Lietuvos miškams reikia nuoseklios politikos ir pasitikėjimo miškininkais

Funkcijų dermė

Lietuvos miškų ateičiai būtina ilgalaikė ir mokslu grindžiama politika. Jos pagrindas turi būti privalomas aplinkosauginio, ekologinio, socialinio ir ekonominio interesų balansas. Miškas nėra tik medienos šaltinis, bet jis taip pat nėra vien teritorija, kurią galima vertinti atsietai nuo joje dirbančių žmonių, bendruomenių ir šalies ekonomikos.

Toks požiūris dera ir su FOREST EUROPE tvaraus miškų valdymo principais. Pagal juos miškai turi išlaikyti biologinę įvairovę, produktyvumą, gebėjimą atsikurti, gyvybingumą ir galimybę dabar bei ateityje atlikti svarbias ekologines, ekonomines ir socialines funkcijas. Tai iš esmės reiškia, kad tvari miškų politika negali būti grindžiama vienos funkcijos dominavimu – būtina jų pusiausvyra.

Aplinkosauginė dedamoji turi reikšti ne vien naujų draudimų ar saugomų teritorijų ribų nustatymą. Ji turi duoti realų ir pamatuojamą rezultatą – sveikesnius bei klimato kaitai atsparesnius miškus, išsaugotas vertingas buveines, biologinę įvairovę, apsaugotą dirvožemį ir vandenį, mažesnę eroziją, išsaugotą kraštovaizdį ir savalaikį reagavimą į sausras, audras, gaisrus bei kenkėjų plitimą. Aplinkosauga turi būti ne tik ribojanti, bet ir aktyvi – paremta stebėsena, priežiūra, atkūrimu ir profesionaliais sprendimais konkrečioje vietoje.

Ekologinė dedamoji reiškia biologinės įvairovės, natūralių procesų, rūšių ir genetinės įvairovės išsaugojimą, skirtingo amžiaus medynų, natūralių struktūrų bei negyvos medienos reikšmės supratimą ir pažeistų ekosistemų atkūrimą.

Socialinė dedamoji – tai žmonių teisė naudotis mišku rekreacijai, bendruomenių interesai, kultūrinės ir istorinės vertybės, taip pat miškininkų darbo sąlygos, sauga ir profesijos ateitis.

Ekonominė dedamoji – tvari medienos gamyba, miško savininkų teisėti interesai, regionų darbo vietos, medienos perdirbimas ir didesnės pridėtinės vertės kūrimas Lietuvoje.

Nė viena iš šių funkcijų neturi būti ignoruojama ar absoliutinama kitų sąskaita.

Apie tai kalbėjome ir kovo 18 d. mano organizuotoje konferencijoje Seime „Lietuvos miškai kryžkelėje: sprendimai, lemiantys ateitį“. Mokslininkai, miškininkystės specialistai ir darbuotojų atstovai akcentavo ilgalaikės strategijos, nuoseklios teisėkūros ir profesinių kompetencijų išsaugojimo būtinybę.

Aplinkosauga ir draudimai – ne tas pats

Šį rudenį vienas svarbiausių klausimų – nauja Miškų įstatymo redakcija. Aplinkos ministerija miškų apsaugos ir atkūrimo pakeitimus yra įtraukusi tarp rudens sesijos prioritetų. Todėl svarbu, kad būsimas reguliavimas būtų ne tik ambicingas, bet ir aiškiai įgyvendinamas.

Miško savininkas turi žinoti, kokios taisyklės galios jo valdoje ir kaip bus kompensuojami nauji apribojimai. Miškininkui turi būti aišku, už ką jis atsako ir kokius sprendimus gali priimti. Gyventojai turi suprasti, kodėl jų lankomame miške vykdomi vieni ar kiti darbai. Tam reikia aiškių procedūrų, pereinamųjų laikotarpių ir institucijų gebėjimo laiku atsakyti į klausimus.

Tuo pat metu pati gamta nelaukia politinių diskusijų pabaigos. Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, šį sezoną feromoninėse gaudyklėse vidutiniškai sugauta apie 30 procentų daugiau žievėgraužio tipografo vabalų nei pernai. Tarnyba kol kas neprognozuoja stichinės nelaimės masto pažeidimų, tačiau situacija rodo, kad eglynų stebėsena ir savalaikė reakcija išlieka labai svarbios.

Tai siejasi ir su vienu svarbių FOREST EUROPE tvaraus miškų valdymo principų – miško ekosistemų sveikatos ir gyvybingumo išsaugojimu. Aplinkosauga negali būti suprantama tik kaip draudimas veikti. Kai kuriais atvejais miško apsaugai būtina aktyvi stebėsena, sanitarinės priemonės, atkūrimas ir profesionalus reagavimas į besikeičiančią medynų būklę.

Ilgalaikis atsakas – atsparesni miškai. Valstybinių miškų urėdija nuo 2024 metų miškui atkurti auginamų medžių ir krūmų rūšių skaičių padidino nuo devynių iki devyniolikos. Tai gera kryptis, tačiau tikrasis rezultatas bus matuojamas ne rūšių sąrašu, o tuo, kokius atsparius ir konkrečioms augavietėms tinkamus medynus sugebėsime užauginti.

Turime spręsti ir miškingumo didinimo klausimą. Valstybės kontrolės duomenimis, Lietuvos miškingumas siekia apie 33,9 procento. Jei išliktų pastarojo dešimtmečio tempas, 35 procentų ribą pasiektume tik apie 2047 metus, nors valstybės tikslas numatytas 2030-iesiems. Tai rodo, kad vien deklaruojamų siekių nepakanka.

Problema – ne vien pinigai ar sodinukai. Iš maždaug 9 tūkst. hektarų 2025 metais atrinktos potencialiai tinkamos valstybinės žemės realiai miškui veisti galėjo būti panaudota tik apie 685 hektarus. Todėl reikalingi konkretūs žemės naudojimo sprendimai, aiškūs plotai ir finansavimas. Kartu negalime miškingumo didinti natūralių pievų, pelkių ar kitų vertingų atvirų buveinių sąskaita.

Ne mažiau svarbi jau esamų miškų kokybė. Valstybės kontrolė konstatuoja, kad daugumos vertintų miškų buveinių apsaugos būklė išlieka nepalanki. Todėl turime ne tik skaičiuoti miško hektarus, bet ir vertinti biologinę įvairovę, senų medžių išsaugojimą, buveinių vientisumą, dirvožemio ir vandens apsaugą bei taikomų apsaugos priemonių veiksmingumą.

Miškų strategijos prioritetai

Tačiau aplinkosauginiai ir ekologiniai tikslai negali būti įgyvendinami ignoruojant socialines ir ekonomines pasekmes. Nustatydama naujus reikalavimus valstybė turi sąžiningai atsakyti, kas už juos sumokės.

Miško savininkų organizacijos kelia klausimus dėl ūkinės veiklos ribojimų ir kompensavimo. Mano pozicija aiški: esminius naujus apribojimus turi lydėti aiškus poveikio vertinimas ir realiai veikiantis kompensavimo mechanizmas. Žmogus turi žinoti, už ką kompensuojama, kaip apskaičiuojama suma, kas priima sprendimą ir kada išmokamos lėšos.

Pokyčius jaučia ir medienos ruošos rangovai, transporto įmonės bei perdirbėjai. 2027 metams patvirtinta mažesnė valstybinių miškų kirtimų norma. Svarbu suprasti, kad tai leistina riba, o ne prievolė tiek iškirsti, tačiau planuojant pokyčius būtina vertinti ir medienos tiekimą, darbo vietas bei įmonių galimybes prisitaikyti.

Ekonominė miško funkcija nėra priešinga jo apsaugai, jeigu ūkininkaujama atsakingai ir remiantis mokslu. Mediena yra atsinaujinantis išteklius, svarbus regionų darbo vietoms, perdirbimo pramonei ir šalies ekonomikai. Tačiau ekonominė nauda negali būti siekiama biologinės įvairovės, miško atsparumo ar visuomenės interesų sąskaita. Būtent todėl miškų politikoje reikalingas ne vienos funkcijos dominavimas, o subalansuotas sprendimas.

Vis dėlto miškų politikos centre turi likti miškininkas. Už atkurtą medyną, prižiūrėtą jaunuolyną, laiku pastebėtą kenkėjų židinį ar sutvarkytą rekreacinę infrastruktūrą atsako konkretūs žmonės. Jiems reikalingas profesinę atsakomybę atitinkantis atlygis, saugios darbo sąlygos, tinkamos priemonės, kvalifikacijos stiprinimas ir galimybė dalyvauti rengiant sprendimus, kuriuos vėliau patiems teks įgyvendinti.

Turime galvoti ir apie profesijos ateitį. Patyrusių miškininkų sukauptos žinios apie konkrečias girininkijas ir medynus negali būti prarastos. Praktika, mentorystė, bendradarbiavimas su mokymo įstaigomis ir aiškios karjeros perspektyvos turi tapti nuoseklia sektoriaus personalo politikos dalimi.

Pasitikėjimas reikalingas ir santykiuose su visuomene. Bendruomenėms rūpi jų lankomų miškų kraštovaizdis, rekreacinė, gamtinė ir istorinė vertė. Todėl apie planuojamus darbus reikia kuo anksčiau informuoti žmones, paaiškinti jų būtinybę ir, kur įmanoma, aptarti alternatyvas.

Diskusijos dėl ilgalaikės miškų strategijos rodo, kad skirtingos visuomenės grupės miško funkcijų pusiausvyrą supranta nevienodai. Todėl strategijoje turime labai aiškiai įtvirtinti principą, kad aplinkosauginiai, ekologiniai, socialiniai ir ekonominiai tikslai turi būti vertinami kartu.

Šis požiūris artimas ir FOREST EUROPE tvaraus miškų valdymo sampratai, pagal kurią vertinama ne viena izoliuota miško funkcija, o miškų ištekliai, jų sveikata ir gyvybingumas, biologinė įvairovė, apsauginės, produktyvios bei socialinės ir ekonominės funkcijos. Tai gera kryptis ir Lietuvos ilgalaikei miškų politikai – sprendimus vertinti ne pagal vieną rodiklį, o pagal jų bendrą poveikį miškui ir visuomenei.

Jeigu stipriname apsaugą – turime pasakyti, kokį aplinkosauginį rezultatą pasieksime ir kaip jį pamatuosime. Jei nustatome ūkinės veiklos ribojimus – turime įvertinti jų poveikį žmonėms ir numatyti finansavimą. Jei siekiame didesnės ekonominės naudos – turime užtikrinti, kad ji neblogintų biologinės įvairovės ir miško gyvybingumo. Jei keliame miškingumo tikslus – turime žinoti, kur ir kokį mišką norime užauginti.

Miškų politikos nuoseklumą parodys ne atskiri šūkiai ar teisės aktų pakeitimai, o mūsų gebėjimas sprendimus susieti tarpusavyje. Stiprindami apsaugą turime numatyti jos finansavimą. Reikalaudami geresnės priežiūros – investuoti į specialistus. Keldami miškingumo tikslus – aiškiai suplanuoti, kur ir kaip nauji miškai galės augti. Siekdami ekonominės naudos – turime saugoti ekologinį miško atsparumą ir visuomenės teisę į kokybišką aplinką.

Artėjanti Miškininko diena yra gera proga padėkoti žmonėms, kurių darbo rezultatais naudosis ir būsimos kartos. Tačiau didžiausia padėka būtų nuosekli valstybės politika, pagarba profesinėms žinioms ir sąlygos miškininkui atsakingai dirbti.

Sunku nuginčyti, kad Lietuvos miškų ateičiai reikia ne kraštutinumų ir ne vienos miško funkcijos dominavimo. Reikia balanso – aplinkosauginio, ekologinio, socialinio ir ekonominio. Miškininkystės specialistai neabejoje, kad miškas turi būti saugomas, gyvybingas, atsakingai naudojamas ir gebėti savo funkcijas atlikti ne tik šiandien, bet ir ateities kartoms.