Moterų globėjos vardas – tarsi likimo dovana

Liepos 26-ąją, kai vasaros telieka mėnuo, švenčiame Onines. Mūsų protėviai šią šventę vadino Nokiu arba Sirpstu, pagerbdami visa, kas sunoksta, išsirpsta. Ir iki šiol tai pirmojo derliaus šventė, nes šv. Ona atneša visas vasaros gėrybes. Onos vardas Lietuvoje – ypatingas. Praėjusio amžiaus Lietuvos moterų vardų dešimtuke pirmoji vieta tenka Onai (populiariausias šis vardas buvo trečiuoju–šeštuoju dešimtmečiais). Nors dažniausias Lietuvos vyrų vardas Jonas ir šiais laikais kasmet sulaukia bent poros šimtų gerbėjų, tačiau Onos tampa retenybe.

Save atradau statybose

Ona Januškevičiūtė, architektė, interjero dizainerė, paveldosaugininkė, baldų dizaino konkurso laureatė, architektūros ir dizaino studijos „Novarchis“ įkūrėja

O. Januškevičūtė įgijusi net tris aukštojo mokslo diplomus: pirmiausia studijavo  dizainą Vilniaus dailės akademijoje, po kurio laiko – architektūrą ten pat, o nusprendusi, kad mokslų per daug nebus, Vilniaus universitete baigė ir paveldosaugą, kad išmanytų apie paveldinius pastatus. „Projektuoju namus, kuriu sklypų apželdinimo projektus, interjerus, individualius baldus. Siekdama, kad projektai būtų tiksliai ir kokybiškai įgyvendinti, vykdau autorinę architektūrinę jų priežiūrą“, – architektė pristato „Novarchis“ veiklą. Kartais O. Januškevičiūtei dėl to netgi tenka pasibarti su statybų darbų vykdytojais, tačiau iš pažiūros trapi trisdešimtmetė mergina nesibaimina būti griežta ir reikli. Onos vardą jai išrinko mama, sekdama šeimos tradicija. Ona gavo senelės vardą. Vardadienį O. Januškevičiūtė švenčia noriau ir džiugiau nei gimtadienį: ,,Gimiau tarp šv. Kalėdų ir Naujųjų metų. Man tai šiltos ir jaukios šeimos šventės, todėl nesinori į šį laikotarpį dar kažką įterpti. Labai myliu miškus, ežerus, jūrą, upes – nuostabią Lietuvos gamtą. Liepos mėnuo puikiai tinka iškyloms, tad vardadienį švenčiu gamtoje.“ Vardadienį Ona vadina Angelo sargo diena. Įsimintiniausios jai tos Oninės, kurias šventė su pačiais artimiausiais žmonėmis. „Kasdienybėje visiems mums trūksta laiko sustoti, pabūti su savimi ir savo artimaisiais. Todėl labai smagu, kai mano vardadienis visus suburia, suteikia progą geriau vienas kitą išgirsti ir suprasti“, – džiaugiasi tokių švenčių prasmingumu O. Januškevičiūtė. Prisistačiusi vardu mergina dažnai patiria aplinkinių nuostabą. „Sutikite, šiandien tai nėra labai populiarus vardas. Tačiau jis man patinka. Šis vardas teikia stiprybės, tvirtumo, apsaugos jausmą, – tikina mergina ir nustebina netikėta įžvalga. – Architekto specialybė artimai susijusi su formų, erdvės pajautimu. Savo vardo O raidėje įžvelgiu magišką uždarą ratą, kuriame jaučiuosi komfortabiliai: tvirtai ir saugiai.“ Šis trumpas ir skambus vardas turi privalumų – vaikystėje jos niekas nepravardžiavo. O ar vardas lemia gyvenimą? „Sunku atsakyti, – susimąsto. – Tėvai krikštijo mane Šv. Onos bažnyčioje. Ši vieta man tapo sakrali. Vaikystėje lankiau Bernardinų bažnyčios chorą ir jau pramintais takais nukeliavau į Vilniaus dailės akademiją. Tad, galima teigti, vardas turėjo įtakos mano profesijos pasirinkimui. O dabar galiu drąsiai teigti, kad Onos vardas, atvedęs mane į tą nuostabų Vilniaus gotikinį kampelį, privertęs pažinti, pamilti pastatus, uždaręs savo magiškame rate kartu su architektūra, dizainu, senamiesčio paveldu, man yra svarbus ir padėjęs atrasti save.“ Kai O. Januškevičiūtės paklausia, kaip ji nepavargsta taip intensyviai dirbdama, mergina turi atsakymą: „Statau namus nuo trejų metų, tai visuomet man buvo pats įdomiausias užsiėmimas. Vaikiškomis statybomis sugebėdavau sudominti pusbrolius, pusseseres ir draugus. Iš ko tik nestatėme! Iš šiaudų, seno šiferio, rąstų, lentų... Taigi 27-erius metus gyvenu su tuo pomėgiu. Kiekviena mano kūno ląstelė mėgaujasi architektūra, dizainu ir tuo, ką darau, todėl jaučiuosi laiminga. O gal „meilė plytoms“ paveldėta iš protėvių. Mano prosenelis Plungėje turėjo plytų fabriką. Iš jo plytų pastatyta net šio miestelio bažnyčia.“ Onos tėvų namuose dažnai svečiuodavosi architektė Birutė Gudynaitė, kuri pasakodavo istorijas apie Vilniaus senamiesčio pastatus. Jos pasakojimai neapsiribodavo eksterjero ir interjero stilių analize. Pasakodavo ir apie žmones, gyvenusius tuose namuose, apie cechus, veikusius pirmuose aukštuose, apie to ar kito laikotarpio interjerus. „Tie pasakojimai apie Senamiestį su jo siauromis ir kreivomis gatvelėmis, gotikiniais, barokiniais, klasicistiniais ir moderniais pastatais išmokė mane suvokti miesto gyvybingumą. Todėl bet koks įdomesnės architektūros pastatas iki šiol atkreipia mano dėmesį, priverčia jį analizuoti ne tik kaip atskirą statinį, bet ir spėlioti apie jo interjerą, kurti jį mintyse“, – architektė dėkoja už gautas svarbias pamokas.

Tarsi būtum kartu su Lietuva

Ona Jarmalavičiūtė, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos vienuoliktokė

Mama Dovilė buvo sugalvojusi ją pavadinti One, bet tėtis Darius nesutiko. Abu geografai, o mama, pasak Onos, „linkusi prie lietuvybės“. Onos bendraamžiai kartais nustemba išgirdę vardą: nesišaipo, tik kreivokai pasižiūri. Kai buvo maža, ji labai norėjo kito, įmantresnio vardo – Sofija, o kai paaugo, troško būti Izabele. Todėl, kai žaisdavo su puseserėmis, ir būdavo Izabelė. Išgirdę jos vardą vyresni žmonės visuomet pasidžiaugia, kad labai gražus. Ona nemano, kad vardas gali nulemti, o tuo labiau keisti žmogaus likimą. Iš žinomų moterų, pavadintų šiuo senu vardu, jai patinka dainininkė Ona Kolobovaitė. Yra girdėjusi ir apie istorines asmenybes – Onas, tačiau giliau jų biografijų nestudijavo. Per vardo dieną Onutę pasveikina artimieji, giminės, tačiau vardadienio nešvenčia – pats vasaros vidurys, visi draugai išsivažinėję. Jos manymu, vardadienis nėra ypatinga proga. Ona mokosi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, griežia smuiku, tačiau dar nenusprendė, ar rinksis smuikininkės kelią. Laisvalaikiu ji mėgsta skaityti, lanko parodas, koncertus, domisi klasikine muzika. Dar ji rašo, bet kukliai priduria: „Sau, laisvalaikiu. Mane jaudina neteisybės jausmas, kai viskas vyksta ne taip, o tu negali nieko pakeisti.“ Ona turi jaunesnius brolį Adomą ir seserį Eleną. Dažnose kelionėse su šeima tėveliai skatina saugoti gamtą ir atsakingai elgtis. „Pykstu, kad žmonija nenori kreipti dėmesio į globalinį atšilimą ir jo įtaką planetai. Mane žeidžia ir visuomenės bėdos – alkoholizmas, apsileidimas, netvarkingumas, netolerancija, tai, kad tauta yra nevieninga, – dėsto labai brandų požiūrį. – Dainų šventėje sutikau daug jaunimo, apėmė geras jausmas, tarsi būtum kartu su Lietuva. Norėčiau, kad žmonės rūpintųsi ne tik savo reikalais, nebūtų atsainūs, primityvūs.“

„Su savo vardu susidraugavau ilgainiui“

Ona Balžekienė, verslininkė, politikė, dvi kadencijas Kauno miesto tarybos narė, buvusi Kauno apskrities viršininkė, mama ir, kaip juokauja pati, – trijų damų močiutė.

Paklausta, kas jai artimiau – verslas ar politika, O. Balžekienė sako, kad politika, kaip ir sportas, užaugina raumenis. „Daug kas piktinasi, kad juos pykina nuo politikos, o aš visada sakau, kad politika veikia kiekvieno mūsų gyvenimą, todėl nereikia nuo jos nusisukti, – įsitikinusi žinoma visuomenės veikėja. – Tai savotiška išraiškos priemonė, galimybė keisti gyvenimą mieste ir tai man artima. Politika – ilgas ir sudėtingas kelias per kopas, kuris ne visuomet vainikuojamas sėkme. Būna, įdedi daug energijos, darbo, o tave suvalgo kaip mėsainį. O versle man patinka tai, kad nuo tavęs, tavo sugebėjimų, nuo to, kokią suburi komandą, priklauso rezultatas.“ Dėl stipraus charakterio savo karjeros viršūnę pasiekusi kaunietė pasakoja, kad jaunystėje, kai atvažiavo mokytis į šį miestą, savo vardo drovėjosi. Kai šokiuose nepatinkantis vaikinas paklausdavo vardo, prisistatydavo kitu. „Tačiau šiandien labai džiaugiuosi savo vardu. Man patinka Sofi Loren mintis: kai jai pasiūlė operuotis nosį, ji atsakė, kad kokią Dievas davė, su tokia ir bus. Taip ir aš su savo vardu susidraugavau ilgainiui.“ O. Balžekienė – Onų draugijos Kaune įkūrėja. 2012-aisiais susibūrusios kelios dešimtys veik­lių moterų netgi siekė Oninėms, kaip ir Joninėms, iškovoti laisvadienį. Nors ir nepavyko, entuziazmas nesumažėjo, veiklos nepristinga. Šiemet artėjančių vardinių proga visas klubo nares nuvežė į Valdovų rūmus pažiūrėti vieno seniausių išlikusių Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto atvaizdo, nežinomo dailininko nutapyto XVI a. pradžioje. Nedidelėje miniatiūroje galima išvysti ir jo pirmąją žmoną Oną. „Ieškau istoriko, kuris galėtų visoms mums papasakoti apie Oną Vytautienę. Labai mažai istorinių šaltinių, norime giliau susipažinti su įdomia šios moters biografija. Ji buvo vertinama Europoje, visuomeniška ir politiškai aktyvi. Žinome apie dar vieną žymią Oną Radvilų giminėje, ištekėjusią už Stepono Batoro. Tad dabar labai didžiuojuosi savo vardu“, – tikina Onų draugijos vadovė. Jos mama, garsiausia Kelmės miestelio siuvėja, visiems savo vaikams davė tradicinius vardus. „Mama daug dirbo: arba nuolat palinkusi prie siuvimo mašinos, arba tvarkanti aplinką, daug kartų laimėjusi gražiausios sodybos konkursus, – prisimena O. Balžekienė. – Mums, šešioms seserims, sakydavo: „Esat iš didelės, neturtingos šeimos, jūsų kraitis yra jūsų diplomai.“ Galvoju, kokia ji buvo įžvalgi. O tėvukas, lentpjūvės darbininkas, buvo labai linksmas, sakė: „Kai mirsiu, niekas nežliumbkit, ir kad man grotų du dūdų orkestrai.“ Nuo vaikystės įpratusi daug ir sunkiai dirbti, šiandien O. Balžekienė žino – turtas ir aukšti postai turi ir kitą pusę. Daug metų ji stovėjo prie bendrovės „Audimas“ vairo, už nuopelnus verslui apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 1-ojo laipsnio medaliu, 2003 m. pripažinta „Metų vadybininke“, po metų – Verslo šlovės galerijos laureate. Nors susidomėjusi politika O. Balžekienė nustojo eiti direktoriaus pareigas, vaikams Vygintui ir Sigitai vis pritrūkdavo dėmesio. Užtat dabar jo su kaupu stengiasi skirti anūkėms Kamilei, Agnei ir Vėjūnei. Šeima, anūkės suteikia tokios pilnatvės ir laimės, kad, padėjus ant vienos svarstyklių lėkštės, ji nusvertų ir politiką, ir verslą. O. Balžekienė labai džiaugiasi, kad visi šeimos nariai gyvena ir kartu, ir atskirai – jų namai tame pačiame rajone, netoliese, todėl anūkes mato beveik kasdien. Savo vardo dieną O. Balžekienė stengiasi sukviesti visus brangiausius žmones. „Tai mano metinis pokylis, susirenka ir giminės, ir klasės, ir studijų draugai, kartais penkiasdešimt, kartais septyniasdešimt žmonių. Tačiau šiemet vasara labai intensyvi, todėl mano Oninės bus rudenį, – juokiasi O. Balžekienė. – Jau kuriame su dukra scenarijų. Man norisi netradicinio suėjimo, tad pasikviesiu istoriką, kuris įdomiai papasakotų apie žymias Lietuvos Onas. Po paskaitos bus dainingoji dalis – atsispausdinsime dainų tekstus, visi dainuosime ir dar mokysimės šokti lietuviškus šokius.“