Nepretenzingas gyvatvorių augalas – kas jis?

Kiek ilgiau spalvomis serbentai džiugina rudenį. Šiuo metu jie puošiasi ryškių spalvų lapais: auksuotasis serbentas nusidažo raudonai violetine spalva arba karmino raudoniu, kalninis – gelsvai, o raudonžiedis – ryškiai geltonai. Žiemą akį traukia dekoratyvių serbentų šakelių grafika.

Pavasarį puošniais žiedais gali papildyti dekoratyvinius želdinius. Auksuotojo serbento žiedai geltoni, kvapnūs (vaisiai valgomi), kalninio – žalsvai žali, raudonžiedžio – rožiniai. Jie žydi balandžio pabaigoje–gegužės mėnesį apie 3 savaites.

Raudonžiedžiai serbentai

Šiuos serbentus verta auginti dėl purių žiedų kekių ir išraiškingos lapijos. Jie gali tapti sodo ar visos sodybos akcentu. Raudonžiedis serbentas (Ribes sanguineum Pursh) aukščiu ir forma primena gerai pažįstamus juoduosius serbentus. Stačiašakis krūmas užauga iki 1,3–1,8 m aukščio, laja – 1–1,5 m skersmens. Pirštiškai skiautėti, sodriai arba šviesiai žali lapai rudenį nusidažo skaisčiai geltona spalva.

Žiedai ryškūs, nuo šviesiai rožinių iki raudonų ar net purpurinių. Žiedo viduriukas gerokai šviesesnis, kartais beveik baltas arba su geltonomis dėmelėmis. Raudonžiedžių serbentų uogos mėlynai juodos spalvos, nevalgomos, bet Lietuvoje dažniausiai nesubręsta.

Neįtikėtinai dekoratyvios veislės

Dažniau nei rūšiniai raudonžiedžiai serbentai auginamos puošnios jų veislės. ‘Atrorubens’ nuo rūšinių skiriasi stambesniais ir ryškesnio karmino atspalvio žiedais. Įdomu tai, kad žydėdami jie pašviesėja. ‘Brocklebankii’ serbentams būdingi rausvi žiedai ir aukso geltonumo lapai, veislei ‘Splendens’ – stambūs, tamsiai rožiniai žiedai, ‘Flore-plena’ džiugina rausvais, pilnaviduriais žiedais, ‘Albescens’ stebina rūšiai nebūdingais baltais žiedais, ‘Variegata’ išsiskiria dėmėtais lapais, papuoštais šviesiomis dėmelėmis, rožiniais žiedais.

Verta atkreipti dėmesį į veisles, kurioms būdingas krūmo vešlumas, išsiskiria žiedų ir kekių dydžiu, jų ryškumu bei atspalviais. Itin graži veislė ‘Pulborough Scarlet’: rausvi, raudoni žiedai su baltais viduriukais ir smaragdo atspalvio lapai, ‘Red Pimpernel’ pasipuošusi rožiniais žiedais, ‘King Edward VII’ – ryškiai rožiniais, stambiais vyno raudonumo žiedais. Skamba keistokai, bet veislė ‘White Icicle’ iš visų raudonžiedžių serbentų išsiskiria sniego baltumo, stambiais (iki 3 cm skersmens) žiedais, susispietusiais didžiulėse nusvirusiose kekėse. Veislė ‘Tydeman’s White’ akį traukia kreminiais baltais žiedais ir puošnia lapija.

Gyvatvorėms labiau tiks kalninis serbentas

Šie serbentai visiškai nereiklūs, todėl be vargo auga parkuose, medžių ir krūmų grupių pakraščiuose, ypač tinka karpomoms žemoms ir vidutinio aukščio gyvatvorėms, topiarams formuoti.

Kalninis serbentas (Ribes alpinum L.) nuo seno labiau paplitęs Klaipėdos krašte. Jo aukštis 1,5–2,5 m, krūmas tankus, rutuliškas, išlinkusiomis šakomis. Lapai triskiaučiai, rečiau penkiaskiaučiai. Viršutinė lapų pusė sodriai žalia, apaugusi retais baltais šereliais, apatinė kiek šviesesnė, plika arba negausiai plaukuota. Žiedai smulkūs, žalsvi arba žalsvai gelsvi, uogos raudonos, primena raudonųjų serbentų, tačiau beskonės, sprangios ir nevalgomos.

Kalniniai serbentai auga derlinguose ir vidutinio derlingumo, priemolio ir priesmėlio puriuose, pralaidžiuose drėgmei, neutralios reakcijos dirvožemiuose. Auga tiek saulėtoje vietoje, tiek paunksmėje. Jie atsparūs ligoms ir kenkėjams, šalčiui ir sausroms. Krūmelius reikėtų sodinti maždaug kas 30 cm.

‘Schmidt’ veislės krūmai apie 1,5 m aukščio, kompaktiški, uogų neveda. Lapai tamsiai žali, rudenį gražiai pagelsta, žydi žalsvai. Dekoratyvios iš jų suformuotis žemos gyvatvorės, todėl ši veislė tinka gėlynų apvadams. Specialistai rekomenduoja krūmus karpyti anksti pavasarį prieš vegetacijos pradžią ir pasibaigus pavasariniam augimui. Dekoratyviniuose želdynuose auginama rutuliškos formos, žemaūgė veislė ‘Pumilum’ ir geltonais lapais išsiskirianti ‘Aureum’.

Nustebins nepriekaištingais skoniais

Auksuotasis serbentas (Ribes aureum Pursh) ir gražus, ir nokina skanias uogas. Krūmai ilgaamžiai, vienoje vietoje gali augti iki 30–40 metų. Krūmų aukštis siekia 1,5–2,5 m. Uogos turi juodojo serbento ir agrasto poskonį, bet nerūgščios, saldesnės nei juodųjų serbentų. Sunoksta skirtingu laiku, dėl to valgyti galima nuo liepos vidurio iki rugsėjo. Priklausomai nuo veislės uogos įvairiaspalvės: geltonos, rausvos, juodos. Taip pat įvairių formų: apskritos, ovalios ar lašo formos. Deja šie serbentai nėra derlingi.

Sodinant auksuotąjį serbentą, reikėtų paieškoti neužmirkstančios dirvos, tačiau jis be vargo ištvers sausrą, nes giliai įsišaknija. Šie augalai atsparūs ligoms (neserga miltlige), žiemą neiššąla ir esant –32 °C.

Visų auksuotojo serbentų veislių lapai, artėjant rudeniui, nusidažo ryškiomis spalvomis. Kai uogos tamsesnės, ir lapai nusispalvina ryškesniu purpuru ar karmino raudonumu, o kai šviesesnės – lapai švelniai rausvi.

‘Saliut’ – uogos geltonos, pačios saldžiausios iš visų auksuotojo serbento veislių. ‘Uzbekistanskaja krupnoplodnaja’ – vidutinio ankstyvumo veislė, sukurta Uzbekistane. Uogos itin stambios, juodos spalvos, apvalios, malonaus skonio. ‘Laila’ – uogos pailgos kaip maži baklažanai, beveik juodos, stambios (sveria apie 5 g), labai skanios, standžios (ne vandeningos). Uogų skonis, prieš joms nukrintant, primena razinas.

Prie ko dera?

Dekoratyvinius serbentus tinka sodinti tiek pavieniui, tiek grupėmis. Gegužę žydintys krūmai efektingai atrodo greta vienspalvių spygliuočių ar kitų augalų. Dera su hamameliais, forsitijomis, dekoratyviais putinais, kerijomis, įvairiais kadagiais, tujomis, tujeniais, kukmedžiais, puskiparisiais, puošniomis pušų ir eglių formomis.

Išpopuliarėjus natūralistinio stiliaus želdynams, gražiai atrodo iš serbentų krūmų suformuotos laisvos gyvatvorės. Pavasarį sudaromi linksmi deriniai su tuo metu žydinčiais svogūniniais augalais.

Auginimas ir priežiūra

Vieta. Serbentai gausiau žydi saulėtoje, nuo vėjų apsaugotoje vietoje. Tinkamiausia dirva – puri, laidi vandeniui, vidutinio sunkumo priemolio arba drėgna priesmėlio, neutralios (ar silpnai rūgščios) reakcijos.

Auksuotąjį serbentą galima naudoti kaip poskiepį kamieniniams serbentams ir agrastams, nes beveik neleidžia atžalų.

Sodinimas ir tręšimas. Galima sodinti rudenį ir pavasarį, pasibaigus ar dar neprasidėjus vegetacijai. Pradedama tręšti trečiais augimo metais, geriausia anksti pavasarį lėtai tirpstančiomis mineralinėmis kompleksinėmis trąšomis arba kompostu, perpuvusiu mėšlu.

Laistymas. Sausrų metu patartina laistyti, ypač kai žydi.

Atsparumas. Raudonžiedžiai serbentai vidutiniškai atsparūs šalčiams ir nors šaltomis žiemomis apšąla, vasarą vėl atželia. Kad neiššaltų žiediniai pumpurai, patartina pridengti.

Genėjimas. Dekoratyvinius serbentus patartina genėti po žydėjimo arba anksti pavasarį, kovą. Vietoj išgenėtų šakų kasmet išauga pakaitiniai stiebai. Krūmams senstant jų mažėja.

Dauginimas. Dauginami 25 cm ilgio žaliaisiais ir sumedėjusiais auginiais, atlankomis, o kartais sėklomis. Sėjinukai pražysta po 4–5 metų. Sėklomis galima dauginti tik rūšinius augalus, o veisles – tik vegetatyviškai.

„Rasų“ informacija

123rf nuotr.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.