Lietuvos žemės ūkio tarybos pranešimas

Kiek ilgiau nei dvejus metus trunkanti Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM), o ypač jos politinės vadovybės, veikla, žemdirbių vertinimu, yra neprofesionali ir labiausiai nevykusi per visą Nepriklausomybės laikotarpį. Paradoksalu, kad tada, kai reikia susitelkti, bendruomenė skaldoma, su ja nesitariama. Todėl nenuostabu, kad pastaruoju metu labai stipriai kritus pieno supirkimo kainoms, buvo pasiektas kritinis taškas – žmonės išeina į gatves. Per didelės investicijos į nieko bendro su tvariu ūkininkavimu neturintį žaliąjį kursą, paminti loginiai sprendimai atvedė prie protestų, nes sektorius nebeišgyvena. Kai kurie esantys valdžioje patys pripažįsta: „Šie metai bus sumaišties metai.“

Priimti nepasverti sprendimai jau duoda blogų rezultatų:

• Sužlugdyta šalies veislininkystė, reorganizavus Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centrą žlugdoma galvijų produktyvumo kontrolės sistema, neapsvarsčius pasekmių panaikintos sanitarinės apsaugos zonos aplink gyvulininkystės ir paukštininkystės fermas.
• Metų metais neišsprendžiami mėšlo tvarkymo klausimai, uždraustas kukurūzų atsėliavimas prieferminiuose plotuose, nors jokio neigiamo poveikio dirvožemiui tai nedaro. Dar daugiau, ŽŪM tyliai pritarus, Baltijos jūros veiksmų plane įsipareigota atsisakyti rudeninio mėšlo užarimo ir prirašyta kitų suvaržymų.
• ŽŪM nerodo jokios iniciatyvos, kad aplink anksčiau įrengtus vandens gręžinius liktų 5 m apsaugos zona, netaikant vandenvietėms skirtos 50 m pločio apsaugos juostos.
• Net nesvarstyti pabrangusių trąšų, energetinių resursų dalinio kompensavimo klausimai, kai kitos šalys tai padarė ir parėmė žemdirbius finansiškai.
• Vienasmeniškai atsisakyta papildomų nacionalinių tiesioginių išmokų, kurių pusė buvo skiriama pieno sektoriui. Tai padaryta, kai vis dar išlieka didelis atotrūkis nuo Europos Sąjungos (ES) tiesioginių išmokų vidurkio ir kai dėl tiesioginių išmokų suvienodinimo kovojo visos iki tol buvę Vyriausybės ir aukščiausi valstybės vadovai.
• Nuostabą kelia iniciatyvos atsisakyti dyzelino ir krosninio kuro akcizų lengvatos, kai ES tai net nesvarstoma.
• Neramina Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano įgyvendinimo pasirengimo eiga, tiksliau – aiškių, paprastų ir žemdirbių visuomenei suprantamų taisyklių nebuvimas likus labai mažai laiko iki deklaravimo pradžios. Taip pat – pastaruoju metu žemdirbius nuolat pasiekiančios neraminančios žinios apie žemės ūkio ministro bei jo komandos konfliktus ir teisminius ginčus su pagrindinių paramą administruojančių, prie bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) įgyvendinimo prisidedančių pavaldžių institucijų vadovais neprideda pasitikėjimo ir tikėjimo, kad pirmieji naujos reformuotos BŽŪP įgyvendinimo metai Lietuvoje praeis sklandžiai ir be finansinių pasekmių bei nuostolių. Kas prisiims atsakomybę už tai? Kaip ten bebūtų, kentės žemdirbiai.

Kentės ir už apatišką neveiksnumą, neveiklumą ir nuolatinį vėlavimą su skubiai reikalingų sprendimų inicijavimu ir priėmimu šalies bei ES mastu, šiuo atveju – jau minėtame, didžiausią krizę nuo 2014 m. Rusijos embargo išgyvenančiame šalies pieno sektoriuje. ŽŪM pastarųjų dienų siūlymai kritinei situacijai spręsti – kooperacija (!), didesnis savivaldos ir savivaldybių įsitraukimas bei prisidėjimas, o ypač pasiūlymai teikti lengvatinius kreditus apyvartiniam kapitalui ar skaidyti išmokamas investicines lėšas į atskiras dalis už tvarto sienų pastatymą ir stogo uždengimą ir t. t., yra neadekvatūs esamos krizinės situacijos mastui. Kasdien nuostolį patiriančiam ir į neviltį puolančiam pieno gamintojui žinia, kad dabar bus inicijuoti kokie nors teisės aktai situacijai gerinti, jų visai neguodžia ir net yra įžeidžiantys. Reikiamų teisės aktų priėmimas ar patobulinimas turėjo būti inicijuoti jau seniai. Jei negebėta laiku numatyti, analizuoti ir prognozuoti situacijos, tai yra apgailėtina.

Žemdirbiai niekada neprašė ir neprašo išskirtinių sąlygų ar išimčių. Norime vienodomis sąlygomis išlikti konkurencingi tarp kitų šalių, ypač bendroje ES valstybių narių rinkoje, ir užtikrinti tinkamą savo šalies žmonių aprūpinimą maistu. Mes esame prieš negebėjimą tvarkytis, telkti, prieš formuojamą prastą, griaunančią žemės ūkį politiką, taip pat – kaimo naikinimą.

Lietuvos pieno gamintojų asociacijos ir neformalaus žemdirbių jaunimo judėjimo štabo organizuojamai akcijai pritaria Lietuvos žemės ūkio tarybos (LŽŪT) nariai:

• Lietuvos juodmargių galvijų gerintojų asociacija;
• Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija;
• Lietuvos grūdų augintojų asociacija;
• Lietuvos veislinių kiaulių augintojų ir gerintojų asociacija;
• Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacija;
• Lietuvos galvijų gerintojų asociacija;
• Ekologiškų mėsinių galvijų augintojų asociacija.

Taip pat kviečiame prisijungti:

• Lietuvos paukštininkystės asociaciją;
• Lietuvos verslinių sodų asociaciją;
• Lietuvos daržovių augintojų asociaciją;
• Lietuvos mėsinių galvijų augintojų asociaciją;
• Lietuvos ekologinių ūkių asociaciją.

Ir visus, kurie neabejingi Lietuvos kaimo ateičiai.

Primename Seimo nario Jurgio Razmos išsakytą Kęstučio Navicko, tuomečio aplinkos ministro, vertinimą: „Neužtenka būti ministru. Jam tekusios pareigos yra per sunkios. Tikrai nematyti ministro politinės lyderystės, kai reikia.“ Akivaizdu, kad tai išlieka aktualu. Ypač dabar, kai žemės ir maisto ūkis žengia transformacijos keliu, kai prasideda naujas BŽŪP įgyvendinimo laikotarpis.

Reikalingas kaimo ateitį matantis, žemės ūkio problemas suprantantis žmogus. Tam, kad eitume į priekį, reikia vedlio, kuriuo pasitikėtų ne tik kaimo bendruomenė, bet ir krizės bei nesaugumo jausmo krečiama visuomenė.

LŽŪT pirmininkas Virgilijus URBONAVIČIUS