Mokėsime, kiek paprašys...

Maistas brangsta ir brangs. Tokią žinią skelbia rinkos analitikai. Nuo praėjusių metų balandžio pabaigos iki šio balandžio didžiųjų tinklų parduotuvėse pigiausia juoda duona pabrango 45,7 proc., Lietuvoje pilstytas saulėgrąžų aliejus – 18,7 proc., natūralus pienas – 12,5 proc., viščiukų broilerių ketvirčiai – 12,1 proc. Bazinis žmogui būtiniausių maisto produktų krepšelis nuo neseniai kainavusio 25 Eur pabrango iki 55 Eur. Prekybininkai skėsčioja rankomis – nepavyksta susitarti su tiekėjais. Jie motyvuoja koronaviruso pandemija, epidemiologine situacija (paukščių gripas, afrikinis kiaulių maras) ir dėl to kintančia situacija pasaulio rinkose. Be to, brangsta žemės ūkio produkcija. Žaliavų kainas lemia ne tik besikeičiančios degalų kainos, derliaus prognozės, bet ir darbo jėgos prieinamumas – vienose šalyse žemės ūkyje dirbo daug imigrantų, kurių judėjimas dabar yra sudėtingas, kitose šalyse, kur dirbo vietiniai (Indijoje, Brazilijoje), dėl pandemijos tiesiog nėra kam surinkti derliaus. Tai programuoja maisto kainų kilimą ateityje.

Galutinės maisto prekių paskirstymo grandinės atstovai – prekybos tinklai – jaučia spaudimą didinti darbuotojų atlyginimus, nes, atsigaunant viešbučių, viešojo maitinimo verslams, darbuotojai migruos į geriau apmokamas vietas.

Be to, prekybos tinklai, bandydami prisivilioti pirkėjų, taiko trumpalaikes nuolaidas, pirkėjus vilioja žaidimais, siūlydami net automobilius. Vakarietiško kapitalo įmonėms spaudimą daro pigių rusiškų prekių tinklas, jau atidaręs Lietuvoje keliolika prekybos centrų.

Maistas yra mūsų ginklas, laisvės ir savarankiškumo garantas. Taip garsiai ir dažnai kalba žinomas šalies pieno ūkio šeimininkas. Miestietis valgytojas jo neklauso. Prekybos centre pienas, dešros, sūriai pigesni nei turguje, be to, yra akcijų, tuomet kainos visai mažos. Kam rūpi, kad toje dešroje mėsos nerasta, kaip ir sūryje pieno. Abiejų gaminių žaliava – sojų baltymai ir palmių aliejaus riebalai, nepamirštant įvairių cheminių, žmogui galbūt nekenksmingų priedų.

Oficialiai prekybininkas, brangindamas savo tiekiamus produktus, praneša, kad tai atsitikę dėl ūkininkui pabrangusios žaliavos. Iš tikrųjų jau kelerius metus viešojoje erdvėje skleidžiama informacija apie rekordinį ūkininkų derlių, milijoninį eksportuotų grūdų kiekį, rūpestį, kur dėti gautas pajamas, ir pan. Iš Lietuvos išvežami pieninių ir mėsinių veislių galvijai, kai kurie dar nesulaukę brandos. Dar neseniai smerkėme šalis, kurios eksportuoja žaliavas, o dabar patys lipame ant to paties rinkos grėblio.

Valstybės vyrai ir moterys šalyje mato potencialą patiems apsirūpinti maisto produktais, taikant vadinamąją trumpąją grandinę nuo lauko iki stalo. Neseniai žemės ūkio ministras lankėsi vienoje kooperatinėje ekologiškų maisto prekių parduotuvėje, kurios sumanytojas idėjai atidavė beveik tris dešimtmečius kantraus ir tikslingai motyvuoto darbo. Dvi dešimtys ūkininkų tiekia išskirtinės kokybės produkciją. Kilogramą jautienos nugarinės gali įsigyti už trisdešimt eurų, jautienos išpjovos – už keturiasdešimt, šviežių jautienos dešrelių – už dvylika. Mokslininkai sveikina tokią ūkininkų investiciją – žinodami produkto kilmę, vartotojai bus sveikesni, brangiau sumokėję, išmes mažiau maisto. Tik to dar reikia išlaukti. Juk kai atsisakėme linų (augintojams nebuvo numatytos ES išmokos), tikėjomės turėti natūralaus pluošto alternatyvų. Dabar perkame pigius įvežtinius kiniškus tekstilės gaminius, kurių etiketėje įrašyta „primena medvilnę“, „primena šilką“. Toje pat ministro aplankytoje parduotuvėje siūloma ir Lietuvoje užaugintų ekologiškų svirplių miltų. Drąsos įsigyti inovatyvų maisto produktą svečiui pritrūko.

Pagal daugelį paveldimų savybių lietuviai priskiriami šiauriečiams. Po sunkių darbų mums įprasti mėsiški valgiai, juoda ruginė duona, stiprūs ir skaidrūs gėrimai. Genetika leidžia vartoti pieno produktus. Natūrali ūkininkų ūkių produkcija į mūsų stalą ateina ir iš turgelių, ir iš internetinių parduotuvių. Patiems vis pritrūksta ryžto nuvažiuoti į kaimą ir įsitikinti, kad pasigarsinęs ūkininkas tikrai laiko galvijų, paukščių ar bičių. Sklinda kalbos, kad atsiranda gudročių, kurie tik įregistravę ūkį, bet žaliavą, pavyzdžiui, kiaulieną, jautieną, perdirbti atsiveža iš kaimyninės Lenkijos. Mūsų žemdirbiams, prislėgtiems kylančių energetikos, trąšų, degalų, darbo jėgos kainų, nelabai rūpi savireklama. O stereotipai apie pertekusį ūkininką gajūs. Parduotuvėse kylančios būtiniausių produktų kainos prie to irgi prisideda. Dar neseniai suvalkiečiai pasiskundė, kad sandėliai pilni neparduotų daržovių, šimtus tonų reikės perdirbti į kompostą. Miestiečiui pačiam nereikia, bet ūkininką jis išdės į šuns dienas...

Ilgą laiką agrarine valstybe vadinta Lietuva sparčiai keičiasi. Savo noru atsisakėme linų, cukrinių runkelių, aplinkybės privertė atsisakyti kiaulių, dabar eilėje – pieninės karvės. Liks tik žindenės, kurių reikia Žuvinto rezervatui, kad nuganytų ir išmindžiotų šlapynes. O kai pigios pieno žaliavos šalyje neliks, mažų kainų centrai staiga pakeis strategiją ir už pieno produktus paprašys, kiek norės. Mokėsime stenėdami, nes neturėsime pasirinkimo.

Justinas ADOMAITIS

2021-05-08