Modžiūnai saugo senąją Švenčionių krašto medinę architektūrą

Modžiūnų kaimo istorijos pradžia dažniausiai siejama su Valakų reformos įgyvendinimu XVI a. viduryje arba šiek tiek ankstesniais laikais. Valdos, į kurias pateko ir Modžiūnų kaimas, XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje priklausė Oginskiams: nuo 1670 m. jas valdė Trakų vaivada Marcijonas Oginskis, vėliau – Trakų kaštelionas Mikalojus Pranciškus Oginskis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko etmonas Grigalius Antanas Oginskis. XVIII a. valdų savininkai dažnai keitėsi. Modžiūnų kaimas priklausė Čechavičiams, Masalskiams, o pagal Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio privilegiją 1771 m. teisė valdyti Modžiūnus suteikta Kazimierui ir Onai Zablockiams. Anuomet kaime buvo 17 sodybų, karčema, prie jos – bravoras, svirnas ir kluonas.

Nors vėliau sodybų ir gyventojų skaičius gana sparčiai augo, 1812 m. kaimą nusiaubė gaisras – iš 26 ugnies nepaliestos išliko tik 13 sodybų. XIX a. kaimą ir aplinkines žemes valdė įvairūs dvarininkai, tarp jų minimi Pyšnickas, Bukovskis, Chojeckis, Ašenbergas. Paveldėtojams dalijantis žemę Modžiūnai plėtėsi, mažažemiai savo sodybas kūrė kiek toliau už kaimo ribos. XX a. pradžioje kaime gyveno jau 120 žmonių, tačiau Pirmasis pasaulinis karas ir jį lydėjusios negandos neaplenkė ir Modžiūnų – pasibaigus karui juose buvo likusios vos 9 sodybos. Tarpukariu sodybų skaičius vėl palaipsniui ėmė augti, 1928 m. jų buvo daugiau kaip 20, o 1939 m. – 27. Gyvenvietei plečiantis šiuo laikotarpiu buvo užstatytas pelkėtas ir drėgnas pietvakarinis kaimo kampas. Po Antrojo pasaulinio karo kaimas sparčiau plėtėsi jau šiaurės kryptimi. Vietovę įvertinus kaip kultūros paminklą, Modžiūnai įvardinti kaip Dvidešimt šešių sodybų gatvinis kaimas.

Kaimavietės reljefas banguotas, šiek tiek vingiuota gatvė kerta kaimą šiaurės – pietų kryptimi. Modžiūnuose vyrauja vienpusės rėžinės, yra kelios nepilnosios abipusės sodybos. Ūkiniai pastatai dažniausiai išdėstomi išilgai rėžio – priešais gyvenamuosius namus arba už jų, pirkios orientuotos galu į gatvę. Sąlyginę kaimo ribą vakaruose žymi šioje gyvenvietės dalyje išdėstytos pirtys, rytuose – kluonai. Kaime išlikę keturi glaudžiai sustatyti kluonai – tradicinės kluonų eilės liekana. Senosios kaimo užstatymo struktūros užuomina laikytinas ir dalinai išlikęs vadinamasis pakluonių keliukas.

Reikšmingi ir kaimo apželdinimo elementai. Ties gatve greta sodybų arba jų kiemuose auga įvairūs pavieniai lapuočiai medžiai, vyrauja liepos, beržai, klevai, tuopos. Daugelyje sodybų žaliuoja brandūs vaismedžių sodai, kuriuose dominuoja obelys ir slyvos. Gyvenamuosius namus nuo gatvės tradiciškai skyrė gėlių darželiai, tačiau šis elementas daugelyje sodybų, deja, jau sunykęs.

Senosios Modžiūnų kaimo pirkios – dviejų galų, suręstos iš apvalių arba pjautinių rąstų, dažniausiai jungtų į kertes. Stogai – dvišlaičiai, originaliai buvo dengti šiaudais. Gyvenamiesiems namas būdingos verandos su dvišlaičiais ir vienšlaičiais stogeliais, langų angų apvadai su lygiais, profiliuotais, kiaurapjūviu ornamentuotu dekoruotais antlangiais ir polangiais. Dauguma išlikusių kluonų statyti XX a. pradžioje – visi jie panašaus plano ir konstrukcijų, gana dideli, vyrauja pusvalminė stogo forma.  1987 m., minint Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų, šiaurinėje kaimo dalyje, greta gatvės buvo pastatytas šiai sukakčiai skirtas medinis kryžius.

Daugiausiai autentiškų elementų Modžiūnų etnoarchitektūriniame kaime išsaugojo Antano Pošiūno, Rapolo Kakaškos, Antano Rastenio, Mataušo Pošiūno, Konstanto Pošiūno ir Juozo Pošiūno sodybos (Kultūros vertybių registre sodyboms pavadinimai suteikiami pagal jų statytojų arba anksčiausių žinomų savininkų vardus). Dalis šių sodybų pastatų mena dar XIX a. pabaigą ir, nepaisant kai kurių pokyčių, išlaikė pirminei kompozicijai artimą vaizdą.

KPD informacija