Mečys Laurinkus: „Lietuva yra dvasinė ir moralinė tvirtovė“

– Kokie nepriklausomybės atkūrimo momentai giliausiai įstrigo Jūsų atmintyje? Kaip juos vertinate iš 35-erių metų perspektyvos?

– Klausimas paprastas ir atsakymas paprastas: šio įvykio antspaudas mano gyvenime labai ryškus. Ne kiekvieno žmogaus biografijoje atsispindi tokie dalykai kaip dalyvavimas atkuriant valstybę – 

man tai suteikė didžiulę prasmę. Kita vertus, tai nebuvo kažkoks netikėtas atsitiktinumas, nes dalyvavau Sąjūdžio kūrime ir tikėjau, kad ateis diena, kai paskelbsime pasauliui apie laisvą Lietuvą. 

Tuo metu buvo labai daug įvykių ir labai daug įspūdžių, ypač iš susitikimų su kitų valstybių diplomatijos atstovais. Bendravau su Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadoriumi Maskvoje, daug svarstėme, ko­kią reikšmę turi toks Lietuvos apsisprendimas, kada mus pripažins pasaulio galingieji. Nepriklausomybės paskelbimas nebuvo paprastas ar leng­vas politinis įvykis – tai didžiulis emocinis stimulas, kurį visi tada jautėme. 

Net Sausio tragedijos dienomis, kai tikrai buvo kilusi grėsmė nepriklausomai Lietuvai iš naujo netekti valstybingumo, kažkodėl jaučiau, jog viskas mums pasiseks – turi pasisekti. Dėl tos nuojautos man buvo lengviau nei kitiems, net tada, kai išgirdome, kad Aukščiausiosios Tarybos link važiuoja tanketės. Jos žlegsėjo pro mus, bet nesustojo, pasuko į Šiaurės karinį miestelį. 

Mes, buvę sovietų sąjungos deputatai, tuo metu labai bend­ravome su kolegomis iš Boriso Jelcino demokratų flan­go. Jie atvažiuodavo į Lietuvoje rengiamus mitingus, nors virš mūsų ir skraidė rusų malūnsparniai. Maskva buvo susiskaldžiusi, vadinamas vanagų flangas buvo labai ryškus ir įta­kingas, bet su Rusija buvo ab­so­liučiai kitokie santykiai nei yra dabar. 

– 1918–1940-ųjų Lietuva nepriklausoma išsilaikė tik 22 metus. Sakoma, kad istorija kartojasi, ir Lietuvai vėl gali tekti ginti savo nepriklausomybę. Kaip manote, ar po 35 metų  laisvės mūsų visuomenė stotų ginti valstybės taip, kaip stojo suomiai 1939-aisiais, ukrainiečiai – 2014-aisiais?

– Žinoma, jog nesuabejotų, eitų ir gintų. Sakau tą be jokio patoso, nė kiek neperdėdamas. Bet, žinoma, tikrai atsirastų nemažai žmonių, kurie pasitrauktų. Kiek jų būtų, nežinau, bet taip jau yra, jog dalis pirmiausia galvoja apie save ir saugo save. Ir Kovo 11-ąją nebuvo daug susirinkusių prie Aukščiausiosios Tarybos. Gal kad oras buvo nei šioks, nei toks, šlapia, vėjuota. Aukščiausioje Taryboje buvau delegatas iš provincijos, mane buvo išrinkę Rietavo žmonės. Kalbėdamasis su apygardos gyven­tojais mačiau, kad nemažai žmonių įtariai žiūrėjo į nepriklausomybės atkūrimą, nenoriai tam pritarė. Dar daugiau priešiškai nusiteikusių tuo metu buvo Vilniuje. Aišku, dauguma jų buvo kitakalbiai, bet ir tarp lietuvių buvo įvairiausių nuomonių. Vis dėlto didžioji dauguma valstybės atkūrimo idėjai entuziastingai pritarė ir didžiausias to įrodymas buvo Baltijos kelias. 

– Buvo laikas, kai Lietuvą įsivaizdavome kaip tvirtovę Europos Sąjungoje ir NATO pasienyje. Bet, prasidėjus ka­rui Ukrainoje, įtakingi bei tur­tingi lietuviai skubėjo įsigyti būstus pietų šalyse. Ar, Jūsų nuomone, Lietuva tebėra ta tvirtovė?

 – Tvirtovė – ne tik vaizdingas pasakymas. Karinio konflikto metu tai būtų pirmas objektas, į kurį priešas atsuktų patrankų vamzdžius. Kaip ir į Latviją, Estiją ir net Lenkiją. Bet tos tvirtovės reikšmė – ne tik fizinė. Tai ir dvasinė, moralinė siena, kuri nubrėžta ne tik žemėlapyje, bet ir mūsų sąmonėje. Siena, kurios neturėtume leisti peržengti jokiam priešui.  

– Narystė Europos Sąjungoje ir NATO daugeliui suteikė saugumo pojūtį, atrodo, beliko sukurti gerovę visiems ir laimingai gyventi. Tačiau aplinkybės pasikeitė. Kokių tikslų dabar Jūs keliate Lietuvos valstybei? 

– Šiandien yra vienintelis tikslas – valstybei reikia būti stipriai ir gynybos, ir ekonomine prasme. Ekonomiškai silpna valstybė nėra saugi, nes ji negali apsiginti nuo išorės priešų. Labai svarbu, kad Lietuvos žmonės matytų tame prasmę.

Valstybės tvirtumas priklau­so nuo visų gyvenimo sričių organizavimo, bet pagrindinė ir reikšmingiausia grandis yra gerai organizuota politinė sistema. Antikos laikais Roma pradėjo silpti tada, kai atsirado plyšių valstybės politinėje struktūroje – tada prasidėjo politinės intrigos ir tarpusa­vio kovos. Dabar dar nematau jokių ypatingai pavojingų plyšių mūsų valstybės gyvenime. Lietuvos valstybė funkcionuoja gana neblogai, nors kasdieniuose reikaluose ir yra daug foninio triukšmo. Tačiau tai nė­ra joks trūkumas. Svarbiausia, jog išsaugotume sugebėjimą lemtingais momentais susitelkti, išlaikyti motyvaciją mū­­ru stoti už savo kraštą, nes labiausiai yra reikalinga žmonių vienybė. Man atrodo, kad mūsų šalies žmonės yra ir motyvuoti, ir organizuoti, didžioji dalis piliečių suvokia, kad jie yra valstybė ir jie patys yra tos valstybės garantas. 

– Pastebėjote, jog šiandien nemažai žmonių nedalyvauja visuomeniniame gyvenime, pragmatiški tapo ir idėjų stokojantys politikai. Kaip manote, kokios yra tokio abejingumo savo šaliai priežastys? 

– Pragmatizmo, aišku, yra, bet iš esmės jis yra teigiamas dalykas. Žmonės turi siekių, kiek­vienas savo gyvenimą tvarko taip, kaip nori, ir nieko keisto, jog valstybės vidaus ar užsienio politika daugeliui neįdomi. Pavyzdžiui, ir amerikiečiai visiškai nesidomi užsienio politika, jiems svarbūs tik savi reikalai. Mūsų visuomenė taip pat natūraliai pasiskirsčiusi, dalis žmonių į valstybės reikalus ir į politinius procesus žiūri abejingai. Geriausias to patvirtinimas yra rinkimai, į kuriuos ateina maždaug pusė šalies piliečių. Bet taip yra visame pasaulyje.

Idealizmas, mano požiūriu, reikalingas piliečių motyvacijai palaikyti, žinojimui, jog visi mes turime būti atsakingi už savo valstybę – ir už tai, kas vyksta visuomenėje. 

– Kaip manote, ar stipri yra lietuviška demokratija? Nes bent jau socialiniuose tink­luose vis labiau pastebimas kitaip manančių, diskusijoms keliamų klausimų ir kitokių nuomonių netoleravimas. Ar neatsitiks taip, kad pamažu susiformuos autoritariniai procesai?

– Aš nesu patyręs jokio persekiojimo už kitokią nuomonę – net ir tada, kai kritikuoju valdžią, niekas manęs nepersekioja. Kritikuodamas tik pats save gali apriboti, turėdamas norą patekti į kokį valstybės postą. Bet toks dalykas kaip valstybinė cenzūra Lietuvoje neegzistuoja. Prisiminkime, pavyzdžiui, kai pastaruosiuose rinkimuose buvo daugybė pasisakančiųjų prieš valstybę, dėstančių savo nuomonę ir įsitikinimus, bet nei jiems kas bylas kėlė, nei pretenzijų dėl grėsmės nacionaliniam saugumui reiškė. Mano požiūriu, Lietuvoje su politine tolerancija yra viskas gerai, niekas dėl to nepersekioja. 

– Kovo 11-oji visai Lietuvai yra didelė šventė. Ko palinkėtumėte Šilalės krašto žmonėms?

– Visiems linkiu rasti savyje daugiau optimizmo, vidinio tikėjimo, kad mūsų Lietuvai viskas bus gerai. Linkiu išmokti gyventi klimato kaitos sąlygomis, ypač žemdirbiams, kuriems dėl to kyla daugiausiai problemų. Linkiu išsaugoti tą užtikrintumą savo valstybės ateitimi, su kuriuo ateidavome į mitingus Vingio parke ir Gedimino aikštėje. Tada šis tikėjimas buvo kone fiziškai apčiuopiamas. Norėčiau, jog jis niekada nesusvyruotų. 

Daiva BARTKIENĖ / ŠILALĖS ARTOJAS