Neturėtume kuklintis dėl savo kulinarinio paveldo – jis unikalus ir turtingas

– Kodėl susidomėjote Lietuvos kulinariniu paveldu?

– Pašnekesiai su ekologiniais gamintojais apie jų galimybes buvo visko pradžia. Apie 2000-uosius Šiaurės Lietuvos ūkininkai jau organizuodavo šeštadienines ekologinių produktų parodas, kur vilniečiams atveždavo savo kuklų derlių. Kadangi tuo metu dirbau Liaudies kultūros centre, tradiciniai renginiai, papročiai ir maistas (jo gamyba, laikymo sąlygos, tradicijos) buvo mane dominančios sritys. Su augintojais ir gamintojais susitikdavome renginiuose, kalbėdavomės apie jų perspektyvas, vėliau buvau kviečiama jiems skaityti paskaitas, rengiau seminarus, siūlydavau tradicinius receptus. Taip užsimezgė ilgametė draugystė su ekologinių produktų gamintojais, kurių Lietuvoje pamažu daugėjo.

Pradžioje ekologinę produkciją gaminančios šeimos ja prekiaudavo šeštadieniais prie Žemės ūkio ministerijos, taip pat Vilniaus Vingio parke, o žiemą keldavosi į mokyklų koridorius. Pirkėjų susirinkdavo mažai, vos kelios šeimos su vežimėliais, mažais vaikais, ieškančios sveikų, natūralių produktų. Šiandien jau turime antrą natūralių produktų gamintojų ir vartotojų kartą, eksponentiškai išaugusią tradicinių gaminių pasiūlą ir paklausą. Žvelgiant iš 25 metų perspektyvos, labai aiškiai matyti, kaip toli nuėjome. Prieš tai raugėme tik agurkus ir kopūstus, burokėlius retam pavykdavo, o dabar vėl raugiame viską, net ropes.

– Kas lėmė, kad kai kurios maisto ruošimo tradicijos buvo primirštos?

– Kad tradicija gyvuotų, reikalingas tęstinumas, perdavimas iš kartos į kartą. Vienu metu senosios šeimos išėjo iš gamybos rato, nebuvo kelių kartų gamintojų, todėl receptai pasimiršo. Reikėjo, kad vėl atsirastų natūraliais produktais ir tradiciniais receptais besidominčių gamintojų. Vienas iš tokių yra UAB „Saimeta“, kurioje tradicinę juodą „Daujėnų duoną“ kepa dviejų kartų atstovai – mama ir sūnūs, auga ir trečioji karta.

Pastebiu, kad šiandien atsiranda vis daugiau naujų, jaunų gamintojų (taip pat daugiausia šeimos), kurie tradicinius produktus gamina šiuolaikiniam vartotojui – pateikia šiuolaikiškai atrodantį, patraukliai supakuotą gaminį. Tai daug rankų darbo, žaliavų parinkimo ir resursų reikalaujantis procesas, todėl jo kaina negali būti kaip akcinio produkto prekybos centre. Man labai smagu stebėti esminį pokytį: veiklos pradžioje gamintojų turėjome visoje Lietuvoje, o pirkėjas buvo tik Vilniuje ir Kaune, dabar ir gamintoją, ir vartotoją turime visoje Lietuvoje, be tradicinių patiekalų nepraeina įvairūs renginiai, mugės, kur ir pati lig šiol mielai dalyvauju.

– Gal kuris renginys įsiminė labiau?

– Prieš 10 metų Klaipėdoje per keturias dienas su Šiaurės Lietuvos aludariais pagaminome tradicinį alų nuo A iki Z – nuo girnomis sumaltų grūdų iki statinės alaus užnešimo į sceną. Susirinkę žmonės galėjo sekti kiekvieną alaus gamybos žingsnį ir stebėti, ragauti besikeičiančią misą. Daugelis vartotojų apie ją nelabai težino, galvoja, kad alus yra gėrimas iš grūdų, atskiestas vandeniu, tačiau viskas kur kas sudėtingiau ir įdomiau. Senovėje alaus misa tradiciškai buvo vartojama ir suaugusiųjų, ir vaikų. Ąsotį misos nešdavo artimiems kaimynams ir giminaičiams, kaip pagarbos ženklą, duodavo ragauti ir vaikams. Misa yra užplikyti sudaiginti grūdai, joje gausu natūralių cukrų ir kitų vertingų medžiagų, todėl jos palaižyti duodavo net patiems mažiausiems. Aišku, ne patį alų, kuris pagal stiprumą skirstomas į pirmoką, antroką, trečioką ir girą.

– Kaip kilo mintis susisteminti mūsų kulinarinį paveldą?

– Daugėjant ekologinių gamintojų, pastebėjome, kad jie neturi kur realizuoti savo produktų: vartotojai nelabai perka, nes nežino, kaip paruošti pupas, žirnius ar ropes, sako, kad neskanu. Tai paskatino atlikti didžiąją Lietuvos kulinarinio paveldo studiją ir ištirti, kokie patiekalai jau visiškai išnykę, kurie dar išlikę atmintyje ir vartojami, ir kurių technologiją galima atkurti. Džiaugiuosi, kad su Lietuvos kulinarinio paveldo fondu bendradarbiavo didžiosios gamintojos. Pavyzdžiui, saldainių fabrikas „Rūta“ kalėdiniu laikotarpiu pradėjo gaminti tradicines spanguoles cukruje bei padėjo vėl išpopuliarinti gilių kavą: skusdavo ir džiovindavo giles, o vėliau jas sumaldavo kavos pupelėms skirta įranga. Taip vartotojas galėjo įsigyti tradicinės gilių kavos prekybos centruose.

Gilių kava tradiciškai buvo naudojama vaikų mityboje žiemą, kai pieno nebūdavo. Šiuolaikiniam žmogui tai skamba keistai, bet jau rudenį pienas pradėdavo prastėti, nebenusistovėdavo grietinė. Per žiemą jo visai negerdavo, nes buvo neskanus, nebebuvo maistingas, tai jame šeimininkės virdavo giles. Prastesnes atiduodavo kiaulėms (tad ir mėsos skonis būdavo ypatingas), o geras giles sudžiovindavo ir virdavo maistingą gilių kavą. Iki pavasario, kai nebūdavo šviežio pieno, vartodavo ir žiemai sudžiovintus sūrius, kuriuos pakepdavo krosnyje, kad suminkštėtų.

Kalbant apie įmones, kurios susidomėjo tradicinėmis receptūromis, noriu paminėti ir AB „Žemaitijos pienas“, kuriai rengiau seminarus. Įmonė pradėjo gaminti žemaitišką kastinį, kuris vėliau buvo registruotas Europos Sąjungoje (ES) kaip tradicinis produktas.

– Kokią vertę gamintojui suteikia Kulinarijos paveldo ženklas?

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. rugpjūčio 4 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.