Maistas – kaip ginklas. Ukrainos pamokos apsirūpinant maistu

– Kaip išpuoliai prieš Ukrainos infrastruktūrą pakeitė vidinę maisto produktų tiekimo grandinę?

– Ukrainos žemės ūkio ministro teigimu, apie 80–90 proc. didesnių prekybininkų sandėlių yra sugriauta, dėl to gamintojai ir parduotuvių tinklai patiria didžiulius sunkumus, o parduotuvėse dėl to gali būti kai kurių šviežių produktų trūkumas. Tačiau pagrindinių maisto produktų, pavyzdžiui, duonos, ukrainiečiai nepritrūks, nes yra daug smulkių prekybininkų, kurie gali tiekti savo produkciją, taip pat išvystyta neorganizuota prekyba – turgūs, kioskai, pavieniai augintojai ir gamintojai, kurie prekiauja tiesiai iš savo transporto priemonių ir kt. Tad sukelti panikos dėl maisto trūkumo nepavyks. Bus daugiau nepatogumų, išlaidų, augs produktų kainos, taip pat reikės daugiau vairuotojų, kad būtų galima aprūpinti parduotuves produkcija, nes reikės organizuoti tiekimą iš gamintojo tiesiai į prekybos vietą, o ne per logistikos centrus.

– Kokie veiksniai šiuo metu daro didžiausią įtaką maisto produktų kainų augimui Ukrainos vidinėje rinkoje?

– Vairuotojų vyrų trūkumas sukuria didžiausią problemą, nes moterys nevairuoja didžiųjų sunk-
vežimių ir negali pakelti didelių dėžių parduotuvėse ir sandėliuose. Papildomą didžiulį nerimą ir baimę kelia tai, kad šalies centrą ir net Vakarus pradėjo vis dažniau atakuoti dronai, nukentėjo degalinės. Kitas dalykas – oro sirenos. Lietuvoje, pamatę vieną droną, žmonės panikuoja, nes yra nepratę, o Ukrainoje dronai pastarąjį mėnesį skraido be paliovos ir tai labai vargina. Dėl to buvo priimtas sprendimas atskirti balistinių raketų ir dronų grėsmę. Anksčiau pavojaus lygis buvo vienodas – visi, išgirdę sirenas, turėdavo palikti prekybos centrus ir ieškoti slėptuvių. Dabar įvesti geltonos ir raudonos spalvos pavojai. Jei pavojus geltonas, žmogus pats gali nuspręsti – apsipirkti toliau ar bėgti ieškoti prieglobsčio. Anksčiau buvo momentų, kai žmonės visiškai negalėjo apsipirkti dėl nuolatinių oro grėsmių, todėl švieži produktai sugesdavo. Viliamasi, kad skirtingi pavojaus signalai bent kažkiek padės spręsti šią problemą. Ukrainiečiai vis ieško būdų, kaip išlaikyti balansą tarp rizikos valdymo ir gyvenimo tęstinumo. Tai nėra lengva.

– Kaip karo veiksmai apsunkina Ukrainos žemės ūkio veiklą?

– Maisto deficito Ukrainoje nėra ir nebus. Prieš karą Ukrainoje plytėjo apie trečdalis viso pasaulio juodžemio, ir dabartinis šių metų derlius šiame regione yra labai geras – bendras grūdų ir aliejinių kultūrų derlius siekia apie 85 mln. t. Tačiau saugojimo pajėgumai šalyje yra tik apie 50 mln. t. Nors dalis produkcijos sunaudojama šalies viduje, o kita dalis išvežama, šiandien vis tiek trūksta saugyklų dar 11–12 mln. t. Rusai tikslingai atakuoja šiuos sandėliavimo pajėgumus, todėl trūkumas bus didžiulis. Tam tikriausiai bus naudojami laikinieji sprendimai: specialios rankovės ar modulinės saugyklos. 2022 m. Europos Sąjunga (ES) jau padėjo jas įsigyti ir sandėliuoti grūdus, tačiau dabar mažesni ūkiai turės mažiau lėšų tokioms priemonėms, todėl jiems kils didesnių sunkumų.

Dar vienas sunkumas, su kuriuo susiduria Ukrainos žemės ūkis, yra eksportas. Išvežti produkciją per uostus yra sudėtinga. Ukrainai yra labai svarbu eksportuoti produkciją, kad šalis gautų valiutos ir turėtų pinigų suktis vidaus ekonomikai. Rusijos vykdomos politikos tikslas – išgąsdinti žmones, pasėti paniką, atimti finansinius resursus iš vietos verslų bei augintojų ir taip padidinti spaudimą ES, kad ši turėtų labiau prisidėti prie pagalbos.

– Kurios visuomenės grupės Ukrainoje šiuo metu susiduria su didžiausiu maisto trūkumu?

– Gyventojams nerekomenduojama pasilikti maisto tiekimu neapsirūpinusiose vietovėse, esančiose arti fronto zonos. Rusijos kariuomenės tikslas – maisto ir saugumo trūkumu priversti žmones evakuotis, kad vėliau būtų galima vykdyti visišką teritorijos valymą. Šiose teritorijose neužtikrinama nei verslo logistika, nei paramos organizacijų veikla. Tiesiog nėra žmonių, kurie galėtų rizikuoti, todėl reguliarus apsirūpinimas arti fronto linijos yra neįmanomas. Kas turi bent kokių nors resursų ar giminių, stengiasi atsitraukti toliau nuo fronto. Tačiau vargingiausiose ir sudėtingiausiose vietovėse esantys gyventojai neturi jokių galimybių išvykti. Net ir priverstinės evakuacijos metu išvažiuoja ne visi. Dauguma pasiliekančiųjų yra vyresnio amžiaus žmonės, kurie tiesiog bijo palikti savo namus – už to slepiasi tūkstančiai įvairiausių likimų.

– Kaip fondas prisideda prie ukrainiečių aprūpinimo maistu?

– Fondas buvo įkurtas 2022 m. kovo 4 d. Nors paramos sunkvežimiai pradėjo važiuoti dar anksčiau, nuo šios datos fondas galėjo funkcionuoti oficialiai. Vyriausybė palengvino procesus – nustatė, kad paramos priėmimui bankiniu pavedimu nereikia notarinio įforminimo.

Kadangi net 43 proc. visų gavėjų turi vaikų, stengiamės įtraukti jiems tinkamų produktų. Kartais gaudavome ir greitai paruošiamų sriubų bei košių. Šie produktai tapo tikru išsigelbėjimu žmonėms, patiriantiems bombardavimus. Raudonasis Kryžius taip pat labai vertina tokią pagalbą, nes gali greitai suorganizuoti paramą gyventojams.

– Kaip jūsų paketai pasiekia būtent tuos ukrainiečius, kuriems labiausiai reikia pagalbos?

– Mūsų paketų išdalijimą atlieka partneriai. Labai padeda vietinis Raudonasis Kryžius ir „Maisto banko“ atitikmuo Ukrainoje. Vietiniai savanoriai išdalija paketus tiesiai į namus, prie prekybos centrų ar miesto aikštėse pagal sąrašus, sudarytus kartu su socialinėmis tarnybomis. Padedame tiems, kam paramos reikia labiausiai, arba tiems, kurie dėl tam tikrų priežasčių negalėjo susitvarkyti dokumentų ir nepatenka į oficialias valstybės paramos sistemas. Taip pat didelį dėmesį teikiame vaikams, ypač turintiems negalią. Stengiamės orientuotis būtent į juos.

Fondo savanoriai dirba be atlygio, skirdami tik savo laiką, o tai šiek tiek riboja mūsų pajėgumus. Tačiau, kaip pasakė Kyjivo miesto vicemerė, mes „uždengiame tam tikrą skylę“ socialinėje rūpyboje. Dalis ukrainiečių patiria didžiulį skurdą: pensininkų ir persikėlėlių pensija siekia apie 80 Eur, o kainos šiuo metu yra tokios pačios, kaip Lietuvoje, o kai kurių produktų net didesnės. Nuolat stebiuosi, kaip jiems pavyksta išgyventi.

Persikėlėliai net prie modulinių laikinų namų rajonų, kur yra įsikūrę, bando įkurti daržus – pasisodina daržovių, prieskonių, net kokią gėlytę įspraudžia. Tai rodo neįtikėtiną jų norą išgyventi. Žinoma, visa tai labai jaudina, ypač matant, kad didžiausia našta tenka moterims. Mes stengiamės orientuotis į vaikų problemas, ypač motinas, kurios rūpinasi neįgaliais vaikais. Jų istorijos sukrečiančios: kaip suderinti darbą, vaiko priežiūrą, o kur dar krentančios raketos... Šių baisių istorijų yra daugybė, sunku jas net perteikti, bet stebina tai, kaip šie žmonės susiima ir juda į priekį.

– Ar Ukraina šiuo metu yra priklausoma nuo humanitarinės pagalbos maistu?

– Paradoksas, kad Ukraina yra itin turtinga grūdų ir aliejaus, tačiau dalis visuomenės kenčia nepriteklių. Tarptautinės organizacijos vertina, kad maisto trūkumą Ukrainoje gali patirti net pusė žmonių. Teoriškai jie išgyvena, bet labai sunkiai. Nemanau, kad šalyje kiltų visiškas badas, tačiau žmonėms yra be galo svarbi ne tik pagalba maistu, bet ir moralinė parama. Bėgant laikui, pradinis entuziazmas išblėso, individualių asmenų ir fondų skiriamos paramos kiekiai sumažėjo. Dalijant paramą matyti, kad šie paketai yra labai svarbūs. Vieno paketo užtenka savaitei ar net ilgiau, o tai yra didelė parama šeimos biudžetui. Kartu tai veikia ir psichologiškai – žmonės supranta, kad jais rūpinamasi, kad jie nėra pamiršti. Ukrainiečiai dažnai sako: „Kad ir sunku, bet jaučiame šilumą ir žinome, kad esame ne vieni.“

Jau kelerius metus čia lyja bombomis ir „Shahed“ dronais. Žmonės, kurie neturi resursų išvažiuoti į užsienį ar Vakarų Ukrainą, ieško išgyvenimo strategijų vietoje, todėl žmogiškumo pajautimas jiems yra gyvybiškai svarbus. Nors gyventojai yra labai pervargę, visuomenė išlieka stebėtinai rami, demonstruoja neįtikėtiną kantrybę ir sugebėjimą išgyventi. Didžiulė dalis naštos tenka moterims – jų atsparumas namuose ir kasdienybėje yra tiesiog fantastinis. Šis nematomas, kasdienis heroizmas ir lemia tai, kad Ukraina iki šiol funkcionuoja stebėtinai gerai.

– Kokias didžiausias ilgalaikes grėsmes Ukrainos maisto saugumui įžvelgiate ateinančiais metais, jei konfliktas tęsis?

– Sunku pasakyti, kaip viskas klostysis toliau, tačiau jei nebus rasti priešnuodžiai prieš balistines raketas, situacija aiškiai blogės. Ukrainiečiai yra technologijų vystytojai ir geba greitai prisitaikyti. Jei pavyks rasti efektyvias apsaugos priemones, norisi tikėti, kad šalis geriau apsigins nuo atakų, ir situacija stabilizuosis.

Jei ir toliau paleidžiamų dronų ir raketų skaičius nemažės, o maisto gamintojai bus atakuojami, maisto tiekimas turės būtų užtikrinamas importu iš Lenkijos, Rumunijos ar kitų artimiausių kaimyninių šalių – juk vieno atskiro sunkvežimio priešas taip lengvai neatakuos. Panašiai yra ir su degalais. Atrodytų, kad jų turėtų trūkti, bet netrūksta. Taip yra todėl, kad šalyje juda daug benzovežių, tad logistika ir ekonomika toliau funkcionuoja.

– Ko Lietuva galėtų pasimokyti iš Ukrainos, kalbant apie aspsirūpinimą maistu ekstremaliomis sąlygomis?

– Kiekviena šeima turėtų įvertinti savo poreikius ir turėti atsargų ne kelioms dienoms, o šiek tiek ilgesniam laikotarpiui. Prekybos tinklai ir maisto gamintojai jau dabar turėtų įsivertinti alternatyvias energijos tiekimo grandines ir įsigyti elektros generatorius. Ypač svarbu, kad alternatyvas turėtų telekomunikacijų bendrovės ir gebėtų funkcionuoti ilgesnį laiką bei užtikrintų ryšį, nes kritiniu momentu jis yra labai svarbus.

O centralizuotai ir koncentruotai sandėliuoti daug maisto atsargų nereikėtų. Ukrainos situacija rodo, kad dronai yra pakankamai pigūs, bet jais galima padaryti didžiulių nuostolių. Reikėtų turėti perteklinius gamybos pajėgumus ir bandyti juos išskaidyti. Lietuva yra žemės ūkio kraštas, patys pasigaminame visko, tik kiaulienos sektoriuje pastebime trūkumą, tačiau viso kito tikrai turime su kaupu, svarbiausia užduotis būtų paskirstymas.

Nerijaus UDRĖNO nuotraukos

Projektą iš dalies finansuoja