Muziejus atskleidžia 1918–1940 m. Lietuvos kariuomenės žirgų priežiūrą ir kasdienybę

Kiek plačiau papasakosime apie 1918–1940 m. Lietuvos kariuomenės kavalerijos žirgų kasdienybę. Tuo metu kavaleriją sudarė trys pulkai: 1-asis husarų Lietuvos Didžiojo Etmono Jonušo Radvilos pulkas, 2-asis ulonų Lietuvos Kunigaikštienės Birutės pulkas ir 3-asis dragūnų Geležinio Vilko pulkas. Taigi, nors turėti ir šarvuočiai, ir lengvieji tankai, ir aviacija, kavalerija išliko reikšminga ir didele pajėgų rūšimi.

Nepriklausomybės kovų laikotarpiu žirgai į Lietuvos kariuomenę patekdavo įvairiais būdais: perkami iš ūkininkų ir dvarų, atsivedami savanorių ir t. t. Pirmaisiais nepriklausomybės metais žirgų kokybė buvo labai nevienoda. Bet per dešimtį metų pavyko sukurti Baltijos regione pakankamai modernią ir stiprią profesionalių žirgynų, veterinarinės priežiūros ir kavaleristų rengimo sistemą.

Standartizuojant procedūras, 1921 m. Krašto apsaugos ministerijos įsakymuose nustatyta, kad kasmet turi būti perkami keturių–šešių metų amžiaus žirgai, tinkami tarnybai. Buvo perkama pagal nustatytus kriterijus – ne tik amžių, bet ir ūgį bei išvaizdą. Dalyvaudavo specialios komisijos, kuriose privalomai būdavo ne tik veterinaras, bet ir kavalerijos karininkas. Juk vertinta ne tik sveikata, bet ir žirgo temperamentas – ar žirgas tinka raiteliui. Tokia sistema leido palaikyti stabilią kavalerijos žirgyno kokybę.

Nupirktas žirgas atkeliaudavo į pulko arklides (Kaune, Alytuje ar Marijampolėje). Čia pereidavo pirminę veterinaro apžiūrą, iki dviejų savaičių trukusį karantiną ir būdavo priskiriamas raiteliui. Buvo užvedama žirgo kortelė.

Artimiausius porą mėnesių žirgas buvo pratinamas prie balno, kamanų, pakinktų, komandų ir rikiuotės manevrų. Vykdavo šuolių ir posūkių pratybos, žirgas buvo pratinamas prie šūvių garsų. Veterinarai tikrindavo žirgo nugaros, pečių ir kanopų būklę, reakciją į apkrovą. Pulko naujokas ruoštas būti rikiuotės žirgu.

Jei viskas būdavo gerai, tai kiti penkeri ar dešimt metų buvo karo žirgo aukso amžius. Laukė garbinga tarnyba Lietuvos kariuomenėje.

Po maždaug aštuonerių ar dešimties metų artėjo žirgo tarnybos pabaiga. Jis galėjo būti išbrokuojamas, jei nebepakeldavo darbinio krūvio, sirgo lėtine kanopų liga, širdies ar kvėpavimo ligomis, buvo nukankintas traumų. Sprendimą paleisti žirgą iš tarnybos priimdavo komisija su veterinaru ir pulko karininku. Tarnybą kariuomenėje baigęs žirgas įprastai būdavo parduodamas ūkininkams, dovanojamas ir tik sunkiausiais atvejais buvo humaniškai užmigdomas.

1938 m. apskaičiuota, kad kiekviename iš trijų kavalerijos pulkų tarnauja apie penkis šimtus rikiuotės ir ūkio žirgų. Pridėkime štabus, apie pusantro šimto Kavalerijos mokyklos žirgų, raitosios artilerijos baterijų žirgus. Istorikas doc. dr. Vytautas Jokubauskas yra paskaičiavęs, jog 1938 m. sausio 1 d. kavalerijoje tarnavo 141 karininkas, 2 586 kareiviai, 48 tarnautojai ir 41 auklėtinis, daliniai turėjo 2 410 žirgų.

Kaip absoliuti dauguma dalykų Lietuvos kariuomenėje, taip ir žirgų priežiūra buvo aiškiai apibrėžta ir griežtai reglamentuota. Sveikas ir darbingas žirgas buvo didelis turtas, todėl buvo užtikrinama visokeriopa jo priežiūra. Ypač daug darbo čia turėjo Veterinarijos tarnyba/Karo veterinarijos valdyba, buvusi viena profesionaliausių tarp Baltijos valstybių. Ji turėjo mobilias veterinarijos laboratorijas ir keliaujančius veterinarus pulkuose.

Kasmet buvo atliekamos žirgų sveikatos patikros, jie skiepyti nuo užkrečiamų ligų, o infekcijų – snukio ir nagų ligos, arklių gripui ir kitų – atvejams buvo numatytos karantino tvarkos. Privalomas skiepijimas padėjo suvaldyti masinius arklių gripo protrūkius. Žirgus taip pat kankino virškinamojo trakto ligos (netinkamas girdymas, staigūs pašaro pokyčiai), kanopų puviniai ir pūliniai.

Atsakingą darbą dirbo komisija, sprendusi, kurie žirgai buvo tinkami tarnybai ir kurie jau nebe. Žirgas tapdavo nebetinkamas dėl įvairių priežasčių: kanopų deformacijų, širdies ydų, kvėpavimo problemų ir kitų negalavimų. Norint turėti kuo tikslesnius duomenis apie žirgus, pulkuose buvo vedamos žirgų kortelės su gimimo data, kilme, ligomis, traumomis, veterinarų įrašais, apkrovomis, darbo valandomis.

Žirgo diena įprastai prasidėdavo nuo apžiūros, kurios metu buvo apžiūrimos kanopos, akys, tikrinamas kvėpavimas. Tuomet jis buvo šukuojamas, grybštuku, šepečiu ir šukomis buvo atskiriami karčiai ir uodega, valomi kanopų grioveliai.

Po rytinės apžiūros – pusryčiai. Buvo nustatytos žirgo pašaro dienos normos: avižų – 6–8 kg, šieno – 8–12 kg, pagal metų laiką arklius galima šerti silosu ar šienainiu. Apetitą pagerindavo truputis druskos. Žirgo taip pat stengtasi nepergirdyti ir, priklausomai nuo oro ir fizinio krūvio, leisdavo atsigerti du ar tris kartus per dieną. Žirgų priežiūros instrukcijos taip pat nurodė, kad įkaitusio žirgo negalima girdyti šaltu vandeniu, kol jis neatvėso. Atvėsindavo lėtas pasivaikščiojimas, balno juostos atlaisvinimas, žirgo trynimas vėsiu ar drungnu vandeniu, prakaito nušluostymas.

Papusryčiavus – treniruotė ir pratybos, kurių metu treniruotasi atlikti šuolius, joti žygyje. Žvalgai ruošdavosi į ilgesnius išjojimus, o štabo žirgams buvo skiriama lengvesnė apkrova.

Vidurdienį – poilsis. Žirgas buvo parvedamas į arklides, jam buvo nuimami balnas ir pakinktai, jis buvo atvėsinamas vedžiojant. Atsigavusio nuo fizinio krūvio grakštuolio laukė antras šėrimas ir poilsis.

Popiet – antroji treniruotė, kuri dažnai buvo kiek lengvesnė, atliekant pratimus manieže.

Vakarop žirgas sulaukdavo vakarienės, buvo valomi arklidžių gardai, pakeičiamas paklotas, tvarkingai sukraunamas šienas, pripildomi vandens kibirai. Maždaug nuo devintos valandos vakaro prasidėdavo tylos metas. Jos metu likdavo tik budintis karys, iki ryto nuolat stebėjęs, ar žirgai nekosėja, ar viskas yra gerai, tikrinęs priešgaisrinę saugą ir viską užrašinėjęs į naktinio budėjimo žurnalą. Arklidės iki ryto turėjo būti absoliuti ramybė, ir net karininkams buvo draudžiama vaikščioti tarp gardų ir kalbėtis arklidėse, be reikalo naudoti žibintus. Žirgams, kaip ir visiems, reikėjo gero poilsio ir kokybiško miego.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus informacija