Ministerija ir Rūmai: nuo alyvos šakelės iki karo kirvio (nuotraukų galerija)

2016-ieji – Žemės ūkio rūmų metai

Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) ir Aukščiausiosios Tarybos Agrarinė komisija 1991 m. entuziastingai sveikino Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) atkūrimo iniciatyvą. Atkuriamojoje konferencijoje dalyvavo trys ministerijos aukšto rango pareigūnai. Kai kurie net pareiškė norą tapti Rūmų rėmėjais. Tada atrodė, kad ŽŪM ir ŽŪR draugiškai pasidalys darbais, ministerija Rūmus visada laikys svarbiausiu savo socialiniu partneriu. Tačiau šiandien žemdirbių atstovybės santykiai su valdininkais labai įtempti, ministerija nuolat mažina valstybės biudžeto lėšas Rūmams, dėl to jie silpsta, vargais negalais išsilaiko. „Ūkininko patarėjas“ pasiteiravo tos prieš 25 metus vykusios istorinės konferencijos dalyvių, buvusių valstybės tarnautojų, ir kitų tuomečių Lietuvos žemės ūkio politikos vairininkų, kodėl ministerija, užuot tik nustačiusi pagrindines šalies agrarines gaires ir prižiūrėjusi, kaip panaudojami valstybės pinigai joms įgyvendinti, per du dešimtmečius susigrobė visas žemės ūkio administravimo funkcijas, net ir tas, kurias žemdirbių savivalda galėtų geriau atlikti – juk kas gi kitas, jeigu ne ūkininkas, labiausiai išmano savo verslo reikalus?

Paauglystės vargai „Manau, kalčiausias tas vis dar Lietuvoje nepasibaigęs visuomenės, įvairių jos sluoksnių brendimo, augimo laikotarpis. Paauglystės problemas psichologai vadina vienomis iš sudėtingiausių. Tarpukariu žem­dirbių savivalda ir kooperacija turėjo daugiau galimybių“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė buvęs žemės ūkio ministras (1991–1992 metais) Rimvydas Raimondas Survila. Šiauliuose gimęs, Trakų rajone dirbęs, Vievio paukštynui vadovavęs, Vilniuje gyvenantis 1990 m. Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras R. R. Survila pagyrė „Ūkininko patarėjo“ redakciją, kad prieš ketvirtį amžiaus laikraštis įtikinamai ir nuosekliai aiškino visuomenei, kodėl būtina atkurti sovietų uždarytus Žemės ūkio rūmus.

Kaimo ūkis – tikslesnis apibrėžimas Buvęs žemės ūkio ministras viliasi, kad netrukus ministerijos ir Rūmų santykius kaustantis įšalas ištirps. „Juk reikia spręsti gyvybiškai svarbius žemės ūkio reikalus. Nors man labiau patinka terminas „kaimo ūkis“. Platesnė sąvoka, nusakanti ne tik verslo rūšį, bet ir gyvenimo būdą. Tai, kas vyksta dabar, nesitęs amžinai, ateis geresni laikai, Rūmų ir ministerijos santykiai įgaus demokratišką pobūdį“, – pranašavo R. R. Survila, kurį „Ūkininko patarėjo“ skaitytojai 1999 m. gruodį išrinko į žymiausių Lietuvos 1990–2000 metų veikėjų dešimtuką.

Kodėl Lietuvoje kitaip? Buvęs žemės ūkio minist­ro pirmasis pavaduotojas (1990–1991 metais) Adolfas Šleževičius 1991 m. gegužės 25 d. iš ŽŪR atkuriamosios konferencijos tribūnos sveikino iniciatyvinės grupės narius, mokslininkus agrarininkus, pirmuosius negausius ūkininkus. „Daugelyje Europos Sąjungos šalių agrariniai susivienijimai, panašūs į mūsų Žemės ūkio rūmus, yra labai svarbūs valdžios partneriai. Kodėl Lietuvoje atsitiko kitaip – sunku pasakyti“, – „Ūkininko patarėjui“ praėjusią savaitę kalbėjo verslininkas, buvęs Lietuvos premjeras (1993–1996 metais) A. Šleževičius. Jį labai sudomino, kad Rūmų administracija gegužės pabaigoje rengia iškilmingą ŽŪR įkūrimo 90-mečio ir atkūrimo 25-mečio minėjimą. A. Šleževičius smalsiai teiravosi, kada ir kur vyks renginys.

Dalykiškumą pakeitė susvetimėjimas Ekonomikos mokslų daktarė Ramutė Naujokienė taip pat dalyvavo atkuriamojoje ŽŪR konferencijoje. Prieš 25-erius metus ji buvo Žemės ūkio ministerijos Ekonomikos valdybos viršininkė. „Mano pareigų pavadinimai tuomet labai dažnai keitėsi. Gal ir parašiau prašymą, kad būčiau laikoma ŽŪR rėmėja, bet, dovanokite, po tiek metų jau nebeprisimenu...“ – „Ūkininko patarėjui“ sakė R. Naujokienė. Ji apgailestauja, kad 1991 m. susiklosčiusius dalykiškus ŽŪR ir ŽŪM santykius ilgainiui pakeitė abipusis susvetimėjimas, kuris, anot R. Naujokienės, tikriausiai greitai neišnyks. Išėjusi iš ministerijos, R. Naujokienė dirbo Lietuvos agrarinės ekonomikos institute, Vilkaviškio r. Keturvalakių pagrindinės mokyklos (šiandien – ugdymo įstaiga ir daugiafunkcis centras) mokiniams pasakodavo apie Lietuvos žemės ūkio integraciją į ES bendrąją rinką (R. Naujokienė baigusi Keturvalakių mokyklą). „Dabar dažniausiai sergu...“ – pasiguodė buvusi aktyvi agrarininkė.

Nei muzikos, nei darbo, tik pašalpos Dar vienas ŽŪR atkuriamosios konferencijos kviestinis svečias, buvęs žemės ūkio ministro pavaduotojas (1990–1992 metais) Antanas Sviderskis „Ūkininko patarėjui“ tvirtino, kad žemdirbių atstovybės ir valdininkų priešprieša – tai tik viena grandis iš lietuviškosios agrarinės politikos klaidų virtinės. „Ne ta kryptimi, kaip tikėjomės, pasuko mūsų žemės ūkis. Kaimui reikia, atleiskite už stačiokišką posakį, ir muzikos, ir darbo, ir duonos. Lietuvos agrarino sektoriaus pagrindas turėjo būti stiprūs šeimų ūkiai, susibūrę į kooperatyvus, asociacijas, priklausančias Žemės ūkio rūmams. Lankiausi Olandijoje, Danijoje. Na, nėra nei Skandinavijoje, nei Vakarų Europoje, nei Pietuose (Italijoje) per dešimtis tūkstančių hektarų nusidriekusių ūkių. Tokio dydžio ten būna kooperatyvai, kuriuos sudaro daug šeimos ūkių“, – aiškino A. Sviderskis.

Valdžios biurokratai nelinkę bendradarbiauti Pasak A. Sviderskio, pirmoji atkurtos Lietuvos Vyriausybė „gyveno idealais“. „Bet jau po antrojo išrinkto Seimo politika iš tarnavimo žmonėms virto verslu. Kai dirbau žemės ūkio ministro pavaduotoju, kaip tik buvo sprendžiamas agrarinių kompleksų likimas. Jų turto dalybos buvo savotiškos: vienam buvusiam komplekso nariui teko akumuliatorius, kitam – ratai, trečiam – vairas. Man atrodė, kad žmonės patys turi nuspręsti. Buvau atleistas, nes „trukdžiau reformoms“. Tą potvarkį iki šiol išsaugojau...“ – prisiminimais dalijosi pastaraisiais metais reabilitacijos centrui „Aušveita“ (Trakų r.) vadovavęs, Molėtų r. Dubingių žirgynui atstovavęs, dabar ūkininkaujantis A. Sviderskis. Anot A. Sviderskio, ministerija labiau rūpinasi savo biurokratiniu aparatu, o Žemės ūkio rūmai yra arčiau kaimo žmonių, kurie reikalauja iš savo atstovybės ryžtingai ginti ūkininkų teises. „Kaimo ir valdininkijos trintis stiprės“, – įsitikinęs A. Sviderskis. Ministerija nori ramiai gyventi Jam pritaria ir buvęs A. Sviderskio viršininkas, pirmosios Vyriausybės žemės ūkio ministras (1990–1991 metais) Vytautas Knašys. „Valdžia nori ramiai gyventi. Jai reikia paklusnių Rūmų“, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtino V. Knašys. Bet, anot buvusio ministro, visiškai nebūtina, kad Rūmai dirbtų unisonu su ministerija. V. Knašio manymu, valdžios pareiga – nubrėžti generalinę agrarinės politikos liniją. O kokios veislininkystės kryptys perspektyviausios, kaip pigiau kontroliuoti gyvulių bandas geriau nusimano Žemės ūkio rūmų specialistai. „Pagrindinės žemės ūkio gairės turi išlikti net ir pasikeitus šalies valdžiai. Deja, ne Lietuvoje“, – pabrėžė pirmasis žemės ūkio ministras, 1996–1998 metais trumpai gyvavusiai jungtinei Žemės ir miškų ūkio ministerijai vadovavęs V. Knašys.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS „ŪP“ korespondentas

Redakcijos nuotrauka

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.