyvi dirvožemio fauna, darydama urvelius, įleistų deguonies prie augalų šaknų. Augalų spektro analizė rodo, kad augalų fiziologinių procesų aktyvumas tiesiogiai priklauso nuo dirvožemio būklės. Pagirtina, kad ūkininkai kasmet daug dėmesio skiria piktžolių naikinimui rudenį. Pastaraisiais metais pastebimas didesnis žieminių kviečių pasėlių piktžolėtumas rudenį. Darytina išvada, kad piktžolių daugėja dėl šiltų žiemų. Žemdirbiai, nusprendę naudoti herbicidus rudenį, juos turėtų rinktis atsakingai ir atkreipti dėmesį, kad kai kuriems herbicidams reikia sąlyginai aukštos temperatūros, nes dalis piktžolių herbicidams būna jautriausios pavasarį. Jos tam tikroje temperatūroje pasiekia išsivystymą, kai būna jautriausios herbicidams. Tinkamai nepasirinkus herbicidų, jų efektyvumas žemoje temperatūroje gali būti nepakankamas, o piktžolės gali tapti atsparios. Kai kurios piktžolės pasidaro nejautrios herbicidui vėlesniuose tarpsniuose. Pasirenkant herbicidus reikėtų atkreipti dėmesį ir į dirvožemio būklę, ypač pH ir humusingumą. Rūgštėjančiuose dirvožemiuose ūkininkai pastebi, kad neefektyviai įsavinami mitybos elementai, dėl padidėjusios vandenilio ir aliuminio jonų koncentracijos augalai patiria stresus, juos labiau pažeidžia grybinės ligos, ypač šaknų puviniai, silpniau veikia kai kurie herbicidai ir kai kurios piktžolės tampa atsparios, atsiranda specifinės piktžolių rūšys. Aišku tai, kad vėlyvos sėjos padarinius žemdirbiai jaus per visą augalų vegetaciją ir visi pasėlių „taisymo“ darbai turi būti pasverti ir apgalvoti.     Ūkininkų nuomone, dirvožemio biologinio aktyvumo didinimas – viena dalis, o vandens kontroliavimas – antroji. Įrengus vietinius drenažus tikimasi, kad vanduo netelkšos žemesnėse vietose.