Ne puošti, bet medituoti

Susiliejimas su gamta

„Tokie sodai kuriami siekiant susijungti su gamta. Japonų architektūros ir sodų istorija nuo senų laikų glaudžiai susijusi su natūralia aplinka. Būtent gamta yra architektų ir kraštovaizdžio architektų įkvėpėja, – pasakoja Laura. – Statiniai ir sodai visada planuojami taip, kad būtų kuo tinkamiau išnaudota limituota erdvė, apimant ir jos trūkumus, pavyzdžiui, sta­čius šlaitus.“

Jos teigimu, sodų formavimą paveikia erdvės geografinės ypatybės, naujai kuria­mas sodas pritaikomas esamai aplinkai arba jos fonas „paskolinamas“ sodo aplinkai. Tai vienintelė priežastis, kodėl japoniški sodai vadinami natūralaus kraštovaizdžio sodais. Specialistė tai lygina su augalų formavimu: sodo viduje jie formuojami detaliau, kerpami trumpiau, o augantieji pakraščiuose genimi laisvesniu stiliumi, su gretima sodo aplinka besijungiančios dalys kerpamos palaipsniui, ilgesnėmis atkarpomis, kad susiliejimas su sodo išore būtų harmoningas. Kai nereikia projektuo­jamo sodo derinti prie esamo išdėstymo ar esamų netoliese augalų – senų medžių ir pan., tuomet neįmanoma pažeisti šio formavimo ryšio tarp gamtos ir kuriamo sodo.

Sauso kraštovaizdžio stilius

Karesansui sodų stilius Japonijoje pra­dėtas praktikuoti Zen budizmo vienuolių, išplito vėlyvuoju Kamakuros periodu (XIV a. pr.) ir Muromači periodu (XVI a.). Pasak Lauros, šis stilius pagrįstas Zen ir Taoizmo ideologijomis, nelyginių akmenų grupavimu, pasižymintis savitumu naudo­jant akmenis ir akmens skaldą. Jungiant šiuos du elementus, siekiama atvaizduoti gamtą ir visatą, sukurti miniatiūrinį stili­zuotą kraštovaizdį. Sodai skirti gamtos esmei, o ne tikrajai jos išvaizdai perteikti, tai pagalbinė priemonė medituojant apie tikrąją gamtos prasmę.

„Karesansui sodas gana mažas, apsuptas sienos arba pastatų, visas plotas aprė­piamas akimis. Dėl mažo mastelio šiems sodams svarbi kruopščiai sukomponuotų elementų harmonija, – teigia kraštovaizdžio architektė. – Uolos, salos, kalnai, pakran­tės, vandens telkiniai (kriokliai, upeliai), samanų kalvos, augalai, mažosios archi­tektūros elementai (akmeniniai žibintai, vandens indai) sodo erdvėje išdėstomi proporcingai, nes visa tai skirta stebėti ir medituoti.“

Pasak Lauros, vandens raibuliavimą atvaizduoja žvyras ar akmens skalda. Raštais (samon) sugrėbliuotas paviršius rodo upės tėkmės kryptį, vandenyno bangų mūšą, lašo raibuliavimą vandenyje ir pan. Specialistė pažymi, kad toks grėbliavimas yra meditacinis veiksmas. Mintys, kūno lai­kysena ir judesiai sukoncentruojami į ramų veiksmą – raštų atkartojimą, atnaujinimą.

„Senieji sodų technikos įrašai „Sakuteki“ nurodo, kad ten, kur nėra nei ežero, nei upelio, galima įkurti kare–sansui arba sausu kraštovaizdžiu panaudojus akmenis, skaldą, samanas ir augalus“, – pasakoja subtilaus kraštovaizdžio meno žinovė.

Sodo idėja

Klaipėdos rajone buvusiame sodybos pastate nuo 1931 m. veikė pradinė mokykla. Įrengiant sodą, dalis sugrupuotų akmenų buvo paimti iš senosios sodybos pamatų. Laura pasakoja, kad dangai panaudojo sklype augusias samanas. Paklotę nukasė, kruopščiai išrinko žolių šaknynus ir iš naujo įsodino ant suformuotų kalvų.

Pirmą kartą atvykusi į sodybą, specialistė išvydo didžiulius senus lapuočius: paprastuosius klevus, liepas, uosius, beržus. Tada ir susiformavo sodo idėjos detalės. Teritoriją sudaro tik 2 a, tad iškart suprato, kad karesansui stiliaus sodas, apjuostas 1,35 m aukščio tinkuota tvora, itin tiks.

Kraštovaizdžio architektė prisipažįsta, kad šio sodo tikslas – bendrauti su savimi ir gamta puoselėjant sodą. Jis atlieka ir meditacinę funkciją, jį galima stebėti ir iš namo vidaus. „Japoniškas sodas – erdvė žmogaus vidiniam pasauliui, vidiniams rezervams, energijai papildyti“, – sodo koncepciją įvardija pašnekovė.

Šis sodas, pasak jos, atlieka ir perėjimo, koridoriaus funkciją, nes akmenų takas su­jungia atvykimo zoną su pagrindine namo įeiga. Einant brastos taku žingsnis sulėtėja, dingsta skubotumas, toks takas leidžia įdė­miau ir lėčiau pasižvalgyti po sodą, stebint atsikratyti išorinio pasaulio rūpesčių. „Šiame karesansui sode vaizduojama vandenyno pakrantė su salomis. Vienoje iš jų yra Horai kalnas, pagal kinų legendą įvardijamas kaip idealistinis nemirtingųjų rojus, amžinos laimės kalnas, – supažindina Laura. – Kairėje – Gervės sala. Japonijos mitologijoje tikima, kad gervės gyvena tūkstantį metų. Link jos plaukia vėžlys, kuris pagal mitologiją gyvena 10 tūkst. metų. Šie du ilgaamžiai simboliai sodo vandenynu plaukia Horai kalno link.“

Vandenyne maža vieniša sala yra žmo­gaus vidinės tvirtybės simbolis, parodantis, kad stiprybė yra jo viduje, nepaisant žmo­gaus fizinės išraiškos. Akmenų grupavimo principai panaudoti formuojant pakrantes, salas ir takų sistemą.

Mažosios architektūros elementai

Pasak kraštovaizdžio architektės, akme­ninis žibintas „Kasuga“ – pavadintas Kasuga šventovės vardu – sudedamas iš 6 arba 8 dalių. Ugnies akmeninis intarpas yra šešiakampis arba kvadratinis, su elnius, saulę ar mėnulį vaizduojančiais raižiniais. Vandens indas „Tsukubai“ – skaptuotas akmens dubuo – simbolizuoja sielos ir kūno apsivalymą. Naudojamas arbatos soduose, šalia įeigų į sodą.

Bambukinė Tepogaki tvorelė ir Yotsu­megaki (Jotsumegaki), tvirtinta specialia Somenawa virve – tai stipriai įdažyta virvė, naudojama japoniškoms bambukinėms tvoroms ir įvairiems sodo elementams sutvirtinti, ribai pažymėti – kad toliau matytųsi ir erdvės tęsinys.

Top 5 augalai

Pasak specialistės, japoniškame sode augalai derinami, atsižvelgiant į pagrin­dinę sodo idėją, ir pasirenkami taip, kad perteiktų skirtingus metų laikus. Lauros sode dominuoja penki augalai.

Paprastoji pušis (Pinus sylvestris) ‘Wate­reri’ – visžalis, lėtai augantis, kompaktiškas medis, formuojant galima auginti kaip krūmą. Medis Lietuvoje užauga 3–6 m aukščio, 4–5 m pločio. Per 10 metų pasiekia iki 2,5 m aukščio. Nuo kitų pušų skiriasi pilkai melsvais spygliais. Įspūdingai atrodo oranžinės rudos spalvos kamieno žievė, kuri vėliau tampa pilkšvai ruda. Gerai auga saulėtoje vietoje, vidutiniškai derlingoje, priesmėlio, lengvai rūgščioje, nelabai drėgnoje, pralaidžioje dirvoje. Tinkama bonsams formuoti.

„Japonijoje itin vertinama ir garbinama smailiadantė vyšnia, kaip ir nacionalinis šalies medis, svyrančios formos saku­ra (Prunus serrulata) ‘Kiku-Shidare’, – teigia pašnekovė. – Tai netaisyklingos lajos lapuotis, 2–5 m aukščio ir 3–4 m pločio, su horizontaliomis ir nuo kamieno svyran­čiomis šakomis. Per metus medelis paauga tik apie 20 cm. Lapai pavasarį sprogsta bronzos spalvos, pailgai arba atvirkščiai kiaušiniški su ilga, smailia viršūne, vėliau tampa žali, o rudenį nusidažo raudonai oranžinėmis spalvomis. Žiedai rožiniai, pilnaviduriai, stambūs, gausiai žydi ba­landžio pabaigoje–gegužės pradžioje. Vaisiai žvilgantys, juodi, kiaušiniškos for­mos. Būtinai atkreipkite dėmesį į augalų atsparumo zoną (5– 8).“

Kraštovaizdžio architektės nuomone, šioje kompozicijoje natūraliai dera ir lė­tai augantis nedidelis, 3–5 m, klimato sąlygoms atsparus lapuotis – japoninė sedula (Cornus kousa) ‘Milky Way’, kuris gali būti formuojamas medeliu arba augti efektingu krūmu.

Ovalios formos lapai pavasarį būna tamsiai žali, o rudenį – ryškiai oranžiniai, raudonai violetiniai. Birželį džiugina žydė­jimu, kuris kasmet vis gausėja, subrandina dekoratyvius raudonus valgomus vaisius, mėgstamus ir paukščių. Žydėjimo metu akį traukia ne smulkūs žiedeliai, o aplink juos grakščiai išsidėsčiusios keturios puošnios baltos nusmailėjančios, stambios pažiedės.

„Iš Japonijos kilęs dekoratyvus plaštakiš­kasis klevas (Acer palmatum) Lietuvoje gali užaugti 3–5 m, – sako Laura. – Nedideli, trapios išvaizdos lapai rudenį nusidažo intensyviomis oranžiniai raudonomis spalvomis. Jaučiasi geriau pasodinti da­liniame pavėsyje.“

Kraštovaizdžio architektės teigimu, japoniškuose soduose labai mėgstami įvairių veislių azalijų krūmai. Gegužės pabaigoje žydintys vasaržaliai vidutinio dydžio azalijos (Azalea) ‘Cannon‘s double’ krūmai aplinkai suteikia žavesio.

Šiame sode augalai turi savo paskirtį, pavyzdžiui, sakura, azalijos, japoninės plukės pasodintos dėl nuostabių žiedų, plaštakiš­kieji klevai, sakura, azalijos ir sodo išorėje augantys paprastieji klevai yra rudeniniai akcentai, o visą metų ciklą simbolizuoja pušys, plaštakiškieji klevai, ovaliai formuoti kukmedžiai, buksmedžiai.

„Rasų“ korespondentė Rūta ANTANAITIENĖ

Lauros Popkytės-Fukumoto ir Roko Zauero nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.