„Sofos“ ūkininkų, neturinčių ūkių ir nevykdančių gamybinės veiklos, eliminavimo iš žemdirbių rato tema gvildenama ne vienus metus, tačiau sprendimas iki šiol nepriimtas. Kritikos politikams negailėjo Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos (LEŪA) pirmininko pavaduotojas Saulius Daniulis. Jis drąsiai rėžė, kad norinčiųjų išspręsti šią problemą mūsų šalyje nėra.
„Neatmetu galimybės, kad realių veiksmų nėra todėl, kad nemaža dalis valdininkų, viešojo sektoriaus atstovų – tiek Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM), tiek Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT), tiek Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) darbuotojų, tiek politikų – turi asmeninių interesų. Nėra teisinga, kai gamybinės išmokos mokamos už negamybinius plotus.
Reikėtų atskirti valdos turėtoją ir ūkininko ūkio turėtoją. Yra nemaža dalis valdos savininkų, kurie tiesiogiai sukišę rankas į valstybės kišenes“, – „Ūkininko patarėjui“ dėstė S. Daniulis.
Ši tema yra skaudi ir Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA) nariams. Jos pirmininkas Nerijus Gricius ŪP tvirtino, kad sektorius, kuriam jis atstovauja, yra svarbus saugant gamtą. „Kaip ir avininkystės sektorius. Avys taip pat prisideda prie gamtos tvarkymo ten, kur nėra galimybių tą daryti su technika. Juk yra ir pelkynų, ir nederlingos žemės, ir sudėtingesnio kraštovaizdžio pievų. Matome, kas sugeba „priglausti“ tokios žemės sklypus, juos deklaruoja ir gauna išmokas. Todėl išmokų krepšelis ūkininkams, užsiimantiems gamyba, mažėja. Tai yra nesąžininga. Išmokos turėtų būti skiriamos aktyviam ūkininkui, kuris augina, kuria pridėtinę vertę, gauna pajamų ir t. t.“, – kalbėjo N. Gricius.
LMGAGA pirmininkas pastebėjo, kad tokie tariami ūkininkai užkerta kelius į žemės ūkio sektorių ateiti jauniems ūkininkams, o esamiems – plėtoti ūkius. Todėl jis manąs, kad valstybės politika turėtų būti griežta – žmonės turėtų arba ūkininkauti, arba negauti išmokų, arba jos turi būti tiek sumažintos, kad „sofos“ ūkininkai taptų nereikšmingi valstybei. „Dėl to, kad „sofos“ ūkininkai yra prisitaikę prie dabartinės išmokų sistemos, valstybė patiria nuostolių, nes negauna galimų pajamų, o žemės ūkio sektorius neįgauna proveržio“, – įsitikinęs ŪP pašnekovas.
Jam antrino ir Lietuvos avių augintojų asociacijos (LAAA) pirmininkė Gintarė Kisielienė, kuri pabrėžė, kad kiekvienas ūkininkas turėtų arba verstis gyvulininkyste, arba gaminti kokią nors kitą žemės ūkio produkciją. „Jei žmogus turi pievų, jis turi turėti ir gyvulių, kad juos tose pievose ganytų. Tik tuomet jis galėtų gauti išmokas“, – neabejojo G. Kisielienė.
Lietuvos pieninių ožkų augintojų asociacijos (LPOAA) pirmininkė Dalia Ėmužytė apgailestavo, kad „sofos“ ūkininkai valdo nekilnojamąjį turtą be naudos ir už tai dar gauna paramą. „Jei jie nedirba žemės, šalimais yra ūkininkai, kuriems jos reikia, kurie ją mielu noru dirbtų, ganytų gyvulius. Bet yra taip, kaip yra. Manau, kad tie, kurie nori gauti naudos iš savo nekilnojamojo turto, turi ją dirbti“, – pabrėžė D. Ėmužytė.
Ji netiki, kad „sofos“ ūkininkai bus eliminuoti iš tikrų ūkininkų rato, nes žemės sklypus turi labai daug žmonių, esančių valdžioje. Šie dažnai ir būna „sofos“ ūkininkai. „Taip neturėtų būti, Lietuvoje turėtų vykti pokyčiai. Pinigai, kurie nukeliauja į „sofos“ ūkininkų kišenes, galėtų pasiekti tikruosius ūkininkus, kurie sunkiai dirba“, – tvirtino LPOAA pirmininkė.
Lietuvos žemės ūkio tarybos (LŽŪT) pirmininkas Jonas Vilionis taip pat atkreipė dėmesį į valdininkus, politikus ir kt., prisipirkusius žemės sklypų ir tapusius ūkininkais, kurie nieko negamina, tik pievas mulčiuoja. O jei jų valdose dar ir pelkių atsiranda, tai jiems už 1 ha į kišenes įkrenta ne vienas šimtas eurų. „Jie yra įsigudrinę, žino, ką daryti, ir gauna išmokas, todėl giriasi, kad turi žemės, ją deklaruoja ir net nežino, už ką pinigus gauna. Reikia, kad valdų turėtojai, kurie nieko negamina, būtų įrašomi į vieną eilutę, o į kitą – tikri ūkininkai. Tuomet matytume, kiek pinigų pasiima tikri ūkininkai ir kiek – valdų turėtojai“, – komentavo J. Vilionis.
Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) prezidentas Eimantas Pranauskas ŪP teigė, kad pagal galiojančius reikalavimus išmokoms gauti pakanka turėti vieną gyvulį 10 ha. Tai atveria kelius į bazinę išmoką, kuri siekia apie 80 Eur/ha ir į išmoką už pirmuosius hektarus (ne daugiau nei 500 ha), kurios mažiausia suma – 80 Eur/ha. Gudresni „sofos“ ūkininkai dar gali bandyti dalyvauti ir ekoschemose, o jaunieji – pasinaudoti parama jaunajam ūkininkui. Sudėjus visas šias išmokas, jie gali gauti 300–400 Eur/ha. Tačiau kiek toks išmokas įsisavinantis ūkis prisideda prie šalies gyventojų gerovės kūrimo? E. Pranauskas, pasinaudodamas clal.it tinklalapio duomenimis, pateikė kelių šalių pavyzdį. Praėjusiais metais Estijoje, kurioje laikoma apie 80 tūkst. karvių, buvo eksportuota apie 8 tūkst. veislinių telyčių, Latvijoje, turinčioje 110 tūkst. karvių – daugiau kaip 4 tūkst., o Lietuvoje, turinčioje 200 tūkst. – tik apie 1 350.
ŪP pasiteiravo, ar norint užtikrinti efektyvų žemės naudojimą būtina atsijoti „sofos“ ūkininkus, kurie nesirūpina gamyba, o tik naudojasi išmokomis. Anot LŽŪBA prezidento, tam, kad „sofos“ ūkininkai būtų išmesti iš garbingo ūkininkų cecho, reikia tik politinės valios ir apibrėžimo, kas yra žemės ūkio veikla.
„Valstybė narė tą galėtų padaryti informuodama Europos Komisiją (EK), kad yra keičiamas žemės ūkio veiklos apibrėžimas, kuris turėtų apimti ir gamybą, ir geros būklės žemės palaikymą. Tai būtų pirmasis žingsnis. Taip būtų galima atsijoti deklaruojančius daugiametes pievas be gyvulių. O vėliau galėtų būti atliekami ir kiti žingsniai. Mūsų šalies žemės ūkio naudmenų plotas yra ribotas. Niekas neleis jų plėsti, pvz., miškų ar natūralių pievų sąskaita. Valstybei pinigų reikia daugeliui probleminių sričių, pradedant gynyba. Žemės ūkis ir maisto pramonė yra labai reikšmingi, mažinant neigiamą šalies užsienio prekybos balansą“, – ŪP aiškino E. Pranauskas.
Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Bronis ROPĖ
.jpg)
Pirmoji ir svarbiausia Europos Sąjungos (ES) išmokų paskirtis – užtikrinti mūsų vartotojų aprūpinimą kokybišku ir įperkamu maistu, pakankamu jo asortimentu. Tik paramos schema, kad ji būtų paprastesnė, sugalvota taip, kad remiamas būtų ne vartotojas, o maisto gamintojas – žemdirbys. Jei šios paramos nebūtų, tikėtina, prekybos centruose neturėtume tokio plataus maisto pasirinkimo, o ir kainos veikiausiai būtų daug didesnės.
Pasirinkimas, ar už žemės geros agrarinės būklės palaikymą mokėti išmokas, matyt, buvo pačios Lietuvos – dar konservatorių ministro Kęstučio Navicko rengtame strateginiame plane. Kaip tuomet nustatė Valstybės kontrolė, ŽŪM į šio plano rengimą nepakankamai aktyviai įtraukė socialinius partnerius – žemdirbių organizacijas, tad, tikėtina, ir su jomis nėra nuodugniai išdiskutuota, ar už pievos mulčiavimą tikslinga mokėti išmokas, kurias ES skiria vartotojų aprūpinimui maistu. Jei nauja ŽŪM komanda imasi spręsti šią problemą iš esmės, aš – už giluminę diskusiją ir visas puses tenkinančio sprendimo paiešką. Nei nacionalinio, nei europinio biudžeto lėšomis negali būti piktnaudžiaujama, jos turi būti mokamos už realius darbus ir reikalavimų laikymąsi.
Kita vertus, nepamirškime ir daugiamečių pievų problemos, kuri vos prieš keletą metų varė į neviltį daugybę ūkininkų, ypač jaunųjų. Visas korekcijas turime daryti, paskaičiuodami kelis žingsnius į priekį, pasverdami tikėtiną sprendimų sukeltą poveikį.
VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2025 m. gruodžio 9 d. numeryje!
Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją
arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,
arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.
Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt
bei Perlo terminaluose.
Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.