Nori būti ne tik girdimi, bet ir suprasti

– Lietuvos žemės ūkis šiandien išgyvena vieną sunkiausių laikotarpių – klimato iššūkiai, mažėjantis ūkininkų skaičius, augantys reikalavimai. Ar sutiktumėte su teiginiu, kad valstybė jau kuris laikas žemės ūkį paliko likimo valiai?

G. Špakauskas: – Nesutikčiau. Žemės ūkis yra strateginė valstybės ūkio šaka ir Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) tikrai dirba. Tačiau kalbant su kitomis ministerijomis ar valstybės institucijomis dažnai atrodo, kad žemės ūkis joms nėra prioritetas. Daug kas vyksta gana paviršutiniškai. Atrodo, kad norima bendrauti, tartis, bet realių sprendimų dar labai trūksta. Kiek mes patys rodome iniciatyvą, kiek prašome dėmesio, tiek jo ir gauname. Norėtųsi gerokai didesnio kitų institucijų įsitraukimo.

S. Puodžiukas: – Absoliutinti nereikėtų. Negalima sakyti, kad valstybė visiškai paliko žemės ūkį be priežiūros ar dėmesio. Tačiau problemų tikrai yra. Vyriausybės programoje tiek anksčiau, tiek dabar kartojama nuostata, kad bus parengta ambicinga gyvulininkystės programa. Tačiau kol kas matėme tik strategines gaires. Mes, LŽŪBA, ne kartą aiškinome, kad gairės yra tik kryptis – jos negali būti vadinamos ambicinga strategija. Kitas pavyzdys – Nesąžiningų veiksmų draudimo pieno sektoriuje įstatymas. Ir asociacija, ir visa žemdirbių savivalda ne kartą perspėjo, kad tokia įstatymo redakcija neatitinka žemdirbių interesų. Deja, iš politikų išgirdome: „Priimkime įstatymą, o paskui žiūrėsime.“ Toks požiūris kelia nerimą. Jie rizikuoja, bet rizikos pasekmes tenka prisiimti žemdirbiams.

– Jeigu šiandien galėtumėte pasakyti vieną sakinį Ministrui Pirmininkui apie Lietuvos žemės ūkį, koks jis būtų?

G. Špakauskas: – Nepamirškite, kad lietuviškas maistas yra vienas geriausių. Reikia padaryti viską, kad Lietuvos žmonės galėtų valgyti kokybišką lietuvišką maistą.

S. Puodžiukas: – Atsisukite veidu į Lietuvos žemės ūkį. Nežiūrėkite į jį pro kabineto langą – atvažiuokite į kaimą, susitikite su žmonėmis ir nuoširdžiai pažiūrėkite žemdirbiams į akis.

– Ar Lietuvos žemės ūkis šiandien eina teisinga kryptimi, ar artėja prie rimtos krizės? Kas tai labiausiai lemia?

G. Špakauskas: – Strateginiuose planuose tikrai ieškoma sprendimų, kad žemės ūkis neatsidurtų prie bedugnės. Tačiau realybėje matome, kad situacija keičiasi, ir, deja, dažniausiai ne ūkininkų naudai. Prioritetai dažnai tenka aplinkosaugai, energetikai ir kitoms sritims, o ne pagrindinei žemės ūkio misijai – aprūpinti žmones kokybišku maistu.

S. Puodžiukas: – Manau, kad žemės ūkį jau apėmė krizė. Pažiūrėkime į pieno sektorių, mėsos sektorių, trąšų kainas, degalus – problemų yra visur. Sprendimų kol kas nematyti. Vienas amerikiečių ekonomistas yra pasakęs: „Valstybės arba valdžios sprendimai lygiai tokie patys blogi kaip ir pati problema“. Iš esmės mes jau išgyvename krizę, todėl šiandien labai sunku būtų įvardyti nors vieną gerą sprendimą.

– Pastaraisiais metais žemdirbiai ne kartą protestavo, tačiau daugelis ūkininkų skundžiasi, kad valdžia jų vis tiek negirdi. Ar dialogas tarp valdžios ir žemdirbių šiandien yra visiškai žlugęs?

G. Špakauskas: – Dialogas nėra žlugęs, tik klausimas – kiek jis duoda naudos. Dialogai vyksta, bet norėtųsi, kad po jų atsirastų konkretūs sprendimai. Ir kad jie būtų naudingi žemės ūkiui bei visiems Lietuvos žmonėms.

S. Puodžiukas: – Taip nesakyčiau. Tiesiog šiandien dialogas dažnai primena aklo ir kurčio pokalbį. Durys dialogui yra atviros. Žemdirbiai niekada nevengė kalbėtis – jie visada buvo atviri ir geranoriški. Tik reikia su jais kalbėti rimtai, girdėti jų argumentus, o ne formaliai išklausyti. Geros valios tikrai reikia iš abiejų pusių.

– Jūs pradėjote vadovauti tuo metu, kai daugelis žemdirbių yra nusivylę. Kaip šiandien vertinate Lietuvos žemės ūkio padėtį? Kokia didžiausia problema?

G. Špakauskas: – Vienos didžiausios problemos nėra. Problemų ūkiuose yra labai daug, jos kaupėsi ne vienerius metus. Todėl nėra vieno sprendimo, kuris staiga viską pakeistų. Reikia spręsti visą problemų kompleksą – tik tada bus galima tikėtis geresnės situacijos.

S. Puodžiukas: – Didžiausia problema – dialogo ir susikalbėjimo stoka. Reikia, kad ŽŪM, Aplinkos ministerija ir kitos institucijos ne tik išklausytų, bet ir išgirstų žemdirbių argumentus. Taip pat būtina aktyviau ginti Lietuvos interesus Briuselyje. ES priima gyvulininkystės, baltyminių augalų, klimato politikos strategijas, tačiau kyla klausimas, ar jas rengiant pakankamai išgirstamas žemdirbių balsas – ne tik Lietuvos, bet ir kitų valstybių.

– Kokius tris svarbiausius darbus ketinate nuveikti per pirmuosius savo vadovavimo metus?

G. Špakauskas: – Vieni svarbiausių darbų – tam tikri LŪS vidiniai struktūriniai pokyčiai, partnerių paieška, telkti narius ir aktyviai ginti ūkininkų interesus. Taip pat sieksime stiprinti LŪS, kad ji būtų dar labiau matoma ir žinoma plačiojoje visuomenėje.

S. Puodžiukas: – Darbų yra labai daug, todėl išskirti tik tris nėra paprasta. Tačiau pirmiausia sieksiu, kad keistųsi valstybės institucijų požiūris į žemdirbį. Kontrolė neturi prasidėti nuo baudimo. Ji turi prasidėti nuo konsultavimo, pagalbos ir patarimo. Tik tada, jei žmogus sąmoningai nepaiso reikalavimų, būtų galima taikyti kraštutines priemones – sankcijas. Antras labai svarbus darbas – mano pareiga ir prievolė kuo aktyviau atstovauti mūsų asociacijos narių interesams santykiuose su valdžios institucijomis, ypač teisėkūros procese. Norime, kad įstatymai būtų rengiami girdint žemdirbių nuomonę, o ne priimami be jų. Visa kita – tai didelis kasdienis darbas, susidedantis iš daugybės mažesnių uždavinių, kuriuos taip pat reikės nuosekliai spręsti.

– Kodėl sutikote imtis šių pareigų? Kokia buvo pagrindinė motyvacija?

G. Špakauskas: – Tai buvo natūralus sprendimas. Kilau karjeros laiptais, pamačiau, kad jau galiu, noriu, supratau, jog LŪS yra svarbi šalies ūkininkų dalis. Atėjo toks jausmas, kad reikia imti ir daryti – noriu prisidėti prie problemų sprendimo. Pats ūkininkauju ir visa tai matau iš arti.

S. Puodžiukas: – Pagrindinė motyvacija, sakyčiau, buvo keli dalykai. Pirmiausia – tai, kas, matyt, yra genuose. Esu kilęs iš kaimo, iš žemdirbių šeimos, todėl žemės ūkis ir gyvenimas kaime man visada buvo artimi. Tai vienas svarbiausių motyvų. Kitas dalykas – beveik 25 metų darbo patirtis žemės ūkio srityje. Kaip jau esu ne kartą sakęs, 35 metus sėdėjau vienoje stalo pusėje. Niekada nesakau „kitoje barikadų pusėje“, nes barikados man asocijuojasi su karu ir konfliktu. Tiesiog buvau vienoje stalo pusėje ir mačiau, kaip sprendžiamos arba dažnai neišsprendžiamos problemos. Todėl atsirado noras atsisėsti į kitą stalo pusę – šiuo atveju atstovauti žemdirbių, bendrovių interesams. Žinodamas, kaip veikia viena pusė, norėčiau savo sukauptas žinias panaudoti sprendžiant kitos pusės problemas. Tai ir buvo pagrindiniai motyvai. Ir, žinoma, džiaugiuosi, kad po ilgesnės pertraukos vėl grįžau į savo sritį – į žemės ūkį.

– Ar jūsų vadovavimo stilius skirsis nuo pirmtakų?

G. Špakauskas: – Manau, kad taip. Tiesiog būsiu savimi, nesižvalgysiu, ką darė ankstesnieji, ką daro kiti ir pan. Stengsiuosi dirbti taip, kaip man atrodo geriausia – ramiai, nuosekliai ir konstruktyviai. Svarbiausia – rezultatas.

S. Puodžiukas: – Man labai sunku lygintis su Jonu Sviderskiu, kuris LŽŪBA atidavė tikrai daug metų. Tačiau kiekvienas žmogus yra skirtingas. Net tos pačios šeimos vaikai, augę toje pačioje aplinkoje, turi skirtingus charakterius ir asmenines savybes. Todėl, matyt, skirtumų bus ir mūsų vadovavimo stiliuje. Tačiau svarbiausia, kad tie skirtumai nepakenktų bendram tikslui ir bendram interesui. Galbūt mano charakterio savybės yra kitokios, gal kitaip vedu derybas, kitaip bendrauju. Tas savybes ir stengsiuosi išnaudoti. Svarbiausia – nesugadinti to, kas jau sukurta. O jeigu pavyks į kai kuriuos dalykus pažvelgti šiek tiek kitaip ir tai duos naudos asociacijai, būsiu labai patenkintas. O ar man pavyko, galutinį vertinimą vis tiek pateiks LŽŪBA nariai.

– Kaip vertinate dabartinę ŽŪM politiką? Kas joje pirmiausia turėtų keistis?

G. Špakauskas: – Sunku pasakyti, kiek ŽŪM politika yra atėjusi iš Europos Sąjungos (ES) ir kiek tiesiog iš Lietuvos. ŽŪM politika neturi būti perkrauta aplinkosauginiais reikalavimais. O aplinkosauginių dalykų ir biurokratijos joje dar yra pakankamai. Apie tai pirmiausia ir reikėtų galvoti.

S. Puodžiukas: – Jeigu politika būtų tikrai gera ir racionali, tikriausiai jos nereikėtų tiek kritikuoti. Aš labiau kalbėčiau ne apie pačią ministeriją, o apie ministerijos vadovybės požiūrį. Pirmiausia reikia gerai suprasti patį žemės ūkį. Pastaruoju metu daug kur akcentuojama vadyba, valdymas, tačiau geras vadybininkas nebūtinai gali būti geras vadovas, jeigu jis neišmano tos srities, kuriai vadovauja. Todėl manyčiau, kad ŽŪM vadovybė pirmiausia turėtų išklausyti savo specialistus, pamatyti, kaip jie dirba, išgirsti žemdirbių nuomonę ir pabandyti suderinti abi pozicijas. Jeigu jau sakome, kad žemės ūkis yra strateginė valstybės ekonomikos šaka, tai norėtųsi, kad tai būtų jaučiama ne tik dokumentuose, bet ir kasdieniuose sprendimuose. Todėl kalbėdamas apie ŽŪM politiką pirmiausia kalbu apie ŽŪM vadovybės požiūrį. Nuo jo priklausys, kaip bus nukreiptas visas ministerijos kolektyvas ir kaip bus priimami sprendimai. Taip pat labai norėtųsi, kad naujoji ŽŪM vadovybė rastų kitą atsakymą nei „Taip liepė Briuselis.“ Pirmiausia reikėtų pasitikrinti, ar tikrai Briuselis to reikalauja, ar tai nėra mūsų pačių interpretacija.

– Kokius santykius ketinate kurti su žemės ūkio ministru ir ŽŪM? Būsite partneriai ar griežti kritikai?

G. Špakauskas: – Su naujuoju ministru dar nebuvau susitikęs, dar tik pradėsime dirbti. Panašu, kad santykiai turėtų būti darbiniai, dalykiški, konstruktyvūs. Tikiuosi, kad naujasis ministras toliau dirbs darbo grupių formatu, kaip dirbome iki šiol – tiek su Andriumi Palioniu, tiek su Ignu Hofmanu. Jeigu šis formatas bus išlaikomas, dialogas vyks, tai ir dirbsime produktyviai. Jeigu ministras bus uždaras, nebendraus su socialiniais partneriais – ūkininkais, tai žiūrėsime, gal prisitaikysime. Bet labai norėtųsi, kad vyktų tiesiog konstruktyvus dialogas.

S. Puodžiukas: – Manau, kad santykiai visada kuriami abiejų pusių. Viena pusė jų nesukurs. Jeigu viena pusė norės bendradarbiauti, o kita – ne, rezultato nebus. Mūsų, kaip asociacijos, pareiga yra atstovauti savo narių interesams. Taip pat – pagrįstai kritikuoti ŽŪM vadovybės sprendimus. Pabrėžiu – pagrįstai, o ne kritikuoti vien dėl kritikos. Nemanau, kad teisinga kritikuoti vien todėl, jog esi opozicijoje. Toks požiūris niekur neveda. Lygiai taip pat tikiuosi, kad ŽŪM vadovybė supras ir priims argumentuotą kritiką. Juk net ir šeimoje nebūna taip, kad niekada nekiltų nesutarimų. Svarbu, kad kritika būtų konstruktyvi, paremta argumentais ir nukreipta į sprendimų paiešką. Todėl, jeigu matysime netinkamus sprendimus, juos kritikuosime. Tačiau ta kritika visada bus racionali ir pagrįsta. O ministro ir ministerijos paprašyčiau, jeigu kritika pagrįsta, dėl jos nenešioti pykčio užantyje.

– Ar šiandien Lietuvos žemdirbių balsas valdžios institucijose yra pakankamai girdimas?

G. Špakauskas: – ŽŪM mūsų balsas tikriausiai yra girdimas, gal tik nėra galimybių iki galo išspręsti visas problemas. Tačiau kitose ministerijose ir valstybės institucijose to dar nėra, nes žemės ūkis jiems neįdomus. Taip jau yra. Norėtųsi, kad apie žemės ūkį būtų galvojama ne tik ŽŪM, bet ir visos Vyriausybės lygmeniu, nes tai strategiškai svarbi valstybės sritis.

S. Puodžiukas: – Tikrai manau, kad ne. Pirmiausia todėl, kad kai kurie valdžios atstovai, manau, tiesiog nenori jo girdėti. Tai viena priežastis. Antra – pradėjęs dirbti matau ir tam tikrą problemą pačioje žemdirbių savivaldoje. Kartais pritrūksta tarpusavio susikalbėjimo, vieningos pozicijos. Todėl, kaip asociacijos vadovas, sieksiu ieškoti sutarimo, kad žemdirbių savivalda į valdžios kabinetus eitų su aiškia, vieninga ir garsiai išsakyta nuomone. Manau, kad tik taip mūsų balsas bus geriau girdimas.

– Kokius didžiausius iššūkius artimiausiais metais matote ūkininkams ir visai žemės ūkio bendruomenei?

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. liepos 24 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.