Nejaugi gaminant ir valgant maistą nelieka atliekų?

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) specialistai, tikrindami kavines, restoranus, kitas viešojo maitinimo įstaigas, dėmesingai tiria, ar laikomasi visų sanitarinių bei saugaus maisto atliekų tvarkymo reikalavimų. Apie viešojo maitinimo įstaigų sanitarinę būklę byloja jose pavaizduotų puodukų skaičius. Tačiau plačioji visuomenė nelabai žino, ką reiškia saugus maisto atliekų tvarkymas viešojo maitinimo įstaigose, kokie tokio tvarkymo reikalavimai ir kada jie pažeidžiami.

Dirba be atliekų? VMVT duomenimis, mūsų šalyje užregistruota apie 3700 kavinių ir restoranų. Juose kasmet surenkama per 2 tūkst. tonų maisto atliekų. Tačiau pasitaiko įmonių, deklaruojančių „veiklą be atliekų“, nors patikrinimų metu jose randama netinkamų valgyti produktų – kurių tinkamumo vartoti terminas pasibaigęs. Pasak VMVT direktoriaus dr. Jono Miliaus, tokie viešojo maitinimo įmonių teiginiai kelia rimtų abejonių. „Neįtikėtina ir praktiškai neįmanoma, kad kavinėse ar restoranuose gaminant patiekalus būtų sunaudojamos absoliučiai visos žaliavos, neliktų jokių atliekų, o lankytojai suvalgytų visą jiems patiektą maistą ir paliktų vien tuščias lėkštes. Tokią veiklą be atliekų mūsų inspektoriai tikrina ypač kritiškai. Tačiau kasdien kiekvienoje kavinėje inspektoriaus nepastatysi, tad kyla natūralus klausimas, kur tie produktai dingsta, jei įmonėje neapsilanko inspektorius“, – teigia dr. J. Milius.

Vežamos utilizuoti VMVT Maisto skyriaus vyriausioji specialistė Vita Šturmienė, paklausta, kur dedamos surinktos maisto medžiagos, kokios konkrečiai tai esti medžiagos, aiškina: „Viešojo maitinimo įmonėje susidarančios atliekos skirstomos į negyvūninės ir gyvūninės kilmės. Negyvūninės kilmės atliekos – tai kruopos, vaisių, daržovių likučiai. Gyvūninės kilmės vadinamos trečios kategorijos šalutiniais gyvūniniais produktais (ŠGP), tai – pagamintų patiekalų, mėsos, žuvies, likučiai kiaušinių lukštai, kepimo aliejus, žmonių maistui netinkami maisto produktai: supeliję, sugedę, pasibaigusio tinkamumo vartoti termino. Siekiant išvengti nepriimtino pavojaus visuomenės ar gyvūnų sveikatai plitimo, ES teisės aktai nustato reikalavimus, kaip viešojo maitinimo įmonės turi rūšiuoti, laikyti, registruoti ir šalinti ŠGP. Šios atliekos turi būti laikomos skysčiui nelaidžiose, paženklintose talpyklose ir atiduodamos ŠGP utilizuojančiai įmonei, o duomenis apie atiduotus kiekius privaloma teikti kontroliuojančiai Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai.“

Gyvūnams neatiduodamos V. Šturmienė patvirtino, jog tarybinių laikų praktika, kai gyvūnų augintojai galėjo juos šerti, lesinti maisto atliekomis, gautomis iš viešojo maitinimo įstaigų, – jau praeityje. „Galimybės savo augintinių pašarui naudoti viešojo maitinimo atliekas teisės aktai nenumato, todėl toks ŠGP utilizavimo būdas prieštarauja Europos Parlamento ir tarybos reglamento (EB) Nr. 1069/2009, kuriuo nustatomos žmonėms vartoti neskirtų šalutinių gyvūninių produktų ir jų gaminių sveikumo taisyklės ir panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1774/2004 (Šalutinių gyvūninių produktų reglamentas) reikalavimams.“ VMVT duomenimis, šalies kavinėse ir restoranuose 2012 m. surinkta 152,2 t; 2013 m. – 492,8 t; 2014 m. – 2 460,7 t; per tris 2015 m. ketvirčius – 1 085 t maisto atliekų. Šiais metais atliktus per 1800 patikrinimų, vidutiniškai 8 proc. – beveik kas dvyliktoje – patikrintoje viešojo maitinimo įmonėje rasta maistui netinkamų (pasibaigusių tinkamumo vartoti terminų, nepaženklintų, netinkamai laikomų) produktų ar patiekalų. Tačiau įmonės informacijos apie surinktas gyvūninės kilmės maisto produktų atliekas (ŠGP) nedeklaruoja tvirtindamos, jog tokių atliekų neturi.

Būtina rūšiuoti, naikinti Kodėl VMVT kontroliuoja viešojo maitinimo įstaigas, parduotuves, stebėdama, ar jos dirba be atliekų? Kodėl svarbu kontroliuoti? Kodėl blogai, kai šios įmonės dirba be maisto atliekų? „Atliekame valstybinę maisto kontrolę, vadovaudamiesi VMVT nuostatais, patvirtintais LR Vyriausybės 2000 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 744. Šių nuostatų 10.3.5 punktas numato šalutinių gyvūninių maisto produktų tvarkymo kontrolę. Kaip minėjau, ES teisės aktai nustato reikalavimus, kaip viešojo maitinimo įmonės turi rūšiuoti, laikyti, registruoti, šalinti ŠGP, siekiant išvengti nepriimtino pavojaus visuomenės ar gyvūnų sveikatai. Negali būti, kad įmonė ištisus metus vykdytų viešojo maitinimo veiklą ir joje nesusidarytų ŠGP atliekų“, – pabrėžia V. Šturmienė. Kur įmonės, deklaruojančios, jog dirba be maisto atliekų, jas iš tiesų deda? Kodėl kai kurios įmonės linkusios tai deklaruoti? Specialistė, atsakydama į šiuos klausimus, tęsia: „Galima įtarti, kad viešojo maitinimo įmonės ŠGP atliekas meta į buitinių atliekų konteinerį, darbuotojai parsineša savo augintiniams šerti. Tinkamai tvarkyti atliekas reikia laiko, lėšų, todėl kai kurios įmonės eina lengvesniu keliu – teigia, jog jų veikloje tokių atliekų nesusidaro.“

Geriausia, kur penki puodukai Prisimintini ne tikri, o pavaizduoti puodukai – jų skaičius ant kavinių vitrinų ar durų, iš kurio sprendžiama apie viešojo maitinimo įstaigų sanitarinę būk­lę. Kokia situacija šalyje šiuo klausimu: kokių viešojo maitinimo įstaigų daugiausia – pelniusių teisę vitrinose vaizduoti penkis ar mažiau puodukų? Ar VMVT akylai stebi, kaip puodukų skaičius atitinka realybę, ar tenka sumažinti puodukų skaičių, jei taip – dėl kokių priežasčių (pažeidimų)? Atsakydama į šiuos klausimus V. Šturmienė aiškina: „Puodukai – viešojo maitinimo įmonės vertinimo ženklas, parodantis, kaip įmonė atitinka higienos reikalavimus: bendrus higienos, savikontrolės, technologijų, produktų, personalo, atsekamumo. Vadovaujantis VMVT direktoriaus patvirtinto Viešojo maitinimo įmonių atitikties higienos reikalavimams vertinimo tvarkos aprašo 14 punktu, „vertinimo ženklas turi būti pritvirtintas gerai matomoje vietoje, pavyzdžiui, ant įėjimo į viešojo maitinimo įmonę durų.“ Pasak V. Šturmienės, daugiausia viešojo maitinimo įmonių – 37 proc. įvertintos 4 balais „gera higienos būklė“ (4 puodukai); 29 proc. įvertintos 5 balais – „puiki higienos būklė“ (5 puodukai). Mažiausiai įmonių – 1 proc. įvertinta 1 balu – „nepatenkinama higienos būklė“ (1 puodukas); 5 proc. įmonių įvertintos 2 balais – „patenkinama higienos būklė“ (2 puodukai).

Skaidrina veiklą „VMVT vertinimus atlieka planinių patikrinimų metu. Užpildomas viešojo maitinimo įmonės patikrinimo aktas, vertinimo balas apskaičiuojamas pagal specialią formulę. Būna atvejų, kai nustatoma daugiau pažeidimų nei anksčiau buvusio patikrinimo metu, tuomet vertinimo balas sumažėja. Arba priešingai – po paskutinio patikrinimo viešojo maitinimo įmonėje nustatoma mažiau pažeidimų, todėl ji įvertinama aukštesniu balu“, – aiškina V. Šturmienė. „Vartotojui dažnai belieka pasikliauti tik verslininkų sąžiningumu. Sprendžiant iš kiekvienais metais vyraujančių vartotojų nusiskundimų statistikos, tokio pasitikėjimo nusipelno toli gražu ne kiekviena viešojo maitinimo įmonė. Tad stengiamės viešinti kiek įmanoma daugiau kontrolės rezultatų ir duomenų. Šalutinių gyvūninių produktų tvarkymo statistika – dar vienas žingsnis skaidrinant ir mūsų, ir verslininkų veiklą“, – apibendrina VMVT direktorius dr. J. Milius.

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ „ŪP“ korespondentė

Autorės nuotrauka

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.